Nutekėjo daug vandens, tačiau mes visada sutarėme su Toniu – tai muzikos verslo industrija sukėlė mums problemas, dėl kurių mūsų keliai buvo išsiskyrę…

Carl McCoy

Tai sugrįžimas, įvykęs 2002, o tais laikais beveik kiekviena diena būdavo kaip naujas nuotykis, nes sunkioji gotikinė scena išgyveno savo piką ir mes beprotiškai mėgavomės jaudinančiais naujų albumų laukimo momentais. Tuose albumuose šmėsteldavo vienas kitas energingas britiško gotikinio roko koveris, primindamas, nuo ko viskas prasidėjo. Žinoma, roko grupės savo dinamiškumu, energija ir virtuoziškumu neprilygo metalo kolektyvams, kurie taškė be kompromisų ir kiekvieną naktį galėdavo paversti sukrečiančiu stebuklu. Tačiau kiekvienas iš mūsų žinojo bent kelių gotikinio roko koletyvų pavadinimus ir daugmaž buvome susipažinę su jų skambesiu. Kažkuriuo metu pradėjau trintis su vienu gerokai vyresniu, bet išprotėjusiu post-panku, kuriam jau nebereikėjo nieko įrodinėti savo išvaizda. Be abejo, jis žinojo apie Paradise Lost kultą, bet dažnai užsimindavo, kad du ryškiausi britiškos bangos perlai visgi yra Dead Can Dance ir Fields of the Nephilim. Pirmųjų koverį tada jau buvo sugroję į sunkųjį kelią grįžę paradaisai, tačiau antruosius žinojau tik iš pavadinimo. Turėjau nenumaldomą potraukį muzikiniams atradimams, todėl man būtinai reikėjo susipažinti su nefilimų kūryba. Kai susėdome daryti šios kaubojiškos klasikos perklausą ir pirmą kartą išgirdau įžanginį Moonchild, vien nuo jo keistų intro vibracijų ir demoniško Carl McCoy balso mane nukrėtė šaltis… Įsibėgėjant kūriniui, vis aiškiau ėmiau suprasti, iš kur triuškinančių gotikinio metalo albumų skambesyje atsirado šis skaidrumo ir estetikos genas, death’ą verčiantis tikra naktine simfonija.

Britai Fields of the Nephilim buvo labai tvirto sąstato grupė ir savo pirmąją gyvavimo erą nuo 1984 iki 1991, per kurią išleido tris kultinius pilnaformačius albumus ir krūvą kitų dalykų, atlaikė be narių kaitos. Kolektyvą sudarė charizmatiškasis frontmenas Carl McCoy, gitaristai Paul Wright ir Peter Yates, bosistas Tony Pettitt bei Paulo brolis – būgnininkas Alexander Wright. Penkeriukė garsėjo savo western goth stiliumi ir visada vilkėjo apdulkėjusius kaubojiškus paltus su skrybėlėm. McCoy nuolat žavėjo ne tik savo kopozitoriaus talentu, bet ir gilia pasaulėjauta. Jo dainų tekstuose atsispindi stipri trauka okultizmui, misticizmui ir simbolizmui; nemažai jų yra paremti Aleister Crowley filosofija. O metalinėms galvoms Fields of the Nephilim kūryba buvo morališkai prieinama todėl, kad ši grupė turėjo abu gitaristus ir tikrą būgninką, o ne naudojo būgnų mašinos, kaip tais laikais buvo įprasta gotikinio roko scenoje. Carl McCoy kūrybinis polėkis visą laiką linko į tirštesnį skambesį ir galiausiai noras įžengti į metalinę sceną pilnai jį užvaldė. 1991 frontman’as paliko grupę, o likę nariai nusprendė nebetęsti veiklos be lyderio. Kolektyvas išsiskyrė pakelta galva praktiškai savo karjeros viršūnėje, už ką nusipelno atskiros pagarbos. Nieko nelaukdamas, McCoy įsteigė naują grupę The Nefilim (tada jis dar nežinojo, kad The Nefilim taps vienkartiniu šalutiniu projektu) ir su sesijinių muzikantų pagalba įrašė subtilų dark/death metal albumą Zoon, kuris dėl nesibaigiančių nesutarimų su leidybine įmone Beggars Banquet buvo išleistas tik 1996.

