Nėra tikro meno be šėtono įkvėpimo…

Chris Anderle

“Jehova, žiūrėk, kaip puola tavo vaikai!”, – šventvagiškieji vokiečiai Ancient Ceremony dainuoja savo magnum opus The Third Testament (2002), – “Salute O Satana!”. Tamsiosios scenos muzikantai, norėdami suformuoti principinį suvokimą apie savo kūrybinio egoizmo motyvacines jėgas, neišviangiamai susiduria su šėtono sampratos klausimu. Jiems aktualu išsiaiškinti tikrąją šios sampratos esmę, suvokti jos subjekto įtaką kūrybiniuose procesuose ir teisingai panaudoti jo idėjų simbolizmą savo kūriniuose. Taip dažnai tamsiųjų kultūrų ir menų pasaulyje linskniuojama satanizmo sąvoka seniai prarado savo aiškią ir tikrą prasmę tiek teologų, tiek pseudo menininkų sluoksniuose, kuriuose visi išvardintieji teišgali vadovautis literatūrine fikcija (jau nekalbant apie niekada šios prasmės ir nežinojusią, materialistinę visuomenės dalį, kuriai kūryba ar dvasinės būties klausimai apskritai nerūpi). Taigi, šiame glaustame traktate aš pateiksiu savo asmeninę teoriją, nagrinėjančią blogio dvasios principą kūryboje. Ši teorija, paremta mano beveik dvidešimties metų teosofijos studijavimo patirtimi, nepretenduoja į absoliučią tiesą, nes klausimas per daug sudėtingas, tačiau žmogaus proto galia leidžia šiek tiek priartėti prie atsakymo. Teatleidžia man patyrę teosofai už šį kuklų bandymą prisiliesti prie švento!

Ieškant atsakymo į klausimą, kas kūrėjams yra šėtonas, pirmiausiai reikėtų bent jau glaustai pasiaiški Dievo ir dvasios sampratas, nes tyrinėti šėtono principą nuolat teks jų kontekste. Dievas yra nesuvokiamas žmogui, tačiau yra atviras pažinimui savo reiškiniuose. Dievas yra trilypis. Dievą Tėvą galime apibrėžti, kaip pačią stipriausią valią, kaip absoliutą, arba vienetą. Šis vienetas yra dalinamas į pirmapradžius principus, vadinamus dvasiomis, tarp kurių egzistuoja ir Dievas Šventoji Dvasia bei šėtonas, kaip puikybės dvasia. Dvasia ir principas yra sinonimai. Dvasią taip pat galima apibrėžti, kaip nesąmoningą kiekvieno žmogaus sudedamąją dieviškumo dalį, kuri yra aukščiau tiek už jo kūną, tiek už jo sielą (kuri yra sąmoninga). Pagaliau trečioji Dievo dalis yra Dievas Sūnus – tai, kuo dieviškoji valia pasireiškia regimajame pasaulyje. Trumpai visą šitą egzistencinę schemą galima apibrėžti taip: Dievas kuria principus (dvasias), principai transformuojasi į idėjas (sielas), idėjos materializuojasi į formas (kūnus). Visa ši transformacija, žinoma, vyksta energijos pagalba. Tačiau pati energija į nieką nevirsta be svarbiausios ir unikaliausios varomosios jegos – valios. Būtent valia yra Dievo Šventosios Dvasios principas. Žmogus yra mikrokosminis savo dvasinio prototipo (Adomo) atvaizdas, todėl, norėdamas pažinti makrokosmosą, turėtų tiesiog pilnai pažinti save ir taikyti analogijos metodą.

Visi gerai žinome legendą iš Mozės Penkiaknygės (heb. תורה – Tora) Pradžios knygos (heb. בראשית – Berešit), apie šėtono (heb. שטן – Satan‎), dėl savo puikybės panorusio prilygti Dievui, nuopolį iš dangaus. Šėtonas sukilimo prieš Dievą metu (formuojantis pirmapradžiams principams) vadovavo kitų puolusių angelų (analogiškų princpų) armijai, tačiau pralaimėję kovą visi buvo išvaryti iš dangaus (principai buvo suprojektuoti). Tokia metafizinė Pradžios knygos interpretacija mums pakankamai aiškiai formuluoja šėtono bei kitų puolusių angelų, kaip ne tik puikybės, bet ir pasipriešinimo absoliutui, savigarbos ir nepriklausomybės jėgų apibrėžimą. Aukščiausia ezoterine prasme blogio dvasia – šėtonas ir jo personifikacija – gyvatė (heb. נחש – Nahaš) simbolizuoja egoistišką individualaus egzistavimo troškimą, paslaptingą trauką pačiam sau, kuri tuo pačiu yra vieneto (Dievo) dalybos dėsnis (dėl to ir yra tokia stipri). Tai yra jėga, kuri skatina bet kokį sutvėrimą atsiskirti nuo pirminio vieningumo ir padaryti save sąmoningu centru. Čia būtina išsklaidyti daugumos žmonių mąstyme įsisenėjusį ir visiškai neteisingą šėtono, kaip asmenybės, įsivaizdavimą. Ši dvasia ne tik nėra asmenybė, bet tikrai neturėtų būti nagrinėjama ir kaip kažkokia tamsiojo dievo rūšis. Šitą supratimą tiesiog būtina įgyti, norint suvokti tikrąją satanizmo esmę. Visa panaši personifikacija yra giliai klaidinga. Taigi, nedera šėtono laikyti asmenybe ar dievu, o taip pat vadinti jo Luciferiu. Šis vardas pirmą kartą buvo panaudotas britų poeto John Milton (1608–1674) epinėje poemoje Prarastas rojus (1667), kurioje gerbiamą rašytoją suklaidino visiems gerai žinoma Biblijos ištrauka apie aušrinę žvaigždę (Iz 14,12-15).

