Fvneral Fvkk derina ganytojiškų iškilmių katedroje grožį su kapinių prostitutės pasileidimu ir neištikimybe…

Po pastaruosius keturis metus besitęsiančios liturginio metalo beprotybės, kurią užvirė Batushka, paskleisdami po visą pasaulį unorthodox’inio black’o fenomeną, pirma sąsaja, kuri atėjo į galvą, perklausius Carnal Confessions (2019), buvo palyginimas ne su Solitude Aeternus, Funeral ar My Dying Bride, o būtent su lenkų black’eriais. Tiesa, tik ideoligiškai ir marketingo prasme. Tėvas Krzysztofas sukūrė neįtikėtiną stilių, labai kūrybingai ir profesionaliai patį black’ą tiesiogine prasme pavertęs liturgine muzika, o Fvneral Fvkk juodasis pamaldumas pasireiškia per grupės įvaizdį ir muzikos tematiką. Jų debiutinis trijų dainų mini-albumas Lecherous Liturgies (2017) buvo išleistas praėjus dviems metams po kultinio lenkų Litourgiya (2015). Veidų užtušavimas promo nuotraukose irgi kelia šiokią tokią sąsają su Batushkos kaukėmis. Net grupės pavadinimo rašybą ima šaknis iš black’o pasaulio.

Toks sceninis pateikimas, nors jau ne visai originalus, šiuo atveju visgi efektingai ir kokybiškai adaptuotas iš black’o į doom’ą ir iš stačiatikybės į katalikybę, dėl to pakankamai įtikinantis. Kaip sakoma, tinka visiems krikščionims, bet pritaikyta katalikams. Tačiau užteks įžvalgų apie sąsajas su liturginiu juodmetaliu. Juk galų gale tai tradicinio doom’o grupė, pajautusi pašaukimą tarnauti Dievui ir žiūrint į tuos dviprasmiškus gotikinius vitražus nuostabiame albumo viršelyje, mums labiausiai įdomu, ar visoje šitoje koncepcijoje yra kažkokia dalis estetikos? Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės Carnal Confessions temos yra kunigų iškrypimas, ištvirkavimas bažnyčioje ir prievartavimai… taip – yra – nes visa tai pateikta taip iškilmingai ir didingai, kaip Kristaus kraujo gėrimas per šventąsias mišias! Tai lyg pati katalikybė – įeidamas į katedrą būni sužavėtas jos stulbinančio grožio ir girdėdamas tobuloje akustikoje skambantį bažnytinį chorą su vargonų muzika, išgyvenį jautrią tyrumo akimirką, tačiau užtenka prisiminti istorijas apie tai, kas užkulisiuose vyksta su nepilnamečiais klapčiukais ir apskritai, kokiu būdu visa ši prabangi priedanga buvo pastatyta, kaip supranti, kad Dievo namuose už gražaus fasado slypi visai ne tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio…

Skambant bažnytiniam chorui, ataidi veržlūs kunigo žingsniai… Jis tempia už rankos jauną, bejėgią mergaitę, kuri verkdama prašo paleisti, bet bijo priešintis. Ji per kaustančią baimę suvokia, jog po kelių akimirkų jos gyvenime liks šlyksti, nenuplaunama dėmė, jeigu jai nepavyks ištrūkti arba įkalbėti kunigą jos neliesti. Savo gležna ir nevaldomai drebančia laisva ranka ji bando atgniaužti kunigo plaštaką, tačiau suvokia savo bejėgiškumą. Staiga viskas aptemsta ir prasideda pragariški pojūčiai, kuriuos pažymi lėti ir triuškinantys pirmosios albumo dainos Chapel of Abuse gitaros rifai. Kol vyksta išniekinimas, visas kūnas sustingsta ir užsiblokuoja bet kokie jausmai, išskyrus gniūždantį sielos skausmą, o protas atsisako pripažinti, jog tai vyksta iš tikrųjų. Albumas susiklauso vienu užgniaužtu įkvėpimu iki paskutinės apatiškos When God Is Not Watching, kol garsiai užsitrenkia durys ir mažas, išniekintas bei kraujuojantis kūnas paliekamas būti vienas su savo nelaime…

Albumą Carnal Confessions kompaktinio disko pavidalu 2019 rugsėjį išleido žymioji Rusijos doom’o leidybinė įmonė Solitude Productions, o grupės gimtinėje Berlyno pogrindiniai leidėjai Bleeding Heart Nihilist Productions išleido albumą ribotu 100 vientų tiražu balto vinilo formatu ir vos keliomis kolekcinėmis juodo vinilo kopijomis. Jeigu vaikystėje jus zachristijoje tvirkino kunigas, Carnal Confessions yra tiesiog tobulas jūsų gyvenimo garso takelis… Kaip sakė dainininkas Tom Waits: “Aš mėgstu, kai gražios melodijos man pasakoja siaubingus dalykus”. Darbas, vertas metų doom’o albumo titulo! Fvkking awsome!