Tuo metu, kai Norvegijos black’eriai žudė vieni kitus, Norvegijos doom’eriai žudėsi patys…

Kai per Norvegiją 1991 beprotiškai ritosi black’o banga, kuri sudarė pagrindinį šalies muzikinį eksportą ir gaudavo visą muzikinės ir kriminalinės žiniasklaidos dėmesį, nedideliame šalies miestelyje Dramene susiformavo kolektyvas, kuris norėjo groti taip gedulingai ir lėtai, kaip tik įmanoma. Tais metais doom pasaulyje populiarumą jau buvo beįgaunąs anglų Peaceville trejetas, davęs pradžią death/doom sąvokai. Pasivadinę Funeral (ang. laidotuvės), norvegai teigė, kad jiems nerūpi, kaip vadinasi jų muzika ir jie groja tiesiog paprastą doom’ą. Tada jie dar nenutuokė, kad šis grupės pavadinimas ir jų ankstyvieji albumai pakrikštys ištisą doom stilių, kuris vadinsis funeral doom.

Funeral dėl įvairių priežasčių nuolat drastiškai kentėjo dėl narių kaitos, tačiau beveik kiekvienas prie grupės prisidėjęs muzikantas spėdavo įstrigti gerbėjų širdyse. Šiuo metu kolektyve yra tik vienas originalios jo sudėties narys – grupės įkūrėjas, būgnininkas Anders Eek. 1991 jis užverbavo bosistą Einarą Fredrikseną, o 1993 prie sąstato prisijungė gitaristas Christian Loos. Savo pirmąjį pilnaformatį Tragedies grupė išleido 1995, gavę sutartį su leidybine įmone Arctic Serenades. Sekantį albumą In Fields of Pestilent Grief 2001 išleido Nocturnal Music. Per tą laiką Funeral spėjo pakeisti tris vokalistes. 2003 gruodį grupę ištiko sunki tragedija, kai nusižudė Einar Fredriksen. Šis tragiškas įvykis kuriam laikui nugramzdino Funeral į katarsį, kuris vėliau visgi pavirto į troškimą apraudoti draugo netektį, ieškant naujo skambesio galimybių.

2004 prie Funeral prisijungė naujas bosistas Kjetil Ottersen. Kartu su Andersu ir Christianu trijulė įkūrė šalutinį funeral doom projektą Fallen ir per Aftermath Music išleido albumą A Tragedy’s Bitter End, kurį skyrė Einaro atminimui. Tais pačiais metais į Funeral atėjo vienas jausmingiausių ir unikaliausių baritonų doom scenoje Frode Forsmo, kuris liko grupėje net šešiems metams ir įrašė tris albumus. Naujasis, švarų balsą propoguojantis, vokalistas įnešė šviežių vėjų į visą Funeral skambesį. Žinoma, klausytojai švarų vokalą visada vertino ir vertins nevienareikšmiškai, tačiau reikia pripažinti, kad Frode Forsmo yra vienas talentingiausių ir įdomiausių vokalistų metalo istorijoje (nors dauguma doom vokalistų yra kažkuo ypatingi). Tiesa, grupės nariams nebuvo lengva dirbti su Frode, tačiau po kiekvieno albumo visi likdavo labai patenkinti rezultatu. Pradedant šiuo naujuoju etapu, kolektyvas nuo funeral death/doom pasuko gothic/doom kryptimi ir taip 2006 gruodį gimė kvintesencinis darbas From These Wounds.

Iš tikrųjų pats grupės pavadinimas tobulai vienu žodžiu apibūdina ir atspindi šių norvegų kūrybos sukeliamas emocijas. Pavadinti Funeral muziką melancholiška yra tas pats, kas su šypsena veide palinkėti gražios ir saulėtos dienos. Unikalus Funeral skambesys neskleidžia nei slogaus sielvarto, nei gilaus liūdesio, ko įprastai tikėtumėmės iš daugumos kitų gothic/doom grupių, bet skleidžia melancholišką laidotuvių atmosferą, lydimą didingo mirties dvelksmo. Žinoma, albumas From These Wounds buvo stipriai įkvėptas bosisto Christiano netekties skausmo. Pradedant šiuo, visi vėlyvieji grupės albumai turi lėtą, labai galingą ir melodingą, sakralinį skambesį – lyg gedulingos mišios, sugrotos doom žanre. Kiekviena iš septynių From These Wounds dainų (devynių – bonus versijoje) vidutiniškai trunka apie aštuonias minutes. Kjetilo ir Christiano gitaros tobulai dirba kartu, o galingos Anderso perkusinės partijos skamba kaip kurtinanis griaustinis. Vokaliniu atžvilgiu, dėka ramios, bet grėsmingos Frode dainavimo manieros, kūriniai skamba lyg sunkios laidotuvių raudos.

Deja From These Wounds tapo paskutiniu grupės albumu, prie kurio kūrimo prisidėjo Christian Loos. Likus dviems mėnesiams iki albumo išleidimo, sekdamas Einaro pėdomis, šis nuostabus gitaristas ir originalios sudėties narys irgi nusižudė. Neilgai trukus po šios tragedijos bosistas Kjetil Ottersen paliko grupę ir kartu su Frode Forsmo bei buvusiu My Dying Bride būgnininku Shaun Taylor-Steels suformavo naują gothic/doom grupę Vestige of Virtue, kuri 2014 per Secret Quarters išleido albumą Sophia. Nors Funeral stovykloje po paskutinio 2012 albumo Oratorium, kurį įdainavo naujasis vokalistas Sindre Nedland, vėl stojo mirtina tyla, grupės statusas yra aktyvus, tad kada nors vis dar galime tikėtis naujų raudų albumo. O gal po ilgos pertraukos Funeral vėl mus nustebins nauju, dar tamsesniu skambesiu?

Ši apžvalga skiriama Einar Fredriksen (1973 – 2003) ir Christian Loos (1974 – 2006) atminimui. Einarai, Tu savo mirtimi įkvėpei vieną kertinių albumų gothic/doom istorijoje. Ačiū Tau, Christianai, už triuškinančius rifus, kurie skamba stipriau už mirtį. Ačiū Jūms už tai, ką davėte doom scenai, o tuo pačiu ir kiekvienam iš mūsų. Žinau, kad Jūs abu stovite šalia, kai naktinėse kapinėse mano ausyse skamba Funeral laidotuvių muzika. Tegul Jūsų sielos amžinai ilsisi ramybeje, arba taip, kaip norėjote išeidami… Iki pasimatymo anapus!