Nepriklausomai nuo žanro, melancholija yra graži… Ironiška, tačiau man ji atneša džiaugsmą. Galbūt dėl to, kad suvokiu, jog nesu viena ir kažkur pasaulyje yra žmonės, kurie, tam tikra prasme, jaučia ta patį…

Heike Langhans

Nuo 1996 nepailstantys ir nei karto nenuvylę doom’o meistrai Draconian yra vieni iš tų veteranų, pas kuriuos norėtųsi apžvelgti visą diskografiją. Ir bent jau poros ankstyvųjų albumų, tapusių tikra gothic/doom klasika, apžvalgos, laikui bėgant, čia tikrai atsiras. Juk gotikinio metalo banga jau praejo, o šios pakraipos doom banga irgi slūgsta… Naujų leidinių beveik nebesulaukiame, tad albumų recenzijose teks neišviangiamai atsigręžti vis toliau į praeitį… Tačiau šįkart verta pasigilinti į šviežiausią, ką turime iš šio elitinio švedų kolektyvo – pirmąjį darbą su naująja vokaliste, žyminti naujosios Draconian eros pradžią – Sovran (2015). Albumą išleido kultinė austrų leidybinė įmonė Napalm Records, nuo seno pamėgta gotikinio metalo scenos atstovų. Visada malonu matyti muzikantų bendradarbiavimą su šiuo ypatingus sentimentus keliančiu leiblu. Matant jo pavadinimą ant leidinio, laiko mašina grąžina mane į laikus, kai gotikinis metalas dominavo scenoje!

Draconian

Ilgą laiką atrodė, kad Draconian bus vienas iš nedaugelio kolektyvų, kuriam pavyks išvengti vokalisčių kaitos likimo, ištikusio daugumą kitų gotikinio metalo ir doom’o grandų, kurių sudėtyje naudojama gražuolės ir pabaisos vokalo formulė. Visgi, po penkiolikos metų kartu, nuostabioji Lisa Johansson nusprendė pasitraukti iš grupės. Priežastis paprasta, kaip ir daugumos vokalisčių – jėgų ir laiko trūkumas dėl pareigos auginti gimusį vaiką. Nors ir nenorėdama palikti grupės, Lisa tarp ilgų koncertinių kelionių ir šeimos, žinoma, turėjo pasirinkti pastarąją. Per pusantro dešimtmečio savo balsu sužavėjusi ir pravirkdžiusi tūkstančius gerbėjų širdžių, dainininkė nebegalėjo taip energingai prisidėti prie Draconian kūrybinės veiklos ir gastrolių, todėl pasielgė sąžiningai tiek grupės, tiek savo šeimos atžvilgiu. Paskutiniu Lisos koncertu su Draconian tapo pasirodymas per devintąjį Metal Female Voices festivalį Belgijoje 2011.

Tačiau iš pradžių šokiravusi žinia, kaip paaiškėjo vėliau, nebuvo tokia jau liūdna! Užimti garbingą Lisos vietą buvo pakviesta unikali vokalistė iš Pietų Afrikos Respublikos – Heike Langhans. Heikės balsas man buvo pažįstamas iš beprotiškai įdomaus bendradarbiavimo su talentingu tamsaus new wave duetu Hearts of Black Science iš tos pačios Švedijos. Jų albumo Signal (2015) kūrinyje Wolves at the Border Heike atliko hipnotizuojančią partiją, kaip kviestinė vokalistė. Pasirodo, kad ši intergalaktinė asmenybė yra besąlygiška Draconian gerbėja, todėl be menkiausių abejonių sudalyvavo vokalistės atrankoje. Ir sudalyvavo sėkmingai ne tik sau, bet ir pačiai grupei, kadangi labiau kolektyvui tinkančio nario tikėtis tiesiog neįmanoma. Nors ir turi savitą, patrauklų tembrą, Heikės balsas velniškai panašus į Lisos, o dainavimo maniera beveik identiška. Galbūt ji prisitaikė specialiai, nes jau buvo puikiai pažįstama su Draconian stiliumi. Bet kokiu atveju, tai didelis pliusas grupei, kadangi keisti vokalistę būna ypač sudėtinga. Pirmąja kartu su Draconian įrašyta Heikes daina tapo kontraversiškųjų švedų Lake of Tears koveris Demon You / Lily Anne (orig. 1999), įtrauktas į 2012 tributinį rinkinį Twenty Years In Tears, išleistą rusų leidybinės įmonės Фоно (norėčiau atkrepti dėmesį, kad originaliame kūrinyje moteriškos vokalo partijos išvis nebuvo).

Draconian

Albume Sovran grupė išsaugojo visą sau būdingą skambesį, kaip tempų kaita, galingi ir labai melodingi death/doom rifai, saikingai akomponuojami smuiku ir klavišiniais, įskaitant puikiai derinamas abiejų vokalistų partijas ir firminius Anderso deklamuojamus intarpus. Vieno iš tokių poetinių intarpų žodžiai, kurinyje Rivers Between Us, paimti iš britų filosofo Alan Watts 1960 paskaitos apie sąmoningumo prigimtį. Galbūt, vieninteliu priekaištu grupei galėtų būti muzikinio eksperimentavimo nebuvimas kūryboje. Reta gotikinė grupė nejaučia troškimo ištirti viliojančias muzikos platybes. Iš kitos pusės, tikrai negalima pykti už ištikimybę doom’ui, ypač kai po tiek metų vis dar nesijaučia jokio neskoningo savęs kopijavimo ir kiekvienas Draconian albumas gauna savo subtilų skambesį. Belieka išreikšti didelę pagarbą Draconian už puikiai įgyvendintą grupės transformaciją ir dar vieną galingą bei senąja dvasia persmelktą gothic/doom albumą, išleistą šiais nelengvais scenai laikais!