Mes kaltiname tradiciją, kaip pasiteisinimą neveiklumui, beasmeniškumui ir regresijai… Mes giriame evoliuciją, kaip logišką kūrybos, progreso ir kilimo pasekmę…

Vindsval

Prieš Vėlines per žinias išgirdau etnologo interviu, kuriame jis džiaugėsi tuo, kad lietuviai turi gilias kapų lankymo tradicijas. Susidariau įspūdį, jog šis laimingas žmogus greičiausiai yra kilęs iš provincijos, kur gyventojai ne tik prisimena tradicijas, bet ir sugeba teisingai interpretuoti jų reikšmę. Turbūt kalbinto žinovo žodžiai prieš gerą amžių būtų visiška tiesa, kalbant ir apie mūsų didmiesčius, tačiau šiame dekadentiniame dešimtmetyje su dideliu nusivylimu tenka stebėti visapusišką kapinių kultūros degradavimą ir nykimą visais ją sudarančiais aspektais. Naujosios kapinės nebeturi memorialinio parko paskirties, nes juos pakeitė pramogų parkai. Žmonės šiais laikais turi per daug įvairių išlaidų, kad galėtų nusamdyti tikrą skulptorių unikalaus antkapinio paminklo, kurio simbolika atspindėtų mirusios asmenybės gyvenimo nuopelnus, gamybai. Kita vertus, negaliu suprasti ar anksčiau mes turėjome daugiau pinigų, ar visgi daugiau nuopelnų?

Šiuolaikinių kapinių steigimo strategija yra gerokai nutolusi nuo šios vietos prasmės ir esminių jos organizavimo principų. Vienas iš liūdniausių pavyzdžių yra 2008 atidarytos Liepynės kapinės Vilniuje. Atėjęs į tokias kapines, akimirksniu patiri dvasinį šoką. Jos įkurtos plikuose laukuose, o už kapinių ribos matosi Viliaus oro uoste stovintys lėktuvai. Kurtinantis triukšmas girdisi ne tik nuo tiesiai virš galvų besileidžiančių lėktuvų, bet netgi nuo stovinčių lėktuvų su įjungtais varikliais. Būnant Liepynės kapinėse, apima jausmas, kad priklausai žemiausiam visuomenės sluoksniui ir ateini lankyti ne normalių žmonių kapų, o kažkokių varguolių ar savižudžių, kuriems miesto valdžia išsskyrė blogiausią žemės sklypą, kokį galima buvo surasti. Nors teritorija logistiniu atžvilgiu būtų puikiai tinkama įmonėms ir sandėliams. Turbūt sekančios kapinės Vilniuje bus įkurtos vietoje taboro. Užuojauta Liepynėje palaidotiems žmonėms ir tesiilsi jų sielos ramybėje, kurios, mano giliu apgailestavimu, ten nėra.

Kapinių lankytojai irgi demosntruoja tradicijų reikšmės neišmanymą ir stebina savo atsainiu požiūriu į kapinių kultūrą. Negi šiais laikais nebeegzistuoja toks reiškinys, kaip etiketas ir į kapines žmonės rūbus iš spintos traukia užmerktomis akimis? Kapinės, kaip ir bet kuri kita vieta ar proga, kaip teatras, vestuvės, minėjimas, darbas ar sportas, turi sau būdingą aprangos kodeksą – į kapines reikėtų rengtis tik juodais rūbais. Juoda yra gedulo spalva ir šis simbolizmas yra toks pat senas, kaip pati žmonija, todėl šią tradiciją gerbti ir paisyti yra privaloma be jokių išimčių. Ant rūbų neturėtų būti jokių piešinių. Taip pat reikėtų rinktis uždarus rūbus, kaip kelnės ar ilgas sijonas ir vengti šortų, trumpų sijonų. Avalynė taip pat turėtų būti uždaro tipo – sandalai netinka. Vyrams galvos apdangalas neprivalomas, tačiau moterims patartina dėvėti juodą skarą. Taip pat merginoms ir moterims nemandagu ateiti į kapines su makiažu. Būna tikrai koktu matyti kapinėse margaspalvių klounų paradą!

