Nėra tikro meno be šėtono įkvėpimo…

Chris Anderle

“Jehova, žiūrėk, kaip puola tavo vaikai!”, – šventvagiškieji vokiečių sympho black’eriai Ancient Ceremony dainuoja savo magnum opus The Third Testament (2002), – “Salute O Satana!”. Tamsiosios scenos muzikantai, norėdami suformuoti principinį suvokimą apie savo kūrybinio egoizmo motyvacines jėgas, neišviangiamai susiduria su šėtono sampratos klausimu. Jiems aktualu išsiaiškinti tikrąją šios sampratos esmę, suvokti jos subjekto įtaką kūrybiniams procesams ir teisingai panaudoti jo idėjų simbolizmą savo kūriniuose. Taip dažnai religijų, tamsiųjų kultūrų ir menų pasaulyje linskniuojama satanizmo sąvoka seniai prarado savo aiškumą tiek teologų, tiek pseudo menininkų sluoksniuose, kuriuose visi išvardintieji teišgali vadovautis literatūrine fikcija. Taigi, šio glausto traktato, kuriame aš išnagrinėsiu šėtono, kaip egoizmo dvasios, apsireiškimą kūryboje, tikslas yra atkurti tikrąją satanizmo sąvokos reikšmę. Apibrėždamas šio traktato kontekstą, aš įvedu meninio satanizmo sąvoką. Šis darbas, paremtas mano beveik dvidešimties metų teosofijos studijavimo patirtimi, nepretenduoja į absoliučią tiesą, nes klausimas per daug sudėtingas, tačiau žmogaus proto galia leidžia šiek tiek priartėti prie atsakymo. Teatleidžia man patyrę teosofai už šį kuklų bandymą prisiliesti prie švento!

Ieškant atsakymo į klausimą, kas kūrėjams yra šėtonas, pirmiausiai reikėtų bent jau glaustai pasiaiškinti Dievo ir dvasios sampratas teosofijoje, nes tyrinėti šėtono principą nuolat teks jų kontekste. Dievas yra nesuvokiamas žmogui, tačiau yra atviras pažinimui per savo reiškinius. Šie pirminiai reiškiniai yra trys – instinktas, valia ir intelektas. Jų atsiradimo priežastis apibendrintai vadinama Dievu, kuris dėl to yra laikomas trilypiu, o jų atsiradimo dėsnis teosofijoje vadinamas Pitagoro kvaterneriu, arba tiesiog Dieviškuoju dėsniu. Dievu Tėvu vadiname universalų intelektą (vienetą). Kai teosofas sako, kad nori žinoti tiesą, jis turi omeny, kad nori žinoti viską, t.y. pažinti Dievą Tėvą. Dieviškasis dėsnis išryškina antrą, priešingą Dievui Tėvui būtinybę – Dievą Sūnų – universalų instinktą (dvejetą). Tarp šių dviejų reiškinių balansą įveda trečioji jėga – Dievas Šventoji Dvasia – universali valia (trejetas). Dvasias galima apibrėžti, kaip pirmapradžius principus, tarp kurių egzistuoja ir puikybės dvasia, vadinama šėtonu. Dvasia ir principas yra sinonimai. Kadangi būtent laisva valia yra Dievo Šventosios Dvasios principas, o žmogus vienintelis iš visų gyvų Žemės būtybių turi ne tik instinktą su intelektu, bet ir valią, sakoma, kad žmogus yra mikrokosminis visatos atspindys, arba, alegoriškai tariant, sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Lavinama žmogaus valia linksta prie intelekto, silpninama – prie instinkto, o lygiavertė harmonija tarp visų trijų reiškinių žmoguje priartina jį prie Dieviškumo.

