Seduction yra dinamiškas ir tamsus albumas, skirtas tiems, kurių kraujuojančios širdys po saulėlydžio pradeda plakti dar stipriau…

Orion Crystal Ice

Neaišku, ar mes išvis žinotumę, kas tokie buvo vokiečiai Dark, jei ši grupė nebūtų pasirašiusi kontrakto su Vokietijos leidybine įmone GUN Records (Great Unlimited Noises). Ir neaišku, ar šis leiblas taptų toks žinomas mūsų gretose, jei kažkokiu stebuklingu būdu vėliau nebūtų dviems albumams prisiviliojęs Paradise Lost, kai pastarieji ieškojo su kuo bendradarbiauti po savo kontaversiškos EMI albumų eros. Taigi, britų atėjimas į GUN vienareikšmiškai padėjo žanro gerbėjams atrasti ir Dark. Nežiūrint į savo trumpalaikį profesionalų gyvavimą ir palyginus nedidelį populiarumą, Dark spėjo įnešti labai svarų indėlį į sunkiosios gotikinės scenos istoriją. Taigi, iš dviejų grupių, globojamų GUN Records nuo 1997 iki 2005, turime net penkis kultinius ir inovatyvius albumus, be kurių dabar tiesiog neįsivaizduojame gotikinio metalo.

Iš tikrųjų Dark susiformavo dar 1991 Kaizerslauterne, kur grojo death’ą. 1994 kolektyvas kasetės pavidalu išleido aštuonių dainų demo pavadinimu Visions. Vėliau, po šiokios tokios narių kaitos, nusistovėjo stabilus grupės sąstatas, kurį sudarė vokalistas Michael Löchter, gitaristas ir apskritai universalus muzikantas Mathias Fickert, bosistas Christian Betz, klavišininkas Volker Knippenberg ir būgninkas Jochen Donauer. 1996 grupė Petersberge įsikūrusioje BMS-Studio įrašė savo debiutinį pilnaformatį Endeless Dreams of Sadness, kurį prodiusavo garso inžinierijos veteranas Bernd Steinwedel. Albumą, sudarytą net iš trylikos kūrinių, 1997 sausį išleido GUN Records. Endeless Dreams of Sadness yra tamsus ir niūrus death/doom albumas, kurio skambesys, žinoma, labai panašus pirmuosius Paradise Lost darbus, tačiau tą dešimtmetį praktiškai visi besikuriantys koletyvai kopijavo Lost Paradise (1990) ir Gothic (1991) skambesį.

Visgi po debiuto Dark, kaip ir kitos talentingos death/doom grupės, pasuko savo unikalaus skambesio keliu ir nieko nelaukdami, tų pačių 1997 rugpjūtį, driokstelėjo antruoju, gerokai galingesniu ir įdomesniu albumu Seduction. Albumas buvo įrašytas Communication Studio (Vokietija) pas patyrusį prodiuserį Gerhardą Maginą, tačiau galutinį masteringą padarė tas pats Bernd Steinwedel savo Studio Nord. Šįkart už sintezatoriaus antru etatu atsistojo gitaristas Mathias, taip pat atlikęs švaraus ir grubaus vokalo partijas, papildančias Michaelio growl’ą. Buvęs klavišininkas Volker Knippenberg paliko grupę, tačiau jos sudėtį papildė antras gitaristas Thorsten Schmitt ir sesijinė vokalistė Lisa Mosinski, kuri prieš tai bendradarbiavo su vokiečiais Crematory. Albumo Seduction skambesys iš dalies primena ankstyvąją Crematory kūrybą, tačiau niekaip nedrįsčiau sulyginti šių tautiečių ideoligiškai, kadangi Dark sukūrė daug rimtesnį ir tamsesnį produktą, kol ne itin prasminga Crematory kūryba nuolat rėmėsi tiesiog savo užvedančiais rifais.

Stilistiškai Seduction visiškai nepanašus į savo pirmtaką ir apskritai jokį klasikinį death/doom’ą. Preciziškai nušlifuotas albumas spinduliuoja stipria agresija ir pavojingu primityvumu. Klavišinių partijos tapo dar ryškesnės ir labiau bauginančios. Albume vyrauja nuolatinė ritmų kaita ne tik tarp kūrinių, bet ir juose pačiuose. Yra netgi savotiška, atmosferinė baladė Love and Seduction bei instrumentinis outro. Michaelio ir Mathiaso tekstai apie tamsą, kančią, liūdesį, baimę, meilę ir torškimus dvelkia labai realiu šalčiu, o keturi skirtingi vokalo tipai efektingai praturtina visas albumo dainas. Greiti ir galingi Jocheno Donauerio būgnai, skambantys lyg kažkoks death ir tribal stilių derinys, apgaubia kitų instrumentų partijas dar vienu dinamišku sluoksniu, jaučiamu kiekvieną albumo akimirką. Seduction yra labai tamsus, romantiškas, sielvartingas, bet tuo pačiu velniškai stiprus gotikinis metalas su labai grėmingais klavišiniais, paperkantis savo atmosfera nuo pirmo perklausymo.

Ši apžvalga skiriama vokiečių garso inžinieriaus Bernd Steinwedel (1946-2011) atminimui.