Nėra tikro meno be Šėtono įkvėpimo…

Chris Anderle

“Jehova, žiūrėk, kaip puola tavo vaikai!”, – šventvagiškieji vokiečių sympho black’eriai Ancient Ceremony dainuoja savo magnum opus The Third Testament (2002), – “Salute O Satana!” Šis tikrų puolusių angelų orkestras laikosi pozicijos, jog geriau karaliauti pragare nei tarnauti danguje. Tamsiosios scenos muzikantai, norėdami suformuoti principinį suvokimą apie savo kūrybinio egoizmo motyvacines jėgas, neišvengiamai susiduria su Šėtono sampratos klausimu. Jiems aktualu išsiaiškinti tikrąją šios sampratos esmę, suvokti jos subjekto įtaką kūrybiniams procesams ir teisingai panaudoti jo idėjų simbolizmą savo kūriniuose. Taip dažnai krikščioniškų religijų, religinio meno bei muzikiniame pasaulyje linskniuojama satanizmo sąvoka seniai prarado savo aiškumą ir dauguma išvardintų sričių atstovų teišgali vadovautis diletantiška teologine išmone. Tik labai nedidelė dalis tamsiosios scenos genijų žino tikrąją Šėtono dvasios esmę. Taigi, šio glausto traktato, kuriame aš išnagrinėsiu Šėtono, kaip egoizmo dvasios, apsireiškimą kūryboje, tikslas yra atkurti tikrąją satanizmo sąvokos reikšmę, o apibrėždamas šio traktato kontekstą, aš įvedu meninio satanizmo sąvoką. Satanizmas negali ir neturi būti nagrinėjamas religiniame kontekste! Šis darbas, paremtas mano dvidešimties metų teosofijos studijavimo patirtimi, nepretenduoja į absoliučią tiesą, nes klausimas per daug sudėtingas, tačiau žmogaus proto galia leidžia šiek tiek priartėti prie atsakymo. Teatleidžia man patyrę teosofai už šį kuklų bandymą prisiliesti prie švento!

Ieškant atsakymo į klausimą, kas kūrėjams yra Šėtonas, pirmiausiai reikėtų bent jau glaustai pasiaiškinti Dievo ir dvasios sampratas teosofijoje, nes tyrinėti Šėtono principą nuolat teks jų kontekste. Dievas yra nesuvokiamas žmogui, nes bandydamas suvokti kažką, neturinčio priežasties, žmogaus protas atsiremia į savo galimybių ribas, tačiau Dievas yra atviras pažinimui per savo reiškinius. Šie pirminiai reiškiniai yra trys – intelektas, instinktas ir valia. Jų atsiradimo priežastis, kurios suvokti neįmanoma, apibendrintai vadinama Dievu. Dėl savo trigubo prado Dievas yra trilypis, o šis dėsnis teosofijoje vadinamas Dieviškuoju kvaterneriu. Dievu Tėvu vadiname universalų intelektą. Dieviškasis dėsnis išryškina antrą, priešingą Dievui Tėvui būtinybę – Dievą Sūnų – universalų instinktą. Tarp šių dviejų reiškinių balansą įveda trečioji jėga – Dievas Šventoji Dvasia – universali valia. Dvasias galima apibrėžti kaip pirmapradžius principus, tarp kurių egzistuoja ir egoizmo dvasia, vadinama Šėtonu, kurią teologai laiko puikybės dvasia. Dvasia ir principas yra sinonimai. Kadangi būtent laisva valia yra Šventosios Dvasios principas, o žmogus vienintelis iš visų gyvų Žemės būtybių turi ne tik instinktą su intelektu, bet ir valią, sakoma, kad žmogus yra mikrokosminis visatos atspindys, arba, alegoriškai tariant, sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Lavinama žmogaus valia linksta prie intelekto, silpninama – prie instinkto, o lygiavertė harmonija tarp visų trijų reiškinių žmoguje priartina jį prie Dieviškumo.

