-Ką tu čia veiki?
-Bandau surasti jegų…
-Kapo viduje?
-Atsistoti…

Bleiro ragana 2: Šešėlių knyga

Per žinioms prieš Vėlines duotą etnologo interviu išgirdau, kad lietuviai turi gilias kapų lankymo tradicijas. Susidariau įspūdi, jog tai yra laiminga asmenybė, kuri galbūt gyvena provincijoje, kur žmonės ne tik prisimena tradicijas, bet ir sugeba teisingai interpretuoti jų reikšmę. Turbūt kalbinto žinovo žodžiai prieš pusę amžiaus būtų visiška tiesa, tačiau šiame dekadentiniame dešimtmetyje su dideliu nusivylimu tenka stebėti visapusišką kapinių kultūros degradavimą ir nykimą visais ją sudarančiais aspektais. Naujosios kapinės nebeturi memorialinio parko paskirties, nes juos pakeitė pramogų parkai. Žmonės šiais laikais turi per daug įvairių išlaidų, kad galėtų nusamdyti tikrą skulptorių unikalaus antkapinio paminklo, kurio simbolika atspindėtų mirusios asmenybės gyvenimo nuopelnus, gamybai. Kita vertus, negaliu suprasti, ar anksčiau mes turėjome daugiau pinigų, ar visgi daugiau nuopelnų? Tačiau dabar ne apie tai…

Pati šiuolaikinių kapinių steigimo strategija yra gerokai nutolusi nuo šios vietos prasmės ir esminių jos organizavimo principų. Vienas iš liūdniausių pavyzdžių yra 2008 atidarytos Liepynės kapinės Vilniuje. Atėjęs į tokias kapines, akimirksniu patiri dvasinį šoką. Įkurtos plikuose laukuose, kaip sakoma “vidury niekur”, o už kapinių ribos – Viliaus oro uosto nusileidimo takai. Kurtinantis triukšmas girdisi ne tik nuo tiesiai virš galvų besileidžiančių lėktuvų, bet netgi nuo stovinčių lėktuvų su įjungtais varikliais. Būnant Liepynės kapinėse, apima jausmas, kad priklausai žemiausiam visuomenės sluoksniui ir ateini lankyti ne normalių žmonių kapų, o kažkokių varguolių ar savižudžių, kuriems miesto valdžia išsskyrė blogiausią žemės sklypą, kokį galima buvo surasti. Nors teritorija logistiniu atžvilgiu būtų puikiai tinkama įmonėms ir sandėliams. Turbūt sekančios kapinės Vilniuje bus įkurtos prie taboro. Užuojauta Liepynėje palaidotiems žmonėms ir tesiilsi jų sielos ramybėje, kurios, mano giliu apgailestavimu, ten nėra…

Tačiau patys kapinių lankytojai irgi demosntruoja tradicijų reikšmės neišmanymą ir stebina savo atsainiu požiūriu į kapinių kultūrą. Negi šiais laikais nebeegzistuoja toks reiškinys, kaip etiketas! Toks jausmas, kad į kapines žmonės rūbus iš spintos traukia užmerktomis akimis. Kapinės, kaip ir bet kuri kita vieta ar proga, kaip teartas, vestuvės, minėjimas, darbas ar sportas, turi sau būdingą aprangos kodeksą. Į kapines reikėtų rengtis tik juodais rūbais. Juoda yra gedulo spalva ir šis simbolizmas yra toks pat senas, kaip pati žmonija, todėl šią tradiciją gerbti ir paisyti yra privaloma be jokių išimčių. Ant rūbų neturėtų būti jokių piešinių. Taip pat reikėtų rinktis uždarus rūbus, kaip kelnės, ilgas sijonas bei viršutiniai rūbai su ilgomis rankovėmis ir vengti marškinėlių, šortų, trumpų sijonų bei šviesių padkelnių net jei lauke vasara. Avalynė taip pat turėtų būti uždaro tipo – sandalai netinka. Vyrams galvos apdangalas neprivalomas, moterims skara patartina, bet irgi nebūtina. Merginoms ir moterims nemandagu ateiti į kapines su makiažu. Būna tikrai koktu matyti kapinėse margaspalvių klounų paradą!