Visi gerai žinome legendą iš Senojo Testamento apokrifo – Enocho knygos – apie vieno iš Dievo angelų – šėtono (heb. satan‎), dėl savo puikybės panorusio prilygti Dievui, nuopolį iš dangaus. Šėtonas sukilimo prieš Dievą metu vadovavo kitų puolusių angelų armijai, tačiau pralaimėję kovą visi buvo išvaryti iš dangaus. Žinant Dieviškąjį dėsnį ir dvasios reikšmę, ši alegorija mums pakankamai aiškiai formuluoja šėtono bei kitų puolusių angelų, kaip ne tik puikybės, bet ir pasipriešinimo absoliutui, nepriklausomybės, egoizmo ir individualizmo principų apibrėžimą. Aukščiausia ezoterine prasme blogio dvasia – šėtonas ir jo personifikacija – gyvatė (heb. nahaš) simbolizuoja egoistišką individualaus egzistavimo troškimą – paslaptingą trauką pačiam sau. Čia būtina išsklaidyti daugumos žmonių mąstyme įsisenėjusį ir visiškai neteisingą šėtono, kaip asmenybės, įsivaizdavimą. Ši dvasia, kaip ir bet kuri kita, ne tik nėra asmenybė, bet tikrai neturėtų būti nagrinėjama ir kaip kažkokia tamsiojo dievo rūšis. Visa panaši personifikacija yra giliai klaidinga. Šito dalyko supratimas yra tiesiog būtinas, norint toliau nagrinėti satanizmo esmę. Taigi, nedera šėtono laikyti asmenybe ar dievu, o taip pat ne visai teisinga vadinti jį Luciferiu. Šis vardas pirmą kartą buvo panaudotas britų poeto John Milton (1608–1674) epinėje poemoje Prarastas rojus (1667), kurioje gerbiamą rašytoją suklaidino netikslus angliškas Biblijos ištraukos apie aušrinę žvaigždę (Iz 14,12-15) vertimas.

Žmonijos nuopolio legenda, aprašyta Senojo Testamento Penkiaknygės Pradžios knygoje, atveda mus prie blogio problemos – kaip asmeninės, taip ir kolektyvinės. O Evangelijoje šėtonas sako: “Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug” (Mk 5,9), – taip pabrėždamas, kad jo egoizmo principas po paragauto uždrausto pažinimo vaisiaus, kuris yra alegorija į nepasiekiamą universalų intelektą, buvo pasėtas kiekviename žmoguje. Adomo poelgio egoizmo dvasios įtakoje pasekmė – materealus nuopolis, arba žmogiškos materijos susiformavimas, įgalinęs Adomą kurti palikuonis. Adomo išvarymas į žemę yra alegorija į nuodėmingą žmonių rūšies atsiradimą. Materija traktuojama, kaip blogis, o egoistiška dvasios valia, kaip nuodėmė. Pradedant materealiu nuopoliu, žmogaus gyvenimo prasmė teosofijoje apibrėžiama, kaip išganymo siekimas vardan grįžimo į savo pirminę Adomo – mūsų dvasinio prototipo – būseną. Dėja ar beje, šis sielos evoliucijos dėsnis savo galutinėje stadijoje kelia neišviangiamybę individualumui laisva valia atsisakyti savo sąmoningo egzistavimo. Šėtonas, skatindamas žmogų atsiskirti nuo pirminio vieningumo ir padaryti save sąmoningu centru, žmogaus sielos išganymą padaro neįmanomu. O paties šėtono, kaip egoizmo dvasios, sukilimas danguje buvo iš anksto pasmerktas.

Kodėl Dievas negalėjo tiesiog sunaikinti egoizmo principo ir taip išvengti blogio problemos? Akivaizdu, kad tai apskritai būtų neįmanoma, nes šėtonas buvo vienas iš Dievo angelų, nešantis savyje dalį Šventosios Dvasios, kaip ir žmogus. Šventoji Dvasia yra universali valia, o laisvos valios principas nepavaldus niekam, netgi Dievui Tėvui. Dėl to Dievas negali ir nenori kontroliuoti nei kaip šėtonas, nei kaip žmogus naudoja savo laisvą valią. Jeigu Jis tai galėtų, tai prieštarautų Jo paties Dvasios principui. Taigi, jei Dievas nesikiša į žmogaus fantaziją, kas tada generuoja kūrėjo įkvėpimą? Ar galima kūrybines idėjas priskirti šėtonui? Tam, kad meno kūrinys atsirastų, reikalingas įkvėpimas. Tam, kad atsirastų įkvėpimas, reikalingas individualumas. O individualizmo aspektą mumyse savo pirmapradžiu principu vysto egoizmo dvasia – šėtonas. Tačiau tai dar nereiškia, kad kiekvienas kūrėjas yra satanistas, nes vis dar egzistuoja blogio problema. Tad kokią išeitį turi žmogus, norintis jos išvengti? Tik rinktis dvasinį tobulėjimą ne per meną, kadangi toks būdas nereikalauja įkvėpimo ir atsisakant sąmoningumo, leidžia užbaigti sielos evoliuciją iki galo. Tačiau kūrėjui jame dominuojančios egoistinės ambicijos kelia moralines dvejones: jis nenori atsisakyti savo kūrybinio ego, kurį taip myli – šioje stadijoje jame bunda tikrasis satanistas.

