Šiame albume mes pabandėme sukurti atmosferą, kuri padėtų klausytojams pasprukti nuo kasdienybės ir pasinerti į fantastinį sapnų ir svajonių pasaulį…

Senieji gerbėjai, kurie buvo 2014 Within Temptation koncerte Vilniuje, gerai pamena, kaip laukė pabaigos grojaraščio, kurio kūriniai skambėjo nuo naujausių albumų iki seniausių, tačiau jo pabaigoje visgi nesulaukė nei vienos dainos iš debiutinio Enter arba The Dance. Mes dieviname Within Temptation už tai, kokie jie buvo ir tuo pat metu nekenčiame jų už tai, kokie jie tapo. Ir visgi, mes niekada jų nepamiršime… Pirminį grupės sąstatą pavadinimu The Portal 1996 suformavo gitaristas ir vokalistas Robert Westerholt su savo būsima žmona Sharon den Adel, prie kurių, kaip klavišininkas, prisijungė Roberto brolis Martijn, gitaristas Michiel Papenhove, bosistas Jeroen van Veen ir būgnininkas Ivar de Graaf. Tais pačiais metais kolektyvas namų sąlygomis įrašė keturių dainų demo Enter, kurį kasetės pavidalu išleido draugų įkurta nepriklausoma leidybinė įmonė Starscream Records.

1997 pradžioje kolektyvas persivadino į Within Temptation ir pasirašė sutartį su Olandijos leidybine įmone DSFA Records (Does Not Stand For Anything). Nieko nedelsiant, grupė studijoje Moskou, įsikūrusioje Utrechte, pradėjo įrašinėti per pastarąjį pusmetį jau parašytus kūrinius. Albumas buvo įrašytas vos per dvi savaites ir sumiksuotas per tris dienas. Taip pasaulį išvydo vėliau amžina atmosferinio doom’o klasika tapę aštuoni Enter kūriniai. Debiutinis pilnaformatis gavosi labai muzikalus. Dalis jo kūrinių turi mažai žodžių, arba neturi jų išvis. Enter pagrindą sudaro melancholiškas doom’as, meistriškai akompanuojamas epiškai skambančiais klavišiniais ir lydimas tiesiog angelišku Sharon den Adel balsu. Kai kuriuose albumo kūriniuose, kaip vėliau singlu išleistame Restless, ji dainuoja viena. Likusiuose kūriniuose svajingam Sharon mecosopranui kontrastą kuria įtikinamas Roberto growl’as, o beprotiškame Deep Within išvis dainuoja tik jis. Gitarų partijos galingos, tačiau gana primityvios, jose mažai solo. Ryškiausia solinė partija skamba vardiniame albumo kurinyje. Užtat Ivar de Graaf albume pademonstravo išties originalią perkusiją ir nusipelno atskiro komplimento.

Sharon den Adel neslėpė, kad kuriant epinį Enter, didžiausią įtaką padarė kultinis žanro krikštatėvių albumas: “Pradėjome kurti muziką, įkvėpti daugelio skirtingų grupių, tačiau viską apvertė Paradise Lost su Gothic. Mes atėjome iš death metalo scenos ir buvome sužavėti idėjos apie growl’ą kartu su moterišku vokalu, kurie kartu kūrė tokį teatrališką skambesį. Paradise Lost mums buvo įkvėpimas susiburti į grupę ir kurtį tokią muziką. Didžiausią įtaką mums padarė albumas Gothic, kurio keliuose kūriniuose skambėjo moteriškas vokalas – mums tai pakeitė viską.” Tada Within Temptation nariai net neįsivaizdavo, kad po penkių metų jie stovės su savo kumyrais vienoje scenoje ir bus apšildanti grupė 2003 Paradise Lost turo po Europą metu.

Praėjus metams po sceną sudrebinusio debiuto Enter, Within Temptation dar kartą įžengė į studiją ir įrašė tris naujas dainas, kurias išleido mini-albumo The Dance pavidalu. EP galima apibūdinti taip – kokybė svarbiau už kiekybę. Stilistiškai The Dance yra Enter pratęsimas, tačiau naujų dainų struktūra tapo subtilesnė, skambesys skaidresnis, o įrašo kokybė švaresnė. 2018 spalį, šių dviejų istorinių leidinių dvidešimtmečio sukakties proga, Music On CD perleido Enter ir The Dance rinkinio pavidalu viename kompaktiniame diske 2500 vienetų tiražu, o Music On Vinyl abu išleido mėlymo (Enter) ir raudono (The Dance) vinilo formatu (albumą – 5000 tiražu, EP – 3000 tiražu).

Labai gaila, bet Enter dainos gyvai buvo atliekamos labai trumpą laiką. Žymiausias grupės koncertas, kai skambėjo šios eros kūryba, įvyko 1998 Dynamo Open Air festivalyje Eindhovene. Žaibiškai įsiveržę ant gotikinės scenos pjedestalo, Within Temptation taip pat greitai nuo jo nusirito. Enter ir The Dance liko vieninteliai ne mainstream’iniai grupės albumai. Lydimas jų komercinės sėkmės, kolektyvas nuo doom’o pasuko banalaus simfoninio roko kryptimi. Instrumentinės partijos tapo neišradingos ir neįdomios, o kūryba iš esmės paremta tik Sharon balsu. Dabar Enter ir The Dance sudaro monolitinę atmosferinio simfo doom’o klasiką, didingai grimzdančią į gilią monumentalios istorijos užmarštį… O tiems, kas nori iki galo pasinerti į tikrąją nebegrįšiančio laiko didybę, rekomenduoju klausyti Enter demo (1996).