Ypatingai dėkojame Michaeliui Löchteriui už tai, kad liko geru draugu…

Mathias Ficker

Senais lakais, kai reikėdavo gerokai pasistengti, kad gautum bet kokią muziką, į mano rankas papuolė Paradise Lost diskografija, o kartu su ja buvo ir dar viena – trys vokiečių Dark albumai. Pasidarė įdomu, kuo šis kolektyvas nusipelnė būti viename rinkinyje su stiliaus krikštatėviais? Atsakymas greitai tapo akivaizdus – abi grupės panašiu periodu priklausė tai pačiai vokiečių leidybinei įmonei GUN (Great Unlimited Noises) ir tai buvo vienintelės šio leiblo grupės, grojusios gotikinį metalą. Greičiausiai GUN Records nebūtų tapę tokie žinomi mūsų gretose, jei nebūtų prisivilioję paradaisų po jų fiasko su EMI, o šiek tiek anksčiau į GUN atėję Dark vargu ar tikėjosi kažkada tapti leiblo draugais su pačiais Paradise Lost. Tiesa, Dark susiformavo panašiu metu – dar tolimais 1991 Kaizerslauterno mieste, kur grojo death’ą. 1994 grupė kasetės pavidalu išleido vienintelį demo Visions. Vėliau, po šiokios tokios narių kaitos, nusistovėjo stabilus narių sąstatas, kurį sudarė vokalistas Michael Löchter, gitaristas ir apskritai universalus muzikantas Mathias Fickert, bosistas Christian Betz, klavišininkas Volker Knippenberg ir būgninkas Jochen Donauer. 1997 sausį Dark išleido savo debiutinį pilnaformatį Endeless Dreams of Sadness, kurį Studio Nord prodiusavo vokiečių garso inžinierijos veteranas Bernd Steinwedel. Puikiai klausytojų įvertintas Endeless Dreams of Sadness yra niūrus ir atmosferinis death metalo albumas, kurio primityviais klavišiniais perpildytas skambesys labai primena ankstyvąją kultinių Dark tautiečių Crematory kūrybą.

Visgi po debiuto Dark pasuko savo unikalaus skambesio keliu ir nieko nelaukdami, 1997 rugpjūtį driokstelėjo antruoju, gerokai galingesniu ir įdomesniu albumu Seduction. Albumas buvo įrašytas Communication Studio pas patyrusį prodiuserį Gerhardą Maginą, dirbusį su Vokietijos gotikinio metalo žvaigždėmis Crematory. Klavišininkas Volker Knippenberg paliko grupę, tačiau jos sudėtį papildė antras gitaristas Thorsten Schmitt ir sesijinė vokalistė Lisa Mosinski, kuri vėliau bendradarbiavo ir su Crematory. Už sintezatoriaus antru etatu atsistojo gitaristas Mathias, taip pat atlikęs švaraus vokalo partijas, papildančias Michaelio riaumojimą. Stilistiškai Seduction visiškai nepanašus į savo pirmtaką ir apskritai jokį klasikinį death’ą. Preciziškai nušlifuotas ir puikia garso gamyba pasižymintis albumas transliuoja stiprią agresiją ir pavojingą primityvumą. Klavišiniai tapo dar ryškesni, ne tokie nuobodūs ir labiau bauginantys. Albume vyrauja nuolatinė ritmų kaita ne tik tarp kūrinių, bet ir juose pačiuose. Trys skirtingi vokalo tipai efektingai praturtina visas albumo dainas. Greiti ir galingi Jocheno Donauerio būgnai, skambantys lyg kažkoks death ir tribal stilių derinys, apgaubia kompozicijas dar vienu dinamišku sluoksniu. Seduction yra tipiškas lengvai įsimenamo vokiško gotikinio metalo mokyklos pavyzdys, tačiau Dark sukūrė daug rimtesnį ir tamsesnį produktą už pačius Crematory, kurie beveik niekada nepasižymėjo prasminga kūryba. Tai labai romantiškas, sielvartingas, bet tuo pačiu velniškai stiprus gotikinis metalas su labai grėmingais klavišiniais, paperkantis savo atmosfera nuo pirmo perklausymo.

Po Seduction visapusė Dark transformacija tęsėsi toliau. Tiksliau tariant, brendo net ne transformacija, o tikra revoliucija, pakeitusi ne tik grupės stilių, bet ir sąstatą. Nepatenkinti numatoma muzikine kryptimi, kolektyvą paliko bosistas Christian Betz ir pagrindinis vokalistas Michael Löchter. Grupėje liko trijulė, kurią sudarė nuo Seduction prisijungęs gitaristas Thorsten Schmitt bei du originalios sudėties nariai: būgninkas Jochen Donauer ir multi-instrumentalistas Mathias Fickert. Būtent Mathias, tapęs pagrindiniu vokalistu, užpildė ir visų trūkstamų muzikantų vietas, parašęs naujajam albumui gitarų ir klavišinių partijas. Revoliucinis albumas buvo įrašytas jau gerai pažįstamoje Communication Studio pas industrinio metalo vilką Gerhardą Maginą. 1999 gegužę naująjį albumą Revolution išleido GUN Records, su kuriais Dark sėkmingai tęsė bendradarbiavimą jau trečią kartą iš eilės. Energingiausias albumo kūrinys Cradle of Darkness buvo išleistas singlo pavidalu. Revolution gavo daug moderniai skambančios elektronikos, tačiau tai ne banalūs, vokiškai sunkiosios elektronikos scenai būdingi dūžiai, o labai atmosferiniai, melodingi ir neužgožiantys gitarų garsai. Šis periodas apskritai buvo naujas etapas gotikinio metalo istorijoje, parodęs, kaip subtiliai įkomponuota elektronika gali praturtinti šį stilių, atverdama jam visiškai naujus garsų horizontus.

Revolution skambesyje išliko tokia pati beprotiška dinamika, kaip ir Seduction, tačiau visiškai dingo niūri, epinė atmosfera. Vietoj šito kiekviena albumo kompozicija tapo persmelkta netipiškai pakiliomis meilės, laisvės ir nepriklausomybės nuotaikomis, o triuškinantis U2 dainos Pride (In the Name of Love) koveris labai simboliškai atitinka pozityvią albumo koncepciją. Nebeliko riaumojančio vokalo, o liūdnus ir šaltus tekstus pakeitė entuziastingi ir drąsinantys žodžai, skatinantys tikėti savimi ir savo tamsiaisiais idealais. Šis darbas skirtas tiems, kurių veržlios širdys po saulėlydžio pradeda plakti dar stipriau – tai meilė savo tamsai. Drąsios naujų ir iki tol negirdėtų garsų paieškos yra viena iš labiausiai pagarbos nusipelnančių savybių, kuriomis gali pasižymėti geri muzikos kūrėjai. Nors Dark revoliucija nenuskambėjo taip garsiai, kaip Paradise Lost, tačiau visą savo gyvavimo periodą šie vokiečiai intrigavo klausytojus, demonstruodami tokį pat inovatyvų kūrybinį charakterį. Būtent dėl šios priežasties šiandien vis dar prisimename tokį GUN Records katalogo perlą, kurio albumai visada išliks aistringos kūrybinės drąsos pavyzdžiu. Revolution buvo trečiasis ir paskutinis Dark albumas, po kurio grupė baigė savo gyvavimą, palikdama pramintą atradimų kelią naujiems revoliucionieriams šiame stiliuje.

Ši apžvalga skiriama vokiečių garso inžinieriaus Bernd Steinwedel (1946-2011) atminimui.