Senosiose kapinėse per Vėlines galima sutikti daugiau intelektualių lankytojų, kadangi į nebefunkcionuojančias kapines žmonės iš esmės eina ne lankyti savo artimųjų kapų, o iš emocinių ir kultūrinių paskatų, vedini socialinės atsakomybės pagerbti ten palaidotas iškilias asmenybes. Tačiau netgi Rasų kapinėse nepavyko išvengti atbukusio jaunimo, kurio juokas ir šūkavimai vėlų vakarą tamsoje garsiai aidėjo per visą kapinių teritoriją. Gaila, kad esu jiems niekas, kad turėčiau teisę sudrausminti. Tiems, kas nežinojo – atilsio žemėje privaloma išlaikyti tylą, ramybę ir tvarką: netriukšmauti, nešūkauti ir nekalbėti garsiai. Taip pat nedera palikti po savęs daiktų, šiukšlinti ir spjaudyti kapinių teritorijoje. Geriau neimti jokių daiktų iš kapinių ir apskritai nereikėtų liestis prie kapų ir kryžių, sėdėti ar gulėti ant paminklų. Normalu yra sėdėti ant suoliuko, laiptų, arba atsiremti į medį. Išeinant iš Rasų, akys užkliuvo už porelės: mergina nešė Coca-Colos skardinę rankoj – turbūt atvažiavo pasifotografuoti tarp žvakių Instagram’ui tiesiai iš kebabinės.

Skirtingose tautose egzistuoja papročiai mirusiems ant kapų atnešti maisto su alkoholiu ar kitų daiktų, kažką aukoti. Tačiau iš tikrųjų viskas, ko mirusiems reikia iš gyvųjų, yra artimųjų sielos ramybė ir geri ketinimai. O jeigu ketinate atlikti tokią tradiciją, turbūt gera idėja būtų pirmiausiai pasidomėti pomirtiniais procesais (pagal bet kurią dvasinę sistemą) ir paskui pamąstyti ar vietoje, kur siela valosi nuo gyvenime įgytų ydų, dera palikinėti dešras, cigaretes ir alkoholio butelius. Bardaką kiekvienas turi teisę daryti savo šaldytuve, bet kapinėse – ne. O kaip šlykščiai ir nepagarbiai ant kapų atrodo įvairiaspalvių ir dirbtinių gėlių jūra per Vėlines! Negi taip sunku pasidomėti spalvų reikšmėmis… Kaip gali šauti į galvą atnešti gėles, kurių spalvos simbolizuoja šventę, gyvybingumą ar netgi kerštą! Ant kapų gėlės turėtų būti baltos ir tikros! Jeigu man ant kapo atneštų raudonų plastmasinių gėlių puokštę, tikrai pradėčiau negailestingai vaidentis tam žmogui. Jau nekalbu apie kapinių pavertimą raudonųjų žibintų kvartalu…

Bet kurios kapinės yra vieta, kur galioja labai senos, nekintančios, giliomis etnokultūrinėmis tradicijomis grįstos, aprangos ir elgesio taisyklės. Jų visada dera laikytis kiekvienam gyvajam, įžengusiam į šioje teritorijoje esantį pasaulį. Kapinių etiketo turėtų būti paisoma nepriklausomai nuo tautinių tradicijų, lankymo tikslo ir paros laiko. Apie mirtį skirtingos religinės ir dvasinės sistemos skatina galvoti nuolat, nebijoti jos ir jai ruoštis. Nesvarbu, tikite pomirtiniu gyvenimu, ar ne – mirties simbolizmas yra svarbi pagarbos mirusiems dalis. Kažkada visi prie jų prisijungsime. Šiais laikais Vėlinės yra vienintelė diena metuose, kai man tikrai nesinori būti kapinėse ir matyti tokį erzinantį cirką su visomis jo nuviliančiomis pasekmėmis. Stebint visa tai, galvoje skamba tik Blut aus Nord susinaikinimo himnas Procession of the Dead Clowns.