Leidėjas: GUN Records
Metai: 1999
Prodiuseris: Gerhard Magin
Trukmė: 47:08

1. Deadzone (4:47)
2. Eyes Wide Open (4:06)
3. Pride (In the Name of Love) (3:46)
4. Cradle of Darkness (4:39)
5. Unreal (4:27)
6. Marble Halls (5:00)
7. Edge of Infinity (4:05)
8. Spacedrift (6:10)
9. May B! (10:08)

Ypatingai dėkojame Michaeliui Löchteriui už tai, kad liko geru draugu…

Mathias Ficker

Senais lakais, kai reikėdavo gerokai pasistengti, kad gautum muzikos įrašų, į mano rankas papuolė Paradise Lost diskografija, o kartu su ja buvo ir dar viena – trys vokiečių Dark albumai. Akivaizdus klausimas, kuo šis mažai žinomas kolektyvas nusipelnė būti viename rinkinyje su stiliaus krikštatėviais, turi akivaizdų atsakymą – abi grupės priklausė tai pačiai vokiečių leidybinei įmonei Great Unlimited Noises ir tai buvo vienintelės šio leiblo gotikinio metalo  grupės. Greičiausiai GUN Records netaptų tokie žinomi mūsų gretose, jei nebūtų prisivilioję paradaisų ir net neabejoju, kad Dark išgarsėtų kaip britus apšildanti grupė, jei būtų priklausę GUN vos keliais metais ilgiau. Tiesa, Dark susiformavo panašiu metu – dar tolimais 1991 Kaizerslauterno mieste, kur taip pat grojo death’ą. 1994 grupė kasetės pavidalu išleido savo vienintelį demo Visions. Vėliau, po šiokios tokios narių kaitos, nusistovėjo stabilus narių sąstatas, kurį sudarė vokalistas Michael Löchter, gitaristas ir apskritai universalus muzikantas Mathias Fickert, bosistas Christian Betz, klavišininkas Volker Knippenberg ir būgninkas Jochen Donauer. 1995 Dark išleido savarankiškai suprodiusuotą debiutinį pilnaformatį Endeless Dreams of Sadness, kurį 1997 perleido GUN ir pasirašė su grupe sutartį dar dviems albumams. Puikiai klausytojų įvertintas Endeless Dreams of Sadness yra niūrus ir atmosferinis death metalas, kurio primityviais klavišiniais perpildytas skambesys labai primena ankstyvąją kultinių Dark tautiečių Crematory kūrybą.

Nieko nelaukdami, 1997 rugpjūtį Dark driokstelėjo antruoju, gerokai galingesniu ir greitesniu albumu Seduction, kuris buvo įrašytas garsiojoje Communication Studio pas patyrusį prodiuserį Gerhardą Maginą, daug metų dirbusį su minėtomis Vokietijos gotikinio metalo žvaigždėmis Crematory. Prieš tai klavišininkas Volker Knippenberg paliko grupę, tačiau jos sudėtį papildė antras gitaristas Thorsten Schmitt ir sesijinė vokalistė Lisa Mosinski. Už sintezatoriaus antru etatu atsistojo gitaristas Mathias, taip pat atlikęs švaraus vokalo partijas, papildančias Michaelio riaumojimą. Dėka Mathiaso klavišiniai tapo dar ryškesni ir grėsmingesni, nebe tokie nuobodūs. Albume vyrauja nuolatinė ritmų kaita ne tik tarp kūrinių, bet ir juose pačiuose. Trys skirtingi vokalo tipai efektingai praturtina visas albumo dainas. Greiti ir galingi Jocheno Donauerio būgnai, skambantys lyg kažkoks death ir tribal stilių derinys, apgaubia kompozicijas dar vienu dinamišku sluoksniu. Seduction yra tipiškas lengvai įsimenamo vokiško gotikinio metalo mokyklos pavyzdys. Preciziškai nušlifuotas ir puikia garso gamyba pasižymintis albumas transliuoja labai agresyvų ir pavojingą primityvumą. Iš tiesų Dark sukūrė daug rimtesnį ir tamsesnį produktą už pačius Crematory, kurie beveik niekada nepasižymėjo prasminga kūryba.

Po Seduction visapusė Dark transformacija tęsėsi toliau. Tiksliau, brendo net ne transformacija, o tikra revoliucija, pakeitusi ne tik grupės stilių, bet ir sąstatą. Nebesutaręs dėl vokalo, kolektyvą paliko Michael Löchter, o kartu su juo ir bosistas Christian Betz. Grupėje liko trijulė, kurią sudarė gitaristas Thorsten Schmitt bei du originalios sudėties nariai: būgninkas Jochen Donauer ir multi-instrumentalistas Mathias Fickert. Būtent Mathias, tapęs pagrindiniu vokalistu, užpildė ir visų trūkstamų muzikantų vietas, parašęs naujajam albumui gitarų ir klavišinių partijas. Revoliucija vyko jau gerai pažįstamoje Communication Studio pas industrinio metalo vilką Gerhardą Maginą. GUN Records trečiąjį Dark pilnaformatį Revolution išleido 1999, o energingiausias albumo kūrinys Cradle of Darkness buvo išleistas singlo pavidalu. Albumas gavo daug moderniai skambančios elektronikos, tačiau tai ne banalūs, vokiškai sunkiosios elektronikos scenai būdingi dūžiai, o labai atmosferiniai, melodingi ir neužgožiantys gitarų garsai. Revolution skambesyje išliko tokia pati beprotiška dinamika, kaip ir Seduction, tačiau visiškai dingo niūri, epinė atmosfera. Vietoj šito kiekviena albumo kompozicija persmelkta netipiškai pakiliomis meilės, laisvės ir nepriklausomybės nuotaikomis, o triuškinantis U2 dainos Pride (In the Name of Love) koveris itin simboliškai atitinka šią pozityvią koncepciją. Nebeliko riaumojančio vokalo, o liūdnus ir šaltus tekstus pakeitė entuziastingi žodžiai, skatinantys tikėti savimi.

Tiek Seduction, tiek Revolution yra paprastas, romantiškas, sielvartingas, bet tuo pačiu velniškai stiprus gotikinis metalas, paperkantis savo veržlumu nuo pirmos perklausos. Tai albumai, skirti tiems, kurių kraujuojančios širdys po saulėlydžio pradeda plakti dar stipriau. Nors ankstyvoji Dark kūryba netapo tokia kultine, kaip pas Crematory, o revoliucija nenuskambėjo taip garsiai, kaip pas Paradise Lost, tačiau visą savo gyvavimo periodą Dark intrigavo klausytojus, demonstruodami labai inovatyvų kūrybinį charakterį. Būtent dėl šios priežasties šiandien vis dar prisimename tokį GUN Records katalogo perlą, kurio albumai visada išliks aistringos kūrybinės drąsos pavyzdžiu. Revolution tapo paskutiniu Dark albumu, po kurio grupė baigė savo gyvavimą, palikdama pramintą atradimų kelią naujiems revoliucionieriams šiame stiliuje.