Viena iš mūsų grupei būdingiausių savybių visada buvo ir tebėra muzikinė įvairovė, o World of Glass turbūt yra įvairiapusiškiausias mūsų iki šiol sukurtas albumas…

Østen Bergøy

Sensacingasis Norvegijos sunkiosios gotikinės scenos vėliavnešių Tristania šedevras Beyond the Veil (1999) išgrynino krištolo švarumo gotikinio metalo skambesį po ne ką mažiau stulbinančio, galingo ir tyro gothic/doom stiliaus debiuto Widow’s Weeds (1998). Albumas Beyond the Veil aiškiai parodė, kaip gali skambėti elitiniai norvegų mokyklos mirties metalo opusai po naktinio romantizmo skraiste. Žaibišku greičiu prasiskynusi kelią į tarptautinę areną, Tristania kartu su to paties cecho kolegom The Sins of Thy Beloved ir Trail of Tears 1999 išvyko į savo pirmąjį headliner’ių turą po Europą, o vėliau aplankė Lotynų Ameriką, į kurią sugįžo dar ne kartą. Pastarojoje Tristania gavo tokį beprotišką gerbėjų palaikymą, apie kokį daugelis grupių gali tik pasvajoti. Makabriškas kultūrines tradicijas turintys pietiečiai tiesiog kraustėsi iš proto dėl tamsios ir dinamiškos šiauriečių muzikos. Nebuvo jokių abejonių, kad Tristania yra profesionaliausias gotikinio metalo kolektyvas visoje Šiaurės Europoje, kur šis unikalus stilius išgyveno karščiausią savo populiarumo piką.

Tamsi, aistringa ir velniškai agresyvi Tristania buvo trijų labai talentingų muzikantų tvarinys. Tai riaumojantis vokalistas ir gitaristas Morten Veland, klavišininkas Einar Moen ir būgnininkas Kenneth Olsson. Atrodytų, puikiai papildydami vienas kitą, Velandas ir Moenas parašė dviejų pirmųjų Tristania albumų muziką. Velandas, kaip grupės lyderis ir vienas iš įkūrėjų, gerbėjų akyse buvo neatsiejama kolektyvo dalimi, tačiau 2000 pabaigoje jam teko pasukti savo atskiru keliu. Situacija buvo pakomentuot alakoniškai – dėl muzikinių ir asmeninių skirtumų. Našlaičiais paliktiems muzikantams teko nelengva užduotis – persigrupuoti prieš naujojo albumo įrašymą. Ir čia jums ne pakeisti viena roko grupės gitaristą! Standartinė norvegiško gotikinio metalo formacija yra ne šiaip sau grupė, o labai sudėtingas muzikinis organizmas – tai tikras kamerinis ansamblis. Tik kruopštaus kiekvieno nario indėlio į muziką dėka išgaunamas tikros naktinės operos efektas, būdingas šiam sudėtingam stiliui. Gerai, kad skandinaviškose šeimose visada yra po du tėčius, tad vadovauti reikalams ėmėsi Einaras, o pagalbos ranką jam ištiesė gitaristas Anders Hidle. Į Velando vietą studijoje buvo pasiskolintas puikus Trail of Tears vokalistas Ronny Thorsen, o vėliau pilnu etatu prie mikrofono atsistojo senas grupės draugas Kjetil Ingebrethsen.