Senosiose istorinėse kapinėse per Vėlines galima sutikti daugiau intelektualių lankytojų, kadangi į nebefunkcionuojančias kapines žmonės iš esmės eina ne lankyti savo artimųjų kapų, o iš emocinių ir kultūrinių paskatų, vedini socialinės atsakomybės pagerbti ten palaidotų iškilių savo šalies asmenybių atminimą. Tačiau visa tai tik teorija, nes netgi Rasų kapinėse nepavyko išvengti atbukusio jaunimo, kurio juokas ir šūkavimai vėlų vakarą tamsoje garsiai aidėjo per visą kapinių teritoriją. Viena porelė atėjo į kapines su šuniu ir belieka tikėtis, kad su savimi turėjo maišelių. Net kelioms poroms 50 metrų iki kapinių vartelių pasirodė neįveikiamas iššūkis, norint pereiti iš senųjų į naująsias Rasas, todėl ponai su savo poniom ropštėsi tiesiai per tvorą. Išeinant iš Rasų, akys užkliuvo už kitos porelės: mergina nešė Coca-Colos skardinę rankoj – turbūt atvažiavo pasifotografuoti tarp žvakių Instagram’ui tiesiai iš kebabinės.

Tiems, kas nežinojo – kapinėse privaloma išlaikyti tylą, ramybę ir tvarką: netriukšmauti, nešūkauti, net nekalbėti garsiai. Taip pat nedera palikti po savęs daiktų ir šiukšlinti kapinių teritorijoje. Geriau neimti jokių daiktų iš kapinių ir apskritai nereikėtų liestis prie kapų ir kryžių, sėdėti ar gulėti ant paminklų, iškylauti. Normalu yra sėdėti ant suoliuko, laiptų, arba atsiremti į medį. Tačiau netgi tiems, kurie išmano kapinių etiketą ir apskritai nuolat puoselėja kapinių kultūrą, nuo 2020 senosios Rasos praktiškai prarado savo aktualumą. Sostinės valdžia nuveikė didelį darbą, atrestauravusi šį istorinį panteoną, tačiau neapgalvotai persistengė su visos teritorijos apšvietimu dideliais prožektoriais, kaip futbolo stadione. Atrodo buvo pagalvota apie tokius, kurie ateina apdergti kapines tik kartą metuose per Vėlines, tačiau visai nepagalvota apie tuos, kurie ateina ten beveik kiekvieną savaitę, o tokių žmonių tikslas yra tikrai ne pabūti šviesoje. Po vidurnakčio šie prožektoriai turėtų automatiškai išsijungti!

Skirtingose tautose egzistuoja papročiai mirusiems ant kapų atnešti maisto su alkoholiu ar kitų daiktų, kažką aukoti. Tačiau iš tikrųjų viskas, ko mirusiems reikia iš gyvųjų, yra artimųjų sielos ramybė ir geri ketinimai. O jeigu ketinate atlikti tokią tradiciją, turbūt gera idėja būtų pirmiausiai pasidomėti pomirtiniais procesais ir paskui pamąstyti ar vietoje, kur siela valosi nuo gyvenime įgytų ydų, dera palikinėti dešras, cigaretes ir alkoholio butelius. Bardaką kiekvienas turi teisę daryti savo šaldytuve, bet kapinėse – ne. O kaip šlykščiai ir nepagarbiai ant kapų atrodo įvairiaspalvių ir dirbtinių gėlių jūra per Vėlines! Negi taip sunku pasidomėti spalvų reikšmėmis? Kaip gali šauti į galvą atnešti gėles, kurių spalvos simbolizuoja šventę, gyvybingumą ar netgi kerštą! Ant kapų gėlės turėtų būti baltos ir tikros! Jeigu man ant kapo atneštų raudonų plastmasinių gėlių puokštę, tikrai pradėčiau negailestingai vaidentis tam žmogui. Jau nekalbu apie kapinių pavertimą raudonųjų žibintų kvartalu!

Bet kurios kapinės yra vieta, kur galioja senos ir nekintančios aprangos tradicijos bei elgesio taisyklės, kurių visada dera laikytis kiekvienam gyvajam, įžengusiam į šioje teritorijoje esantį pasaulį. Kapinių etiketo turėtų būti paisoma nepriklausomai nuo lankymo tikslo ir paros ar metų laiko. Nesvarbu, tikite pomirtiniu gyvenimu ar ne – mirties simbolizmas yra svarbi pagarbos mirusiems dalis, nes kažkada visi prie jų prisijungsime. Šiais laikais Vėlinės yra vienintelis pariodas metuose, kai į kapines eiti tikrai neverta, jei nesinori matyti tokio erzinančio cirko su visomis jo nuviliančiomis pasekmėmis. Nekelkite kojos į mirusiųjų žemę ir eikite švęsti Helloween’o į Akropolį, jei neketinate bent per Vėlines deramai laikytis kapinių etiketo. Stebint visą šį popsą Vilniaus kapinėse, galvoje skamba tik okultinio sinkretizmo žynių Blut aus Nord susinaikinimo himnas Procession of the Dead Clowns.


Šis straipsnis skiriamas dekadanso genijaus Charles Pierre Baudelaire (1821-1867) atminimui.