Šiame traktate naudoju judeo-krikščioniškas sąvokas ir cituoju Senąjį Testamentą, nors tai ir nėra idealiausias pasirinkimas, o ne kokią nors kitą šventąją knygą, nes Penkiaknygė ir Kabala yra prieinamiausios mano prancūziškos teosofijos pagrindu lavinto proto suvokimui. Galėčiau Trejybę vadinti Brahma (Tėvas), Šyva (Sūnus) ir Višnu (Šv. Dvasia), o Šėtoną Mahasura, jei gyvenčiau Indijoje ir studijuočiau Puranas, arba Prometėju, jei turėčiau heleniškas šaknis. Žinoma, tai nekeičia esmės, o tik įrodo skirtingose tautose, skirtingu laiku dėstomos teogonijos vientisumą. Okultine prasme Šėtonas yra egoizmo dvasia, pasireiškianti per individualumo principą. Astronomine prasme Šėtonas yra Venera, arba, kaip ją vadindavo anksčiau, Liuciferis – Aušrinė žvaigždė. O norint įvardinti Liuciferį astrologine prasme, reikėtų vartoti kabalistinius planetų genijų vardus, kur jį atitinka arkangelas Samaelis. Karo danguje legenda pasakoja, kaip pasipriešinęs Dievui dėl savo puikybės, Samaelis vadovavo sau ištikimų angelų armijai, tačiau pralaimėję kovą visi buvo išvaryti iš dangaus (Apr 12,7-8): “Ir kilo danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie nenugalėjo, ir nebeliko daugiau jiems vietos danguje”. Arkangelas Mykolas – Jehovos pasiuntinys, slibinas – Šėtonas. Žinoma, puikybės sąvoką čia naudoja tik teologai, nes žinant Dieviškojo kvaternerio ir dvasios reikšmes, ši alegorija mums pakankamai aiškiai formuluoja Šėtono bei kitų puolusių angelų, kaip egoizmo, individualizmo, laisvės ir nepriklausomybės principų apibrėžimą. Aukščiausia metafizine prasme Šėtono dvasia simbolizuoja egoistišką individualaus egzistavimo troškimą – paslaptingą trauką pačiam sau. Tai yra principas, dėka kurio žmonės turi sąmoningumą, o karas danguje yra alegorija į Šėtono atsisakymą kurti žmogų be sąmonės.

Žmonijos nuopuolio legendą reikėtų traktuoti, kaip karo danguje pasekmę, po kurios atsiranda blogio problema – kaip asmeninė, taip ir kolektyvinė. Citata iš Pradžios knygos (Pr 3,1): “Žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs…” – yra bevertė, jei bandysime ją suprasti tiesiogiai. Tačiau žymusis prancūzų teosofas Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825) mums pateikia idealią metafizinę šio sakinio interpretaciją: “Pirminė trauka buvo natūros, sukurtos Jehovos, viso stichinio gyvenimo įtraukiančia aistra.” Leisiu sau patikslinti šią citatą – tai trauka sąmoningumui, kurio simbolis yra vaisius nuo pažinimo medžio. Jehova uždraudė žmogaus sieloje užkurti ugnį, nes tapęs sąmoningu žmogus įgautų galimybę rinktis tarp absoliuto ir egoizmo, arba, kaip tai vadina teologai, pažintų gėrį ir blogį (Pr 3,5): Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta. Kitas teosofijos klasikas Stanislas de Guaita (1861-1897) nuostabiai papildo savo tautietį: “Jehova sukūrė tik gyvūnų archetipus, o žmogui buvo paskirta perkelti juos iš principų į įkūnytą būtį. Tačiau Adomas pats papuolė į savo kūrybos pančius ir pasidabino tokia pačia materija, kaip ir jo kūriniai.” Materija traktuojama, kaip blogis, o egoistinė dvasios valia, kaip nuodėmė. Adomo kūrybos egoizmo dvasios įtakoje pasekmė jo paties dvasinis nuopuolis, t.y. Adomo ir Ievos išvarymas į žemę, žinoma, yra ne dviejų žmonių tragedija, o alegorija į materialiai įkūnytos žmonių rūšies atsiradimą. Reikia pabrėžti, kad šis procesas, kaip nuodėmė, traktuojamas tik iškreiptoje krikščioniškoje dogmoje, tačiau tokiu pavidalu nesutinkamas jokių kitų senųjų religijų antropogenezėje ir teosofijoje vadinamas materialios kūrybos evoliucija, arba nuopoliu į gimstamumą.