1998 Carl McCoy su bosistu Tony Pettitt paskelbė apie Fields of the Nephilim atsikūrimą. Tais pačiais metais pasirašęs sutartį su vietiniais Jungle Records, McCoy pradėjo kurti meždiagą naujam albumui, tačiau po kelių repeticijų kiti originalaus sąstato nariai idėją visgi užraukė dėl to, kad naujasis skambesys jiems buvo per sunkus. McCoy liko dviese su Toniu ir 2000 išleido pirmąjį singlą One More Nightmare, tačiau prabėgus dar dviems metams albumas vis dar nebuvo paruoštas. Džiunglių administracijos kantrybė neatlaikė ir leiblas vienašališkai priėmė sprendimą slaptai išleisti medžiagą tokią, kokia ji buvo toje stadijoje. McCoy ir Pettitt’ui nepatiko šis netikėtas leiblo akibrokštas ir muzikantai išpublikavo viešą kreipimąsi į grupės gerbėjus, kuriame teigė, kad išleisti kūriniai buvo tik demo versijos ir neatitinka grupės užsibrėžtų standartų. Kreipimesi taip pat pabrėžiama, kad su grupe nebuvo konsultuojamasi dėl repertuaro, kūrinių tvarkos, kai kurių pavadinimų ir albumo apipavidalinimo. Jungle Records, savo ruožtu, išpublikavo mandagų atsakomąjį pranešimą, kuriame pavadino Carl McCoy asmenybę tikra žvaigžde ir apgailestavo, kad Fields of the Nephilim nepripažįsta naujojo albumo, kuris yra tiesiog fantastiškas. Sprendimas buvo paaiškintas, kaip situacija, pasiekusi tašką be kitos išeities. Po penkis metus trukusių prašymų pateikti galutinį albumo variantą leidybai, preciziškasis McCoy, skęsdamas nesibaigiančio tobulumo paieškose, to taip ir nepadarė. Jungle Records teigė, jautęsi skolingi prieš fanus, todėl negalėjo jų versti laukti dar ilgiau ir privalėjo parodyti pasauliui puikią, naująją Fields of the Nephilim kūrybą.

Savo švarų vokalą Fallen medžiagoje McCoy papildė naujomis manieromis – aštriais rėkimu ir net urzgimu, kurie velniškai gerai tiko prie naujo, agresyvesnio skambesio. Niekur neišnyko ir baugūs rečitatyvai bei intarpai, primenantys kriminalinius pranešimus per seną televizorių. Ne veltui teatrališkasis Carl McCoy, kaip kviestinis vokalistas, prisidėjo prie švedų black’erių Watain išskirtinio, daugiau nei keturiolikos minučių trūkmės kūrinio Waters of Ain, kuris netikėtais pasunkinto gotikinio roko motyvais uždaro jų bekompromisį albumą Lawless Darkness (2010). Tai ne McCoy vokalinio talento pripažinimas – juo niekas neabejojo ir iki tol; tai muzikanto priėmimas į tamsiosios metalinės scenos elitą. Nežiūrint į posūkį sunkesne kryptimi, Fallen kūriniuose išlaikyti visi firminiai senųjų Fields of the Nephilim rekvizitai: palaipsniui besivystantys motyvai, progresyvios ritminės partijos ir kompozicijos, persiliejančios viena į kitą, todėl viskas skamba šviežiai, bet tuo pačiu atpažįstamai. Albumas Fallen yra labai subtilus, vietomis psichodelinis ir liguistas, tačiau dinamiškas, ritmingas ir ultra agresyvus. McCoy niekada nebuvo apsiribojęs vienu žanru ir drąsiai ieškojo savo asmeninių beprotybės išraiškų tiek muzikoje, tiek išvaizdoje. Žinau, kad žmogus, padėjęs man atrasti šiuos veteranus, paprieštarautų, bet man tikrieji Fields of the Nephilim prasideda nuo Fallen. Ši era simbolizuoja išlaisvintą metalinį žvėrį, kuris visą laika tūnojo Carl McCoy viduje ir veržėsi į laisvę!