Prodiusavimui jau trečią kartą buvo pasirinktas senasis gerasis Terje Refsnes, kurio talentui šiame muzikos stiliuje nebuvo lygių. 2001 vasarį grupė nuvyko į Sound Suite Studio Marselyje, kur Terje perkraustė savo studiją iš Norvegijos. Tų pačių metų rugsėjį naująjį albumą, pavadinimu World of Glass, išleido Austrijoje reziduojantys, stambūs gotikinio metalo propoguotojai Napalm Records, su kuriais Tristania taip pat bendradarbiavo nuo savo karjeros pradžios. Tuo metu turėti kontraktą su napalmais šioje scenoje buvo garbės ir prestižo reikalas. Palyginus su Beyond the Veil, albumas World of Glass gavo daugiau klasikinių ir industrinių elementų. Albumą sudaro devynios aukščiausio estetinio lygio kompozicijos, o riboto tiražo versija papildyta ypatingu koveriu. Įrašyti koverį Seigmen kūrinui The Modern End (1997 albumas Radiowaves) buvo tikrai taiklus sprendimas. Seigmen Norvegijoje yra tas pats, kas Mano Juodoji Sesuo Lietuvoje. Tai yra vis dar aktyvūs (tiksliau, atsikūrę 2005) proto-gotikinės scenos Norvegijoje atstovai, grojantys nuo 1989; pradėję nuo doom’o ir evoliucionavę į elektroninio roko grupę. Sentimentalus Tristania koveris, kuriame vyrišką vokalą pakeitė nuostabioji Vibeke Stene, yra labai graži duoklė savo šalies veteranams už padėtas užuomazgas scenoje, su kuria brendo Tristania nariai.

Vien vokalinį World of Glass ansamblį sudarė kvintetas iš pagrindinės vokalistės Vibeke Stene soprano, šiurkštaus Ronny Thorsen vokalo ir dviejų kontratenorų: Østen Bergøy – padėjusio Einarui parašyti pusę World of Glass dainų tekstų ir sesijinio vokalisto vaidmenyje prisidėjusio prie tam laikui visų trijų Tristania albumų, o vėliau tapusio nuolatiniu grupės nariu; bei kito sesijinio vokalisto Jan Kenneth Barkved, jau antrą kartą bendradarbiavusio su grupe. Gitaristas Andersas taip pat atlieka pritariančio vokalo partijas savo parašytuose kūriniuose. Maža to, Vibeke Stene tobuloje darnoje gieda jautrias ir taurias arijas su papildomu penkų žmonių choru! Dar vienas genialus muzikantas, dažniausiai likdavęs už kadro visose nuotraukuose, tačiau nelikdavęs nepastebėtu scenoje – pirmasis Norvegijos sunkiosios scenos smuikas Pete Johansen. Šis nepaprastai talentingas The Sins of Thy Beloved smuikininkas, gimęs 1962 metais, suvaidino milžinišką vaidmenį norvegiškos gotikinės scenos vystymesi, nuo pat pradžių formavęs ne tik savo grupės, bet ir firminį Tristania ir ankstyvųjų Sirenia skambesį, kaip sesijinis muzikantas. Šis smuiko veteranas nusipelno didžiausios pagarbos ir pačių audringiausių ovacijų.

World of Glass tapo tikra sensacija! Sunku patikėti, kad Tristania sugebėjo išleisti trečią tokio aukšto lygio albumą iš eilės per palyginus trumpą laiką. Einar Moen ir Anders Hidle neabejotinai įrodė, kad yra ne tik kupini tamsios kūrybinės energijos, bet yra pajėgūs rašyti dar didingesnę muziką be Morteno Velando pagalbos. Tristania per kelis metus pilnai išvystė savitą gotikinio metalo stilių, kuris remiasi tikrais kamerinės muzikos kanonais ir nėra panašus nei į britų, nei į vokiečių, nei į pietiečių manierą. Norvegai, suradę tobulą sąskambį tarp kelių skirtingų ir sudėtingų žanrų, savo muzikai sugebėjo įkvėpti gyvybę ir tikrąją aistrą. Visų talentingų Tristania muzikantų, prisidėjusių prie genealiausio visų laikų naktinio opuso World of Glass gimimo, vardai visam laikui liks įamžinti gotikinio metalo šlovės lentoje. O po kelių dešimtmečių, šiame dekadentiniame elektroninės muzikos amžiuje, klavišininkas Einar Moen bus prisimenamas, kaip aukščiausios klasės metalinės scenos kompozitorius.