Mano didieji nemirtingieji draugai teosofai, Antoine ir Stanislas, šimtmečiais teberodantys žmonijai kelią nebe iš šio pasaulio, o iš anapus – žemai lenkiu galvą prieš Jus už tai, kad padėjote man priartėti prie Dievo reiškinių ir suvokti didžiulę žmogaus valios reikšmę dvasiniame gyvenime. Tačiau kol kas negaliu su Jumis sutikti dėl sielos reintegracijos pastatymo aukščiau už jos individualumą! Net jei egoistiškos dvasios valios rezultatas buvo nuodėmingas nuopolis, o ne kūrybos evoliucija, aš nenoriu prarasti savęs! Dogmos ir ritualo žinove, Eliphas Levi, sužavėjęs mane savo nuoširdumu, turbūt tebeturėčiau kreiptis į Tave abatai Konstantai? Tavo teologinių šaknų įtaka nuvylė mane nepakankamu ojektyvumu, kuriuo taip išgarsėjai! Sakau tai su deginančiu skausmu širdyje… Bažnyčios karą su Šėtonu pavadinai neišvengiama melagingų gnostikų profanacijos pasekme, tačiau ar ne parsidavę mirusio teologinio žodžio atstovai užsimojo adeptus šmeižti profanais? Šėtoną pavadinai ateizmo ir stabmeldystės personifikacija, tačiau jis toks gali būti tik teologiniuose košmaruose, nes aš nemačiau nei vieno paminklo Šėtonui, tačiau mačiau nukryžiuotojo skulptūras kiekvienuose maldos namuose! Liuciferį pavadinai šviesos nešėju, akinančiu silpnas sielas, tačiau ar galima sąmoningumą laikyti silpnu bruožu? Ar silpna siela gali pasipriešinti absoliutui? Be to, šviesa yra pats sąmoningumas – Prometėjas padovanojo žmonėms ugnį ir tikrieji adeptai žino, jog kalba eina apie mūsų sielų pavertimą nemirtingomis! Tačiau net tapatinama su šviesa, Šėtono dvasia atsirando iš tamsos – juk šviesai pasireikšti leidžia tik absoliuti ir amžina tamsa, kurioje slypi aukštesnis Dievas. Už mėnesienos apšviestus kryžius per pilnatį maloniau matyti tik tuos kryžius gaubiančią tamsą per jaunatį.

Kadangi laisvos valios principas nepavaldus niekam, Dievas negali ir nenori kontroliuoti nei kaip Šėtonas, nei kaip žmogus naudoja ją. Jeigu Jis tai galėtų, tai prieštarautų Jo paties Šventajai Dvasiai. Taigi, jei Dievas nesikiša į žmogaus fantaziją, kas tada generuoja kūrėjo įkvėpimą, dėka kurio kompozitorius gali sukurti tokią monumentalią simfoniją kaip Trečiasis Testamentas? Kaip kūrybai yra būtinas įkvėpimas, taip įkvėpimui yra būtinas individualumas, kurio aspektą žmoguje vysto egoizmo dvasia. Būtent dėka jos žmogus geba kurti ne tik materiją – įkvėptas žmogus išmoko kurti muziką, kurios praktika mus padaro nemirtingais! Žmonių civilizaciją nuo muzikos atsiradimo galima būtų pagrįstai ir išdidžiai vadinti satanistine! Tačiau tai dar nereiškia, kad kiekvienas kūrėjas yra satanistas, nes vis dar egzistuoja blogio problema, iš kurios dalis žmonių nori išsivaduoti. Po nuopuolio žmogaus materialaus gyvenimo tikslas teosofijoje apibrėžiamas kaip sielos reintegracija idant grįžimo į savo pirminę Adomo – mūsų dvasinio prototipo – būseną. Tai yra vienintelė vieta, kur teologų dogma neprasilenkia su teosofine doktrina ir šį reiškinį vadina sielos išganymu. Deja ar beje, šis sielos evoliucijos dėsnis savo galutinėje stadijoje kelia neišvengiamybę individualumui laisva valia atsisakyti savo sąmoningo egzistavimo. Tačiau Šėtonas skatina žmogų atsiskirti nuo pirminio vieningumo ir padaryti save sąmoningu centru, todėl kūrėjui jame dominuojančios egoistinės ambicijos kelia moralines dvejones: jis nenori atsisakyti savo kūrybinio ego, kurį taip myli – būtent šioje stadijoje jame bunda tikrasis satanistas. Šis satanistas neneigia nei Dievo Tėvo, nei Dievo Sūnaus, kadangi priešingu atveju jis neigtų savo protą ir instinktus, tačiau Dievo Šventosios Dvasios vietą pas jį užima Šėtono Dvasia.

