Viena iš firminių mūsų grupės savybių visada buvo ir tebėra muzikinė įvairovė. “World of Glass” turbūt yra įvairiapusiškiausias mūsų iki šiol sukurtas albumas…

Østen Bergøy

Death metal sąjunga su opera būtų bedvasė ir sausa, jei ne vienas magiškas žodis – gotika – talentingose rankose sugebantis įkvėpti gyvybę ir tikrąją aistrą bet kokiam potencialiam opusui. Sensacingasis Norvegijos tamsiosios scenos vėliavnešių Tristania albumas Beyond the Veil (1999) išgrynino krištolo švarumo gotikinio metalo skambesį nuo ne ką mažiau stulbinančio, galingo ir labai romantinio gothic/doom stiliaus debiuto Widow’s Weeds (1998). Beyond the Veil aiškiai parodė, kaip turi skambėti elitiniai šiauriečių mokyklos mirties metalo opusai su naktinės romantikos orientacija. Žaibišką tarptautinį pripažinimą pelniusi Tristania kartu su to paties cecho kolegom (The Sins of Thy Beloved ir Trail of Tears) 2000 išvyko į savo pirmąjį headliner’ių turą po Europą, o vėliau aplankė ir JAV su Meksika. Pastarojoje Tristania gavo tokį beprotišką gerbėjų palaikymą, apie kurį daugelis grupių gali tik pasvajoti. Makabriškas kultūrines tradicijas turintys pietiečiai tiesiog kraustėsi iš proto dėl tamsios ir dinamiškos šiauriečių muzikos. Nebuvo jokių abejonių, kad Tristania yra profesionaliausias gothic metal kolektyvas visoje Šiaurės Europoje, kur šis žanras išgyveno karščiausią savo populiarumo piką.

Ši depresinga, liūdna, bet tuo pačiu velniškai agresyvi grupė iš esmės buvo dviejų labai talentingų kompozitorių vaikas. Tai growl’inantis vokalistas ir gitaristas Morten Veland ir klavišininkas Einar Moen, taip pat atsakingas už visus garso efektus. Puikiai papildydami vienas kitą, šie tamsūs vyrukai parašė visą dviejų pirmųjų Tristania albumų muziką. Velandas, kaip frontman’as ir vienas iš įkūrėjų, atrodė neatsiejama kolektyvo dalimi, tačiau 2001-ųjų sausį jam teko pasukti savo atskiru keliu. Į anuomet lakoniškai pakomentuotą situaciją – dėl muzikinių ir asmeninių skirtumų – būtinai įsigilinsime apžvelgdami vienintelį dėmesio vertą Velando opusą su jo naująja grupe Sirenia. O našlaičiais paliktiems penkiems (su sesijiniais muzikantais net devyniems) buvusiems kolegoms, teko nelengva užduotis – persigrupuoti prieš naujojo albumo įrašymą. Ir čia jums ne pakeisti viena roko grupės gitaristą! Prisiminkime, kad Norvegijoje standartinė gotikinio metalo formacija yra ne šiaip grupė, o gana sudėtingas organizmas – tai ištisas kamerinis ansamblis, tiesiogine šio žodžio prasme. Tik kruopštaus kiekvieno nario indėlio į muziką dėka išgaunamas tikros naktinės operos efektas, būdingas šiam sudėtingam stiliui.

Gerai, kad skandinaviškose šeimose visada yra po du tėčius, tad vadovauti reikalams ėmėsi Einaras. Kuriant naujojo albumo medžiagą, jam pagalbos ranką ištiesė gitaristas Anders Hidle, o growl’o partijų įrašymui buvo pasiskolintas puikus Trail of Tears vokalistas Ronny Thorsen. Koncertų metu Ronnio vietą užėmė senas grupės draugas Kjetil Ingebrethsen, vėliau tapęs nuolatiniu riaumojančiu grupės nariu. Bendradarbiavimui jau trečią kartą buvo pasirinktas tas pat prodiuseris Terje Refsnes, su kuriuo kolektyvas puikiai sutarė. 2001 vasarį grupė nuvyko į Sound Suite Studio Marselyje, kur Terje perkraustė savo studiją iš Norvegijos. Tų pačių metų rugsėjį naujajį albumą, pavadinimu World of Glass, išleido kultinis, Austrijoje reziduojantis, stambus gotikinio metalo propoguotojų leiblas Napalm Records, su kuriuo Tristania taip pat bendradarbiavo nuo pat savo karjeros pradžios. Tuo metu turėti kontraktą su napalmais šioje scenoje buvo garbės ir prestižo reikalas. World of Glass sudaro devyni ilgi kūriniai, o riboto tiražo versija papildyta ypatingu koveriu. Įrašyti koverį Seigmen kūrinui The Modern End (1997 albumas Radiowaves) buvo be galo simbolinis ir taiklus sprendimas. Kad būtų lengviau suprasti – Seigmen Norvegijoje yra tas pats, kas Mano Juodoji Sesuo Lietuvoje. Tai yra vis dar aktyvūs (tiksliau, atsikūrę 2005) proto-gotikinės scenos Norvegijoje atstovai, grojantys nuo 1989; pradėję nuo doom’o ir evoliucionavę į elektroninio roko grupę. Nepakartojamas Tristania koveris, kuriame vyrišką vokalą pakeitė nuostabioji Vibeke Stene, yra labai sentimentali duoklė savo šalies veteranams už padėtas užuomazgas scenoje, su kuria brendo Tristania nariai.