Žmonijos nuopolio legenda atveda mus prie blogio problemos – kaip asmeninės, taip ir kolektyvinės: “Mano vardas – Legionas…”, – šėtonas sako Evangelijoje, – “…nes mūsų daug” (Mk 5,9), – taip patvirtindamas, kad jo principas beveik toks pat stiprus, kaip Šventoji Dvasia, nes pasireiškia daugybėje žmonių. Jeigu šėtonas pats norėjo būti kaip Dievas, tačiau būtent už tai buvo išvarytas iš dangaus, kodėl gyvenimo prasmė apibrėžiama, kaip dvasingumo siekimas (valios, kaip Šventoios Dvasios principo, vytymas) vardan grįžimo pas Dievą, ką religijos vadina išganymu? Žmogaus siela yra nemirtinga, tačiau patirti egzistencinę pilnatvę gali tik pasiekusi absoliutinės dvasios būseną. Dėja ar beje, tokios būsenos pasiekimas neišviengiamai reiškia asmeninės sąmonės praradimą, arba susiliejimą su pasauline sąmone (prisijungimą prie vienteto). Todėl šėtonas, atstovaudamas egoizmo ir individualizmo principą, siekė neįmanomo. Tokiu būdu evoliucijos procesas tampa kiekvieno meno kūrėjo dvasinio blaškymosi priežastimi ir nesibaigiančia dilema. Ar būsime pajėgūs prarasti savo kūrybinį ego, kurį taip mylime, vardan savo sielos išgelbėjimo ir pakylėjimo iki absoliutinės dvasios? Ar visgi individualistinis siekis prilygti Dievo kūrybingimui mumyse dominuos visą žemiškąjį gyvenimą?

Iš šito kyla klausimas, kodėl Dievas Tėvas, kurdamas pirmapradžius principus, negalėjo tiesiog nesuformuoti puikybės principo, t.y. šėtono ir taip išvengti blogio problemos? Akivaizdu, kad tai apskritai būtų neįmanoma, nes kiekvienas nuo vieneto atskilęs principas, kiekviena idėja ir kiekviena sąmoninga natūra neša savyje dalį Šventosios Dvasios (alegoriškai tariant – sukurta pagal Dievo atvaizdą). Tai lyg DNR, perduodamas iš tėvų vaikams, o šėtonas taip pat, kaip ir viskas, yra Dievo kūrinys. Kaip jau minėta aukščiau, Šventoji Dvasia yra ne kas kita, kaip laisva valia, o laisvos valios principas nepavaldus niekam, netgi Dievui Tėvui. Dėl to Dievas negali kontroliuoti nei kaip šėtonas, nei kaip žmogus naudoja savo laisvą valią. Jeigu Jis tai galėtų, tai prieštarautų Jo paties Dvasios principui. Tačiau žmogus neišviangiamai papuola į lauką aukštesnės (dieviškosios) valios, kurios pasekmių nebeįtakoja, kaip savųjų ir tai vadinama likimu (tokiu būdu iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujantys liaudies posakiai “žmogus – savo likimo kalvis” ir “kaip Dievas duos…” iš tikrųjų abu yra teisingi, kadangi egzistuoja du aukščiau paminėti žmogiškos ir dieviškosios valios tipai).

Taigi, jei Dievas nesikiša į žmogaus fantaziją, tada kas generuoja jo įkvėpimą? Ar galima kūrybos reiškinius priskirti egoizmo ir puikybės dvasiai – šėtonui? Juk žmogus, kaip kūrėjas, yra Dievo, o ne šėtono, atspindys. Gyvatė gimdo žmogaus širdyje meilę individualizmui, todėl šėtonas iš tiesų atsakingas už įkvėpimą, o kūrėjas aukština šėtoną, kaip savo įkvėpimo principą. Teiginį, kad įkvėpimo priežastis yra individualizmas, įrodo aukščiau jau minėtas evoliucijos dėsnis, keliantis reikalavimą individualumui laisva valia atsisakyti savo asmeninio egzistavimo. Individualios gyvybės galutinė tobulumo stadija slypi tame, kad jos asmeninio egzistavimo pabaigos momentas sutaptų būtent su jos susijungimu su Dievu, kadangi ši egzistavimo pabaiga gali būti ir kitokia. Pačią galimybę kurti generuoja Šventoji Dvasia – kurdamas meną, žmogus naudoja laisvą valią, kuri yra Šventosios Dvasios esybė. Tačiau tam, kad menas atsirastų, reikalingas įkvėpimas, kurį mumyse savo pirmapradžiu principu motyvuoja šėtonas. Iš šito galime daryti išvadą, jog kūrybinis procesas, pradedant įkvėpimu ir baigiant meno kūriniu, yra vientisa dvasinės evoliucijos ciklo dalis. Tai įrodo, jog kūryboje Dievas ir šėtonas nėra gėrio ir blogio priešprieša, o yra vienas be kito neįmanomi reiškiniai.

