Kuriant muziką man reikia įeiti į tam tikrą būseną ir šią būseną aš galiu pasiekti tik būdamas vienas…

Morten Veland

Norvegijos scena turi daug itin talentingų muzikantų, o Morteno Velando vardas, jei ne labiausiai gerbiamas šios šalies gotikinio metalo scenoje, tai tikrai bent jau labiausiai žinomas. Įkvėpimo Velandas sėmėsi iš norvegiško black’o, klasikos kompozitorių ir britiško gotikinio roko. Visų šių žanrų sintezė stipriai atsispindi šio kompozitoriaus ankstyvuoju periodu kurtos muzikos stiliuje. Jo 1995 suburta formacija, kurią muzikantas pakrikštijo Tristania, žaibišku greičiu prasiskynė kelią į pripažinimą ir gavo ilgalaikį leidybinį kontraktą. Po jaunatviško entuziazmo perpildyta išvaizda iš tikrųjų slėpėsi tikras perfekcionistas, parašęs didžiąją dalį Tristania muzikos ir tekstų bei rūpinęsis visais kitais būtinais reikalais. Velandas ne kartą yra minėjęs, jog turi savo išskirtinį darbo metodą: jis tiesiog negali susikaupti, kurdamas muziką su kitais ir vienintelis būdas jam pilnai realizuoti savo idėjas yra kurti vienumoje. Būtent stiprus individualizmas, pasireiškiantis kūrybiniame procese, frontman’ui ir pakišo koją tolesniame bendradarbiavime su savo komanda, kurioje ir be jo buvo ne vienas stiprus ir turintis ką parodyti muzikantas. Gausios sudėties norvegiško gotikinio metalo ansambliai privalo dirbti, kaip šveicariškas laikrodis, todėl 2001 pradžioje Velandas buvo paprašytas palikti grupę. Jo išėjimas iš Tristania tapo didžiausia kartos drama. Viešoji erdvė mirgėjo tragiškom raudom ir teiginiais, kad Velandas ir Moenas turėtų vėl kurti muziką kartu. Tristania tuo metu Velndui buvo visas jo gyvenimas, todėl išsiskyrimas su grupe jam buvo ypatingai sunkus. Džiugioji žinia buvo ta, kad šio kompozitoriaus aistra muzikai buvo per stipri, kad jis nuleistų rankas. Taip gimė naujas Morteno Velando projektas – Sirenia.

Ilgai nekukčiojęs, Velandas susitaikė su mintimi, kad Tristania yra praeitas jo gyvenimo etapas ir su nauju užsidegimu ėmėsi kurti muziką debiutiniam Sirenia albumui. Šįkart viskas buvo tik jo vieno rankose. Kompozitorius vienas sukūrė ir pats įrašė visas gitarų, būgnų, klavišinių partijas, sukūrė choro aranžuotes bei parašė dainų tekstus. Vienintelis instrumentalistas, prisidėjęs prie debiutinio albumo, buvo senasis gerasis The Sins of thy Beloved smuikininkas Pete Johansen. Atlikti švaraus vyriško vokalo partijas Velandas pakvietė du buvusius kolegas, su kuriais anksčiau grojo vietinėje gotikinio roko grupėje Elusive: Jan Kenneth Barkved (su kuriuo jau buvo bendradarbiavęs ir Tristanijoje) bei Kristian Gundersen (2001 pakeitusį Velandą Elusive po jo išėjimo). Būtent ši trijulė ir pozuoja promo nuotraukose, kaip oficialus debiutinio Sirenia albumo sąstatas. Kai 2001 gruodį atėjo laikas įrašinėti moteriško vokalo partijas, Velandas susidūrė su tinkamos dainininkės paieškos problema. Čia pagalbos ranką ištiesė senas jo bičiulis Terje Refsnes – Tristania prodiuseris, kuris, be abejonės, neatsisakė dirbti ir su Sirenia. Kadangi Terry studija rezidavo Prancūzijoje, prodiuseris turėjo kontaktų su puikiais vietiniais dainininkais. Jis rado albumo koncepciją nuostabiai atitikusią sesijinę vokalistę Fabienne Gondamin bei subūrė mišrų keturių balsų chorą. Vardan sunkaus išgyvento periodo, Velandas debiutinį albumą pavadino idioma At Sixes and Sevens, apibūdinančią žmogų ištikusią stadiją, kai visas jo pasaulis dūžta į šipulius. Devynių kūrinių albumą 2002 gegužę išleido ne kas kitas, o Napalm Records. Riboto tiražo leidinio versija turi tą patį dainų skaičių, tačiau diskas guli išskirtinio dizaino metalinėje dėžutėje.

