Anno MDCCCIX

Dabartinių Antakalnio kapinių kompleksas tapo vientisas tik 1946, o laidoti žymius Sovietinės bei nepriklausomos Lietuvos kultūros, mokslo ir politikos veikėjus pradėta tik nuo 1972. Iš pradžių tai buvo kelios atskiros karių kapinės, savo plotais pusantro amžiaus vis pildžiusios Sapiegų miško teritoriją. Nuolat kariaujančioje Carinėje Rusijoje, kurios kariuomenę sudarė skirtingų tautybių ir religijų žmonės, pasaulietinės karių kapinės buvo įprastas reiškinys. Todėl, kai Sapiegų rūmai, tuo metu jau priklausę miesto valdžiai, 1809 buvo pertvarkyti į laikiną karo ligoninę, generalgubernatoriaus nurodymu netoliese buvo paskirtas plotas ir pirmosioms Vilniuje pasaulietinėms kapinėms, pavadintoms Ligoninės kapinėmis. Jas kontroliavo Vilniaus miesto valdyba ir laidojo karo ligoninėje mirusius katalikų, stačiatikių, protestantų ir musulmonų karius bei jų šeimų narius.

1850 Antakalnio karo ligoninei buvo paskirtas atskiras plotas katalikų karių kapinėms ir taip Sapiegų miško teritorijoje atsirado antros kapinės. Po keliolikos metų jos liko be priežiūros, tapo apleistos ir imtos vadinti Našlaičių kapinėmis. Jose be jokios tvarkos ir paminklų pradėta laidoti mirusius kalėjimuose, miesto elgetas, neturtingus aplinkinių kaimų gyventojus. Mūrijant dabartinių Antakalnio kapinių tvorą, didesnė Našlaičių kapinių dalis liko už jos ir dabar jose nebelaidojama. Trečios kapinės, paskirtos Vilniaus įgulai, buvo įkurtos 1892 ir pavadintos Karių kapinėmis. Jose laidojo tik kariškius, o disponuoti kapinėmis galėjo tik karo vadovybės administracija. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916 generalgubernatoriaus įsakymu Karių kapinių plotas buvo praplėstas ketvirtomis kapinėmis ir skirtas laidoti žuvusius Rusijos kariuomenės karius.

Šiandien Antakalnio kapinės yra didžiausias Lietuvos memorialinis parkas, kuriame kartu ilsisi per Pirmąjį pasaulinį karą žuvę rusų ir vokiečių kariai; 1919−1921 kautynių metu žuvę lenkų kariai; Antrojo pasaulinio karo metu žuvę sovietų kariai; 2003 perlaidoti Napoleono armijos kariai, neatlaikę žiemos, grįžtant iš žygio į Rusiją 1812; Lietuvos partizanų būriai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos.

Ši apžvalga skiriama visiems kovotojams, kurie žuvo, gelbėdami kitus bei kariams, kurių kapai neišliko iki šių dienų.