Kuriant muziką man reikia įeiti į tam tikrą būseną ir šią būseną aš galiu pasiekti tik būdamas vienas…

Morten Veland

Norvegija turi itin daug talentingų muzikantų, o Morteno Velando vardas, jei ne labiausiai gerbiamas šios šalies gotikinėje scenoje, tai tikrai bent jau labiausiai žinomas. Įkvėpimo Velandas sėmėsi iš norvegiško black’o, klasikinės muzikos ir britiško gotikinio roko. Visų šių žanrų sintezė stipriai atsispindi šio kompozitoriaus ankstyvuoju periodu kurtos muzikos stiliuje. Jo 1995 suburta formacija, kurią muzikantas pakrikštijo Tristania, pelnė amžiną šlovę gotikinio metalo pasaulyje. Po jaunatviško entuziazmo perpildyta išvaizda iš tikrųjų slėpėsi tikras perfekcionistas, parašęs didžiąją dalį ankstyvosios Tristania muzikos ir tekstų. Velandas ne kartą yra minėjęs, jog turi savo išskirtinį darbo metodą: jis tiesiog negali susikaupti, kurdamas muziką su kitais ir vienintelis būdas jam pilnai realizuoti savo idėjas yra kurti vienumoje. Būtent per stiprus individualizmas lyderiui ir pakišo koją tolesniame bendradarbiavime su savo komanda, kurioje ir be jo buvo ne vienas turintis ką parodyti muzikantas, todėl 2000 gruodį Velandas buvo paprašytas palikti grupę. Jo išėjimas iš Tristania tapo didžiausia kartos drama. Viešoji erdvė mirgėjo tragiškom raudom ir teiginiais, kad Velandas ir Moenas turėtų vėl kurti muziką kartu. Tristania tuo metu Velndui buvo visas jo gyvenimas, todėl išsiskyrimas su grupe jam buvo ypatingai sunkus. Tačiau šio kompozitoriaus aistra muzikai buvo per stipri, kad jis nuleistų rankas. Taip gimė naujas Morteno Velando projektas – Sirenia.

Debiutiniam Sirenia albumui Velandas vienas sukūrė ir pats įrašė visas gitarų, būgnų ir klavišinių partijas, parašė giesmes chorui ir dainų tekstus. Vienintelis instrumentalistas, prisidėjęs prie debiutinio albumo, buvo The Sins of thy Beloved smuikininkas Pete Johansen. Atlikti švarų vyrišką vokalą Velandas pakvietė du savo draugus iš vietinės gotikinio roko grupės Elusive: Jan Kenneth Barkved, su kuriuo jau buvo dirbęs Tristania kolektyve bei Kristian Gundersen. Būtent ši trijulė ir pozuoja promo nuotraukose, kaip oficialus debiutinio Sirenia albumo sąstatas. Kai 2001 gruodį atėjo laikas įrašinėti moterišką vokalą, Velandas susidūrė su tinkamos dainininkės paieškos problema. Čia pagalbos ranką ištiesė senas jo bičiulis Terje Refsnes – Tristania prodiuseris, kuris, be abejonės, neatsisakė dirbti ir su Sirenia. Kadangi Terje studija nuo 2001 rezidavo Prancūzijoje, prodiuseris turėjo kontaktų su vietiniais dainininkais. Jis rado albumo stilių nuostabiai atitikusią sesijinę vokalistę Fabienne Gondamin bei subūrė mišrų keturių balsų chorą. Dėl sunkiai išgyvento periodo, Velandas debiutinį albumą pavadino idioma At Sixes and Sevens, apibūdinančią žmogų ištikusią stadiją, kai visas jo pasaulis dūžta į šipulius. Albumą, kurio riboto tiražo versija buvo platinama išskirtinio dizaino metalinėje dėžutėje, 2002 gegužę su pasididžiavimu išleido austrų Napalm Records.

At Sixes and Sevens skamba gerokai lipšniau nei Tristania eros kūryba, tačiau toks buvo Velando sumanymas. Jis nenorėjo kopijuoti buvusios grupės ir išsaugojo tik tai, kas apskritai būdinga norvegiško gotikinio metalo mokyklai, kurią pats prieš kelis metus ir formavo. Albumą atidarantis beveik septynių minučių trukmės Meridian yra vienas brutaliausių Velando kūrinių, kuriame persipina black’as, death’as ir meistriškai įkomponuota simfonija, o dainininkas nepastebimai kaitalioja tarpusavyje šiurkštaus ir žvėriško vokalo manieras. Visą albumą be jokio atodūsio lydi nesibaigianti energija, prie kurios esame taip pripratę šiame stiliuje. Kiekvieno sekančio kūrinio išrandingumas stebina vis labiau, o albumą užbaigia raminanti ir hipnotizuojanti baladė. Sirenia tekstuose autorius palinko į neapykantą, depresiją, paranoją ir kitas dvasines ligas. Velandas įrodė, kad yra aukšto lygio kompozitorius ir pilnai savarankiškas multi-instrumentalistas, o At Sixes and Sevens tapo tikra žanro klasika. Visgi intrigą, kieno darbas bus įdomesnis po kelių išsiskyrimo, laimėjo Tristania, nes World of Glass (2001) gavosi gerokai brandesnis ir rimtesnis. Tiesa, pats Velandas “konkurencinį” albumą įvertino, kaip silpną, tačiau tai akivaizdžiai yra tik senos nuoskaudos… World of Glass yra šedevras, o At Sixes and Sevens yra tiesiog puikus albumas.

Per du dešimtmečius Sirenia pakeitė keturias vokalistes, o su paskutiniąja lankėsi ir Vilniuje, tačiau šių popso dyvų vardai yra visiškai nesvarbūs. Deja, tamsiam ir atmosferiniam gotikiniam metalui Velandas buvo ištikimas nebeilgai. Labai gaila, kad toks talentingas muzikantas tapo apsėstas didybės bei pompastikos manijos ir stačia galva pasinėrė į neišradingą, monotonišką ir stipriai peraranžuotą simfoninį metalą su abejotino profesionalumo vokalistėmis prie mikrofono. Mes atsiminsime tik sesijinės vokalistės – nuostabiosios prancūzės Fabienne Gondamin vardą, kuri niekada neatliko savo Sirenia dainų gyvai (ant albumo viršelio irgi ne ji, o modelis iš Norvegijos). Nežiūrint į vėlyvuosius kūrybinius klystkelius, 2000-ųjų karta visada prisimins Velandą, kaip vieną geriausių Norvegijos kompozitorių. Mes visada šlovinsime visą anktyvąją Morteno Velando kūrybą, tapusią aukščiausiu savo stiliaus etalonu. Tegyvuoja laikai, kai tikrasis gotikinis metalas dominavo scenoje!

Ši apžvalga skiriama vokalisto Jan Kenneth Barkved (1974-2009) atminimui.