World of Glass vėl tapo tikra sensacija! Sunku patikėti, kad grupė sugebėjo išleisti jau trečią tokio aukšto lygio albumą iš eilės per palyginus neilgą laiką. Einar Moen ir Anders Hidle neabejotinai įrodė, kad yra ne tik kupini tamsios kūrybinės energijos, bet ir gali kurti tokio pat, ar net aukštesnio lygio simfoniją be Morteno Velando. Apskritai Tristania per kelis metus pilnai išvystė stilių, kuris remiasi tikrais operos kanonais ir nėra panašus nei į britų, nei į vokiečių, nei į rusų, ar pietiečių stilių. Ir čia aš, žinoma, nekalbu apie banalų ir neišradingą sympho metal ir panašų sympho šūdą, kur dažniausiai žanrai tarpusavyje tinkamai net neintegruoti į bendrą ir įdomų sąskambį, o perdėta “simfonija” (iš tikrųjų net neapsiverčia liežuvis jos taip vadinti) tiesiog užknisančiai užgožia visą kūrinį. Norvegiškoje mokykloje nėra vietos tokiai pseudo-pompastikai! Vien vokalinį Tristania ansamblį sudarė kvartetas iš pagrindinės vokalistės Vibeke Stene soprano, Ronny Thorsen growl’o ir dviejų švarių vyriškų balsų: Østen Bergøy – padėjusio Einarui parašyti pusę World of Glass dainų tekstų ir sesijinio vokalisto vaidmenyje prisidėjusio prie tam laikui visų trijų Tristania albumų (vėliau tapusio nuolatiniu grupės nariu); bei kito sesijinio vokalisto Jan Kenneth Barkved, jau antrą kartą bendradarbiavusio su grupe (vėliau prisidėjusio ir prie Velando albumo). Maža to, gitaristas Andersas taip pat turi vokalines partijas savo parašytuose kūriniuose. Visi šie aukštos klasės vokalistai albume dainuoja didingas ir taurias arijas tobuloje darnoje su šešių žmonių choru!

Dar vienas genialus muzikantas, amžinai likdavęs už kadro visose nuotraukuose, tačiau skirtinguose kolektyvuose prisidėjęs prie visų kertinių norvegiško gotikinio metalo opusų, įskaitant World of Glass – pirmasis Norvegijos sunkiosios scenos smuikas – Pete Johansen. Be smuiko partijų Pete taip pat parašė tekstą World of Glass baladei Lost, kurioje jo smuikas ir skamba jausmingiausiai. Šis nepaprastai talentingas ir dinamiškas The Sins of Thy Beloved smuikininkas yra tikras muzikos veteranas, gimęs 1962 metais. Jis suvaidino milžinišką vaidmenį norvegiškos tamsiosios scenos vystymesi, nuo pat pradžių formavęs ne tik savo grupės, bet ir firminį Tristania ir ankstyvųjų Sirenia skambesį, kaip sesijinis muzikantas tiek studijoje, tiek koncertuose. Pete Johansen nusipelno didžiausios pagarbos ir pačių audringiausių ovacijų scenoje. Jo ir visų kitų muzikantų, prisidėjusių prie genealiausios visų laikų naktinės operos World of Glass gimimo, vardai visam laikui liks įamžinti gotikinio metalo šlovės lentoje. O po kelių dešimtmečių, šiame dekadentiniame elektroninės muzikos amžiuje, klavišininkas Einar Moen bus prisimenamas, kaip aukščiausios klasės metalinės scenos kompozitorius.