Visgi, aukščiausias kūrybos rezultatas – konceptualiosios muzikos kūrinys, lavindamas menininko sielą, artina jį prie Dieviškumo. Šis paradoksas įrodo, jog kūrybinis procesas, pradedant įkvėpimu ir baigiant kūriniu, yra vientiso ciklo dalis, o mene Dievas ir šėtonas yra ne gėrio ir blogio priešprieša, bet vienas be kito neįmanomi reiškiniai. Juk blogis ir gėris abu kildinami iš žmogaus laisvos valios. Net satanistas privalo vengti karštligiško infernalinio miražo savo galvoje ir pripažinti šį dramatišką dualumo dėsnį – priešingu atveju jis ne tik neigtų metafizinę muzikos prigimtį, bet ir apskritai niekintų visą savo darbą. Muzikinis menas yra aukščiausias bei tyriausias iš visų menų, kadangi muzikos tikslas nėra kurti formą ar mėgdžioti kažką regimą, kaip vaizduojamajame mene, o atvirkščiai – instrumentų pagalba kurti idėjas. Muzikinio kūrinio unikalumas, vertė ir žavesys slypi jo metafizinėje esybėje. Kalvinistai buvo uždraudę muzikinį meną, kaip šėtono išraišką ir jų centras Ženeva visą XVI a. negirdėjo nei vieno muzikos instrumento skambesio. Tai rodo, jog griežtasis reformatorius gerai žinojo, kad šėtoniška dvasia iš tikrųjų tarnauja įkvėpimo principu kompozitoriams, tačiau buvo nepakankamai ojektyvus, kad pripažintų šito naudą sielos tobulėjimui. Žinoma, jam rūpėjo ne tarpinis, o galutinis rezultatas – sielų išganymas, todėl meninio satanizmo jis netoleravo.

Šiuolaikiniams muzikantams gimsta natūralus klausimas, kaip satanizmas iš tikrųjų susijęs su black’u? Kodėl Trečiojo testamento arijos yra tokios kardinaliai bedievės? Black’as pateikia antikristą, kaip pasipriešinimą bažnyčios skatinimui atsisakyti egoizmo principo aukštinimo. Taip pat black’as skelbia karą nenuoširdžiam menui ir nukreipia savo didžiulę destrukcinę jėgą į pozuotojus, kurie iš tikrųjų nusipelno bekompromisės paniekos, nes yra puolę paties šėtono akyse. Visus šio didingo juodojo meno darkytojus, prisidengiančius literatūriniu satanizmu, tačiau nieko neišmanančius apie jo esmę ir turinčius tik įvaizdį, bet neturičius tikro įkvėpimo, besąlygiškai smerkia pats black’o elitas. Šėtoniška dvasia gyvena kiekviename individualiste, o kuo kūrybingesnė asmenybė, tuo stipresnis egoizmo principas joje. Į klausimą, kas yra tikrasis satanistas, aš galiu atsakyti, kad tai yra žmogus, kuris gyvenime jaučia tyrą įkvėpimą ir brangina jį labiau už galimybę išganyti savo sielą. Dievo tarnui nuodėmė yra egoizmas ir ambicija, o satanistui nuodėmė yra negabumas ir paviršutiniškumas. Aš atkūriau satanizmo sąvokos reikšmę meniniame kontekste, tačiau perprasti visas Dievo ir šėtono principų sąsajas iki galo yra tas pats, kas bandyti apskaičiuoti amžinybės pradžią ir pabaigą. Man šėtonas yra tai, dėl ko verta gyventi, o Dievas – dėl ko verta numirti.


Šis straipsnis skiriamas prancūzų tapytojo ir iliustratoriaus Gustave Doré (1832-1883) atminimui.