Apkurtusio kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno (1770-1827) žodžiai apibrėžia metafizinę muzikos prigimtį:Ne tik praktikuokite savo meną, bet ir veržkitės į jo paslaptis, nes šios žinios gali pakelti žmogų iki dieviškumo…” Meno žmonių sąmonė dažniau geba būti psichiniame būties plane, kur stebuklingi muzikos garsai padeda mums tobulėti dvasiškai; egoistinės dvasios valios, kaip įkvėpimo priežasties, kontekste šis paradoksas atspindi visą žmogiškos būties tragizmą. Juk ir gėris, ir blogis kildinami iš laisvos valios, o Dievas laikomas trilypiu savo prigimtimi, bet dvilypiu savo savybėmis. Net satanistas privalo vengti karštligiško infernalinio miražo savo galvoje ir pripažinti šį dramatišką dualumo dėsnį – kitaip jis ne tik neigtų metafizinę muzikos prigimtį, bet ir apskritai niekintų visą savo darbą. Muzika išsiskiria iš kitų menų, kadangi jos tikslas nėra kurti formą ar mėgdžioti kažką regimą, kaip vaizduojamajame mene, o atvirkščiai – garso pagalba kurti idėjas. Muzikinio kūrinio unikalumas, vertė ir žavesys slypi jo metafizinėje esybėje. Kalvinistai buvo uždraudę muzikinį meną, kaip Šėtono išraišką ir jų centras Ženeva visą XVI a. negirdėjo nei vieno muzikos instrumento skambesio. Tai rodo, jog griežtasis reformatorius gerai žinojo, kad šėtoniška dvasia iš tikrųjų tarnauja įkvėpimo principu kompozitoriams, tačiau buvo nepakankamai ojektyvus, kad pripažintų šito fenomeno naudą sielai. Žinoma, jam rūpėjo ne tarpinis, bet galutinis rezultatas – sielų išganymas, o toleruoti meninį satanizmą buvo per daug rizikinga.

Šiuolaikiniams muzikantams kyla natūralus klausimas, kaip satanizmas iš tikrųjų susijęs su black’u? Kodėl Trečiojo Testamento arijos yra tokios kardinaliai bedievės? Black’as pateikia antikristą, kaip pasipriešinimą bažnyčios dogmai, visiškai iškreipusiai tikrąją filosofinę egoizmo dvasios reikšmę. Šito pasekmėje black’as skelbia mirtiną karą nenuoširdžiam menui ir nukreipia savo didžiulę destrukcinę jėgą į pozerius, kurie iš tikrųjų nusipelno bekompromisės paniekos, nes yra nuodėmingi paties Šėtono akyse. Visus šio didingo juodojo meno darkytojus, prisidengiančius teologiniu satanizmu, tačiau nieko neišmanančius apie jo dvasią ir turinčius tik įvaizdį, bet neturinčius tikro įkvėpimo, besąlygiškai smerkia pats black’o elitas. Šėtoniška dvasia gyvena kiekviename individualiste, o kuo kūrybingesnė asmenybė, tuo stipresnis egoizmo principas joje. Į klausimą, kas yra tikrasis satanistas, aš galiu atsakyti, kad tai yra žmogus, kuris gyvena tyru įkvėpimu ir brangina individualumą labiau už galimybę reintegruoti savo sielą. Teologui nuodėmė yra egoizmas ir ambicija, o satanistui nuodėmė yra kolektyvizmas ir paviršutiniškumas. Satanizmas nėra religija – satanizmas yra meninis gnozis! Aš atkūriau satanizmo sąvokos reikšmę meniniame kontekste, tačiau perprasti visas Dievo ir Šėtono principų sąsajas iki galo yra tas pats, kas bandyti apskaičiuoti amžinybės pradžią ir pabaigą. Man Šėtonas yra tai, dėl ko verta gyventi, o Dievas – dėl ko verta numirti. Viskas, ko man reikia iš gyvenimo, tai įkvėpimas.


Šis straipsnis skiriamas Prarasto rojaus autoriaus Johno Miltono (1608–1674) atminimui.