Nutekėjo daug vandens, tačiau mes visada sutarėme su Toniu; tai buvo sušikta verslo industrija, kuri sukėlė mums problemas, todėl mūsų keliai buvo trumpam išsiskyrę…

Carl McCoy

Tai sugrįžimas, įvykęs prieš aštuonioliką metų, tačiau atrodo, lyg viskas vyko vakar… Tais laikais kiekviena diena buvo kaip stebuklas, vykęs ant Napalm Records bangos. Sunkioji gotikinė scena išgyveno savo piką ir mes beprotiškai mėgavomės jaudinančiais naujų albumų laukimo momentais. Tuose albumuose šmėsteldavo vienas kitas energingas britiško gothic rock’o koveris, primindamas, nuo ko viskas prasidėjo anuomet praeitame, ar netgi užpraeitame dešimtmetyje. Žinoma, gotikinio roko grupės savo dinamiškumu, energija ir virtuoziškumu neprilygo gotikinio metalo kolektyvams, kurie taškė be kompromisų ir kiekvieną naktį galėdavo paversti sukrečiančiu stebuklu. Tačiau kiekvienas iš mūsų žinojo bent kelių roko koletyvų pavadinimus ir daugmaž buvome susipažinę su jų skambesiu. Kažkuriuo metu pradėjau trintis su vienu gerokai vyresniu, bet išprotėjusiu post-panku, kuriam jau nebereikėjo nieko įrodinėti savo išvaizda. Be abejo, jis žinojo apie Paradise Lost kultą, bet dažnai užsimindavo, kad du ryškiausi britiškos bangos perlai yra Dead Can Dance ir Fields of the Nephilim. Pirmųjų koverį tada jau buvo sugroję į sunkųjį kelią grįžę paradaisai (dar anksčiau pagerbę koveriu ir Sisters of Mercy), tačiau antruosius žinojau tik iš pavadinimo. Turėdamas nenumaldomą potraukį muzikiniams atradimams ir jausdamas pasitikėjimą naujuoju autoritetu, nujaučiau, kad laukia dar vienas viliojantis atradimas, kuris neturėtų nuvilti. Man būtinai reikėjo susipažinti su nefilimais, todėl vieną dieną susėdome daryti šios kaubojiškos klasikos perklausą. Iš karto supratau, kad abu mėgstame klausyti albumus susikoncentravę ir tai mane nuteikė dar geriau. O kai išgirdau įžanginį Moonchild, vien nuo jo keistų intro vibracijų ir demoniško Carl McCoy balso mane nukrėtė šaltis… Įsibėgėjant kūriniui, vis aiškiau ėmiau suprasti, iš kur triuškinančių gotikinio metalo albumų skambesyje atsirado šis skaidrumo ir estetikos genas, death’ą verčiantis tikra naktine opera.

Fields of the Nephilim

Britai Fields of the Nephilim buvo labai tvirto sąstato grupė ir savo pirmąją gyvavimo erą nuo 1984 iki 1991, per kurią išleido tris kultinius pilnaformačius albumus ir krūvą kitų dalykų, atlaikė be narių kaitos. Kolektyvą sudarė charizmatiškasis frontmenas Carl McCoy, gitaristai Paul Wright ir Peter Yates, bosistas Tony Pettitt bei Paulo brolis – būgnininkas Alexander Wright. Penkeriukė garsėjo savo western goth stiliumi ir visada vilkėjo apdulkėjusius kaubojiškus paltus su skrybėlėm. McCoy nuolat žavėjo ne tik savo kopozitoriaus talentu, bet ir gilia pasaulėjauta. Jo dainų tekstuose atsispindi stipri trauka okultizmui, misticizmui ir simbolizmui; nemažai jų yra paremti Aleister Crowley filosofija. O metalinėms galvoms Fields of the Nephilim kūryba buvo morališkai prieinama todėl, kad ši grupė turėjo abu gitaristus ir tikrą būgninką, o ne naudojo drum machine, kaip tais laikais buvo įprasta gotikinio roko scenoje. Carl McCoy kūrybinis polėkis visą laiką linko į tirštesnį skambesį ir galiausiai noras įžengti į metalinę sceną pilnai jį užvaldė. 1991 frontmenas paliko grupę, o likę nariai nusprendė nebetęsti veiklos be lyderio. Kolektyvas išsiskyrė pakelta galva praktiškai savo karjeros viršūnėje, už ką nusipelno atskiros pagarbos. Tuo tarpu, nieko nelaukdamas, McCoy subūrė solo projektą The Nefilim (tada jis dar nežinojo, kad The Nefilim taps vienkartiniu side-projektu) ir su sesijinių muzikantų pagalba įrašė brutalų, bet tuo pačiu subtilų dark/death metal albumą Zoon, kuris dėl nesibaigiančių nesutarimų su leidybine įmone Beggars Banquet buvo išleistas tik 1996.