Šis paradoksas gimdo dar vieną naturalų klausimą – kokį poveikį daro pats meno kūrinys? Juk, jei tai forma (vaizduojamasis menas), reiškia, jog žmogus sukūrė kažką, kas nutolina jį nuo Dievo (ne veltui didžiųjų religijų ištakose stabmeldystė ir net ikonografija buvo uždraustos ir atsirado tik religijų degradavimo pasekmėje). Prisiminkime, jog muzika yra laikoma aukščiausiu bei tyriausiu iš visų menų, kadangi jos tikslas nėra kurti formą ar mėgdžioti kažką regimą. Muzika, šioje apgaulingoje materialioje matricoje, yra mūsų laidinis telefonas, padedantis per plika akimi nematomus energetinius laidus susisiekti su idėjų pasauliu. Tokiu būdu per muziką mes artėjame prie Dievo, nežiūrint į tai, jog jos įkvėpimo šaltinis yra šėtonas. Kitaip ir būti negali – bet koks dvasinis pakylėjimas visada gali vesti tik atgal prie vieneto, o ne jo dalybos. Žinoma, galima paklausti, o kaip gi black’as? Kaip jis gali priartinti prie Dievo? Juk šis didingas žanras yra toks kardinaliai bedievis! Aš atsakysiu keliais argumentais… Pirma – artėjimu prie Dievo čia vadiname savo valios vystymą bei išsivadavimą iš materializmo. Tai yra gnostinė Dievo samprata, kuri neturi nieko bendro su religine. Antra – antikristas nėra ir niekada nebuvo pagrindinė black’o ideologija; šis žanras daug paltesnis. Tikras black’as kvestionuoja ne gėrio ir blogio dvasių priešpriešą, o tamsiausias žmogaus sielos ir proto gelmes – nuo socialinių reiškinių iki kosmogeninių ieškojimų. Trečia – visus pozerius, kurie prisidengia literatūriniu satanizmu, iš tikrųjų nieko neišmanydami apie jo esmę, besąlygiškai smerkia pati scena. Tikrieji black’eriai radikaliai niekina šio didingo juodojo meno darkytojus, turinčius tik įvaizdį, bet neturičius tikro įkvėpimo. Ir ketvirta – black’as yra karas, o be perstojo kariauti visą gyvenimą įmanoma nebent prieš pozerius ir inkviziciją, bet tikrai ne prieš dvasią. Didžiulė destrukcinė black’o jėga yra nukreipta tik į tai, kas iš tikrųjų nusipelno bekompromisės paniekos, o ne į buką anarchistinį pasipriešinimą vardan nieko.

Iki galo perprasti visas Dievo ir šėtono principų sąsajas, pasireiškiančias žmoguje, yra tas pats, kas bandyti apskaičiuoti amžinybės pradžią ir pabaigą, tačiau turėčiau apibendrinti savo teoriją. Satanizmo, kaip dvasinio tobulėjimo, tiesiogiai vedančio prie dieviškumo, ji nepozicionuoja. Teorija apima satanizmo principo, kaip generuojančios jėgos, pritaikymą išskirtinai įkvėpimui tamsiuosiuose menuose. Dvasinis tobulėjimas ne per meną įkvėpimo išvis nereikalauja, tačiau artėjimas prie dieviškumo per muzikinį meną yra neišvengiamas. Kad kūrėjas pajėgtų sau tai pripažinti, turėtų pasižymėti labai objektyviu mąstymu ir vengti karštligiško infernalinio miražo savo galvoje. Man šėtonas yra tai, dėl ko verta gyventi, o Dievas – dėl ko verta numirti. Šėtoniška dvasia gyvena kiekviename individualiste, o kuo kūrybingesnė asmenybė, tuo stipresnis šėtoniškas principas joje. Į klausimą, kas yra satanistas, aš galiu atsakyti, kad tai yra kiekvienas žmogus, kuris gyvenime jaučia tikrą įkvėpimą. Tačiau kiekvienas senovinę ceremoniją tęsiantis satanistas, kurio ausyse skamba Trečiojo testamento arijos, yra aukščiausios valios karys, laukiamas absoliute!