Kas kažkada buvo, niekada nebegrįš, tačiau skirtingose epochose ta pati kultūra įgauna kitokią reikšmę, aktualumą ir galimybes. Kiekviena kultūra keičiasi, atgimsta, prisitaiko ir gyvena tol, kol yra žmogus, kuris stengiasi suprasti jos esmę. Mes, kaip koletyvinė ideologija, esame visur: visuose kontinentuose, visose šalyse, visuose miestuose. Mes priklausome tai pačiai kultūrai, bet nepriklausome nuo rasės, tautybės, lyties ir amžiaus. Mes gyvename įprastą pasaulietinį gyvenimą dieną, bet mūsų sielos manifestuoja naktį. Naktį mes matome dalykus, kurie dieną tiesiog neegzistuoja. Mes vis dar rengiamės juodai, tačiau dabar vienas kitą atpažįstame iš žvilgsnio, o ne iš rūbų. Likę iš mūsų supranta, kad yra kažkas daugiau nei tik estetika. Mes norime įgyti gilesnį ir platesnį tamsiosios kultūrinės ideologijos suvokimą.

Šiame dekadentiniame sintetinių garsų ir lengvabūdiškų meninių išraiskų amžiuje esame priversti vertinti nesuvaidinto, nenuvalkioto ir neužgniaužto kūrybiškumo trupinius. Šviesa šiandien yra apgaulingos reklamos, aklo tikėjimo ir manipuliacijos žmonių protais sinonimas. Todėl mūsų tamsa stoja į kovą su šiuo paviršutiniškumo kultu, atstovaudama tyrumą, sąmoningumą, individualizmą ir laisvą valią. Mes garbiname ne dievus, o kitų žmonių genialumą ir žavimės virtuozais, kurie tūkstantmečių sandūroje neieškojo lengvų išraiskos būdų. Jų šedevrai jau dešimtmečiais naktimis stebina mūsų vaizduotę ir glumina mūsų protus. Šie tamsos opusai tarnauja mums, kaip prieinamiausias būdas pažinti intelektualų metafizinį pasaulį. Žmogus gyvas tol, kol jaučia įkvėpimą ir kiekvienas iš mūsų praregėjo tamsoje, kai nebematė prasmingo įkvėpimo šviesoje. Mes kuriame garsą iš tamsos. Mes sukūrėme gyvenimą iš mirties.