1998 Carl McCoy su bosistu Tony Pettitt paskelbė apie Fields of the Nephilim atsikūrimą. Tais pačiais metais pasirašęs sutartį su vietiniais Jungle Records, McCoy pradėjo kurti meždiagą naujam albumui, tačiau po kelių repeticijų kiti originalaus sąstato nariai idėją visgi užraukė; galimai dėl to, kad naujasis skambesys jiems buvo per sunkus. McCoy liko dviese su Toniu ir 2000 išleido pirmąjį singlą One More Nightmare, tačiau prabėgus dar dviems metams albumas vis dar nebuvo paruoštas. Džiunglių administracijos kantrybė neatlaikė ir leiblas vienašališkai priėmė sprendimą slaptai išleisti medžiagą tokią, kokia ji buvo toje stadijoje. Visa laimė, kad medžiaga jau buvo pakankamai paruošta ir tik itin preciziškas muzikantų priėjimas prie kūrybos niekaip neleido perduoti galutinio varianto leidybai. Visgi, McCoy ir Pettitt’ui nepatiko šis netikėtas leiblo akibrokštas ir muzikantai išpublikavo viešą kreipimąsi į grupės gerbėjus, kuriame teigė, kad išleisti kūriniai buvo tik demo ir neatitinka grupės užsibrėžtų standartų. Kreipimesi taip pat pabrėžiama, kad su grupe nebuvo konsultuojamasi dėl repertuaro, kūrinių tvarkos, kai kurių pavadinimų ir albumo apipavidalinimo. Jungle Records, savo ruožtu, išpublikavo mandagų atsakomąjį pranešimą, kuriame pavadino Carl McCoy asmenybę tikra kelrode žvaigžde ir apgailestavo, kad Fields of the Nephilim nepripažįsta naujojo albumo, kuris yra tiesiog fantastiškas. Sprendimas buvo paaiškintas, kaip situacija, pasiekusi tašką be kitos išeities, kadangi po penkis metus trukusių prašymų pateikti galutinį dainų ir apipavidalinimo variantą, grupė, skęsdama nesibaigiančio tobulumo paieškose, to taip ir nepadarė. Jungle Records teigė, jautęsi skolingi prieš fanus, todėl negalėjo jų versti laukti dar ilgiau ir privalėjo parodyti pasauliui puikią, naująją Fields of the Nephilim kūrybą. Žinoma, toks reziumė skamba gal ir ne itin įtikinamai, kadangi buvo akivaizdu, jog Fallen pardavimai viršys lūkesčius, tačiau šiame atsakyme yra daug tiesos.

Dėl išleidimo anksčiau laiko dalis albumo kūrinių sudaro ne iki galo sumiksuotų įspūdį, tačiau nefilimų skambesys niekada nebuvo pernelyg nušlifuotas, tad bendrai įrašas skamba pakankamai natūraliai ir pakenčiamai. Kūrinių tvarka tiesiog ideali – čia džiunglių repertuaro vadybininkui priekaištų nėra. Firminį demonišką vokalą Fallen medžiagoje McCoy gausiai papildė natūraliu ir įtikinamu growl’u. Be to niekur neišnyko būdingi deklamuojami vokaliniai intarpai, primenantys scenas iš kriminalinių pranešimų per seną televizorių. Ne veltui teatrališkasis Carl McCoy, kaip kviestinis vokalistas, prisidėjo prie Švedijos black’erių Watain išskirtinio, daugiau nei keturiolikos minučių trūkmės kūrinio Waters of Ain, kuris uždaro jų bekompromisį albumą Lawless Darkness (2010). Tai ne tik akivaizdus šio dainininko vokalinio talento, bet ir pačios asmenybės pripažinimas metalinės scenos elite. Be teisingo posūkio sunkesne kryptimi, albumo Fallen medžiagoje išlaikyti visi firminiai senųjų Fields of the Nephilim rekvizitai: palaipsniui besivystantys kūriniai, progresyvėjančios ritminės partijos ir dainos, persiliejančios viena į kitą, todėl viskas skamba naujai, bet tuo pačiu atpažįstamai. Albumas Fallen yra subtilus, vietomis psichodelinis ir liguistas, bet tuo pačiu dinamiškas, labai ritmingas ir ultra agresyvus. Fallen medžiagoje McCoy su Pettitt’u pademonstravo gotikinį metalą pagal visas geriausias stiliaus tradicijas: skirtingi vokalo tipai, nestandartiniai sprendimai kūrinių struktūroje, daug persipinančių partijų – visa tai rodo puikų stiliaus, į kurį grupė evoliucionavo, suvokimą. McCoy niekada nebuvo apsiribojęs vienu žanru ir drąsiai ieškojo savo asmeninių beprotybės išraiškų tiek muzikoje, tiek išvaizdoje. Žinau, kad žmogus, padėjęs man atrasti šiuos veteranus, paprieštarautų, bet man tikrieji Fields of the Nephilim prasideda nuo Fallen. Ši era simbolizuoja išlaisvintą metalinį žvėrį, kuris visą laika tūnojo Carl McCoy viduje ir veržėsi į laisvę! Stiprus albumas pakeliui prie dar brandesnio ir tamsesnio Mourning Sun!