Kas kažkada buvo, niekada nebegrįš, tačiau skirtingose epochose ta pati kultūra įgauna naują reikšmę bei aktualumą pagal to laikotarpio socialinius poreikius bei iššūkius, o atgimimo formą diktuoja to meto technologinės galimybės. Kiekviena kultūra keičiasi, prisitaiko ir gyvena tol, kol tarp jos atgimimo ciklų yra bent vienas žmogus, besistengiantis suprasti jos esmę. Skirtinguose pasaulio kraštuose šiuolaikinėje gotikoje adaptavosi tokie modernus reiškiniai, kaip skaitmeninis garsas bei mikrotechnologijos. Tamsusis distopinis futurizmas tapo mūsų patrauklia ateitimi, kuri jau čia pat. Tačiau adaptacija prie šio amžiaus ne tik davė, bet ir atėmė. Trečiajame dešimtmetyje įkvėpimas ateina vis sunkiau, muzikinis laukas dabar yra apleista žemė ir išsekusi dykuma, kūryba vertinama kitaip. Šiame dekadentiniame sintetinių garsų ir lengvabūdiškų meninių išraiškų amžiuje esame priversti vertinti nekomercinio ir nenuvalkioto kūrybiškumo trupinius, kuriuos gauname pastaruoju metu.

Žmogus gyvas tol, kol jaučia įkvėpimą, todėl turėjome praregėti tamsoje, kai nebematėme prasmingo įkvėpimo šviesoje. Šviesa šiandien yra bevertės reklamos, aklo tikėjimo ir manipuliacijos žmonių protais sinonimas. Mūsų tamsa stoja į kovą su šiuo paviršutiniškumo kultu, atstovaudama tyrumą, individualumą, sąmoningumą ir laisvą valią. Mes, kaip kolektyvinė ideologija, esame visur: visuose kontinentuose, visose šalyse, visuose miestuose. Mes priklausome tai pačiai kultūrai, bet nepriklausome nuo rasės, tautybės, lyties ir amžiaus. Mes vis dar rengiamės juodai, tačiau dabar vienas kitą atpažįstame iš žvilgsnio, o ne iš rūbų. Likę iš mūsų supranta, kad yra kažkas daugiau nei tik estetika. Mes norime įgyti gilesnį tamsiosios kultūrinės ideologijos suvokimą.

Mes gyvename įprastą pasaulietinį gyvenimą dieną, bet mūsų sielos manifestuoja naktį. Naktį mes matome dalykus, kurie dieną tiesiog neegzistuoja. Mes garbiname ne dievus, o kitų žmonių genialumą ir žavimės virtuozais, kurie tūkstantmečių sandūroje neieškojo lengvų išraiškos būdų. Mūsų ausyse naktimis skamba šedevrai, kokių anksčiau niekas ne tik negirdėjo, bet ir neįsivaizdavo, kad tokie garsai apskritai gali egzistuoti. Jie stebina mūsų vaizduotę ir glumina mūsų protus jau dešimtmečiais. Šie tamsos opusai tarnauja mums, kaip prieinamiausias būdas pažinti intelektualų metafizinį pasaulį. Mes kuriame garsą iš tamsos. Mes sukūrėme gyvenimą iš mirties.