Mes visi turime būti kentėję tamsoje… bent kartą.

Negavęs nusipelnyto pripažinimo ir neišgarsėjęs taip, kaip galėtų – galbūt dėl to, kad Depressed Mode egzistavo taip trumpai – šio tamsaus muzikinio projekto autorius Ossy Salonen spėjo pademonstruoti išskirtinį kompozitoriaus talentą ir įnešti labai reikšmingą indėlį į sunkiosios scenos istoriją. 2005 paviešinęs keletą savo dainų, šis jaunas klavišininkas ir vokalistas sulaukė daug susidomėjimo ir pasiūlymų sintezatoriumi sugrotus kūrinius papildyti gitarų partijomis. Atsižvelgęs į šiuos patarimus, Ossy paprašė savo gero draugo Tomppa Turpeinen įrašyti gitaras, o po sesijos Tomppa pasiprašė į projektą ir be abejo buvo priimtas. Naujos dainų versijos iš klausytojų greitai susilaukė tokių puikių įvertinimų, kad su Ossy susisiekė Suomijos funeral doom veteranų Shape of Despair vokalistė Natalie Koskinen. Užgimęs, kaip solinis projektas, tokiu būdu Depressed Mode neplanuotai išsivystė į grupę, turinčią pakankamą sąstatą, kad įrašytų pirmą pilnavertį albumą.


2006 vasarą Depressed Mode darbais susidomėjo suomių leidybinė įmonė Firebox Records ir pasiūlė grupei kontraktą dviems albumams. Tai buvo pirmas ir vienintelis leiblas, kuriam Ossy nusiuntė savo demo. Tų pačių metų spalį Natalie atvyko iš Helsinkio į Porį, kad įrašytų moteriško vokalo partijas ruošiamam debiutiniam albumui. Pritariančio vokalo partijas atliko būsima Ossy žmona Marissa. Albumo prodiusavimą Ossy patikėjo suomių death’erių Mors Principium Est gitaristui Jori Haukio, kuris atliko savo darbą puikiai, be to įrašė violančelės partijas ir netgi tapo antruoju gitaristu grupėje. Kolektyvo gretas taip pat papildė bosistas Henri Hakala ir būgnininkas Marko Tommila. 2007 rugsėjį klausytojų ausis pasiekė debiutinis pilnaformatis Ghosts of Devotion, išleistas Firebox Records doom’inio sub-leiblo Firedoom Music. Albumo skambesys sudarė atrodytų nesudėtingą, tačiau labai idomią, įtraukiančią ir iki tol negirdėtą gothic/doom ir sympho funeral doom sintezę. Galingi, lėti ir melancholiški Ghosts of Devotion tamsos himnai apdainuoja vienatvę, praeities klaidas ir kaip jos persekioja dabartyje, šaltį ir tamsą tiesiogine bei žmogaus proto būsenos prasmėmis.

Viena iš netikėtų albumo vietų yra kultinio Burzum kūrinio Dunkelheit (1996) koveris. Dievinu ieškoti sąsajų tarp doom’o ir black’o, kad ir kokie skirtingi šie stiliai bebūtų – jos visada atsiranda! Kiti stiliai ateina ir išeina, o doom ir black dėl savo stipraus išskirtinumo gyvuoja ir gyvuos tol, kol žmonės nebijos tragiškos realybės pirmuoju atveju ir sugebės tęsti karą vardan savo juodojo meno antruoju. Geresnės duoklės konkrečiu atveju sugalvoti net neįmanoma, o būtent – dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – legendinė asmenybė, kurios pristatinėti nereikia, muzikantas ir rašytojas, penkiolika metų praleidęs Norvegijos kalėjime – Varg Vikernes, nors ir yra viena įtakingiausių asmenybių black’o pasaulyje, visgi didelę ir svarbią jo diskografijos dalį sudaro dark ambient muzika, kas be abejo yra labai artima Ossy Salonen muzikinėms šaknims. Antroji – išvertus iš vokiečių kalbos “Dunkelheit” yra ne kas kita, kaip “tamsa” – žodis, geriausiai atspindintis visą Ghosts of Devotion atmosferą. Taigi, lėtas, monotoniškas ir galingas Burzum koveris, kurį Ossy įdainavo švariu vokalu, nors visose kitose albumo dainose pritrenkiančiai gerai growl’ina, iš tikrųjų tobulai įsipaišo į Ghosts of Devotion koncepciją.

Viena iš savybių, kuri negali neimponuoti, yra šios komandos nuoširdumas. Rašydamas pirmasias dainas, Ossy net negalvojo, kad jo projektas suburs daugiau bendraminčių ir net nemąstė apie leidybinį kontraktą. Net po sėkmingo debiutinio albumo išleidimo grupei per daug nerūpėjo žiniasklaida ir fotosesijos. Jie beveik niekam nedavė interviu, praktiškai neviešino savo nuotraukų ir nelabai rūpinosi savo įvaizdžiu. Šiems jauniems vyrukams be jokio nereikalingo pozavimo tiesiog rūpėjo daryti tai, ką jie mėgsta ir ką liepė jų tamsia liepsna degančios širdys – kurti galingą ir melancholišką doom’ą. Tai yra viena iš tų paslaptingų grupių, kurios atsiranda iš niekur, per kelis trumpus egzistavimo metus išleidžia vieną arba du šedevrus ir dingsta visiems laikams. Nesvarbu, ar Ossy Salonen su savo ištikimų grupės draugų pagalba dar kada nors mus nustebins savo talentu ir sukurs kažką tokio pat stipraus ir tamsaus po šio, ar kito projekto vardu – jų žadą atimantys albumai skambės mūsų ausyse ir primins, kad atšiauriojoje Suomijoje kažkada gimė tokia tamsa, kuri apgaubė pasaulį tiesiog negrįžtamai.