At Sixes and Sevens skamba gerokai lipšniau nei Tristania eros kūryba, tačiau toks buvo Velando sumanymas. Jis nenorėjo kopijuoti buvusios grupės ir pasiėme iš jos skambesio tik tai, kas apskritai būdinga šiam stiliui, kurį pats prieš kelis metus ir formavo. Albumą atidarantis beveik septynių minučių trukmės Meridian yra vienas brutaliausių Velando kūrinių, kuriame persipina black’as, death’as ir meistriškai įkomponuota simfonija, o dainininkas nepastebimai kaitalioja tarpusavyje savo firminius growl ir beast vokalus. Visą albumą be jokio atodūsio lydi beprotiška dinamika, prie kurios esame taip pripratę šiame stiliuje. Kiekvieno sekančio kūrinio išrandingumas stebina vis labiau, o albumą užbaigia raminanti ir hipnotizuojanti baladė. Sirenia tekstuose Velandas nuo fantasy, būdingo Tristania, palinko į neapykantą, kančią, depresiją, paranoją ir kitas dvasines ligas. Velandas, kaip kūrybingas multi-instrumentalistas, pademonstravo pilnai savarankiškus aukšto lygio muzikos rašymo įgūdžius. Nors At Sixes and Sevens neabejotinai yra labai stiprus albumas, tapęs tikra žanro klasika, visgi intrigą, kieno darbas bus įdomesnis po kelių išsiskyrimo, laimėjo Tristania, nes World of Glass gavosi gerokai brandesnis ir rimtesnis. Tiesa, pats Velandas “konkurencinį” albumą įvertino, kaip silpną, tačiau, mano manymu, tai yra tik senos nuoskaudos… World of Glass yra šedevras, o At Sixes and Sevens yra tiesiog puikus albumas.

Visus sekančius metus po debiuto Sirenia, suformavus gyvą muzikantų sąstatą, skleidė savo muzikinę At Sixes and Sevens beprotybę koncertinio turo metu. Per savo dviejų dešimtmečių egzistavimą grupė pakeitė keturias vokalistes. Dalis jų buvo gan tragiškos, dalis – neblogos (su paskutiniąja lankėsi ir Vilniuje), tačiau mums tai visiškai nesvarbu ir čia net neminėsime tų popso dyvų vardų. Deja, tai ne tas atvejis, kai mus domintų visa grupės kūryba, nes tamsiam ir atmosferiniam gotikinio metalo skambesiui Velandas buvo ištikimas visai neilgai. Tai, ką matome dabar, instrumentiniu atžvilgiu yra banalus, neišradingas ir neįdomus sympho rock su bliaunančiomis karvėmis. Iš devynių grupės albumų mus domina tik vienintelis – debiutinis At Sixes and Sevens. Dėl šios priežasties mes atsiminsime tik nuostabiosios prancūzės Fabienne Gondamin vardą, kuri niekada net nesudainavo savo Sirenia dainų gyvai (ir ne – ant albumo viršelio irgi ne ji, o modelis iš Norvegijos). Dėl tos pačios priežasties mums neįdomūs dabartinio instrumentalistų sąstato vardai, nes Velandas visas At Sixes and Sevens partijas įrašė pats. Mes visada šlovinsime visą anktyvąją Morteno Velando kūrybą, tapusią aukščiausiu savo stiliaus etalonu. Nežiūrint į vėlyvuosius kūrybinius klystkelius, 2000-ųjų karta visada prisimins Velandą, kaip vieną geriausių Norvegijos kompozitorių. Tegyvuoja laikai, kai tikrasis gotikinis metalas dominavo scenoje!

Ši apžvalga skiriama vokalisto Jan Kenneth Barkved, mirusio 2009 spalio 27, atminimui.