Pačios geriausios aukos mirusiems yra jūsų sielos švara, ramybė ir geri ketinimai…

Manau savaime aišku, jog naktį į kapines einame ne tvarkyti giminių kapų, o atlikti kažkokių savo asmeninių, dažniausiai tiesiog kultūrinių, ritualų. Reikia pabrėžti, kad tuo tikslu į kapines eiti dera visada tik vienam ir tikrai nereikia vestis kažko kartu, arba pačiam prie ko nors jungtis. Tuo metu sąveika su kitu žmogumi yra visiškai nereikalinga bei būtų tik blaškanti ir trukdanti susikoncentruoti į save ir tai, kas vyksta aplink. Naktiniai apsilankymai šioje sustiprintos energetikos žemėje iš tikrųjų yra ne žaidimai ir gali ne tik praturtinti įspūdžiais, bet ir atvirkščiai – turėti rimtų neigiamų pasėkmių emocinei bei psichologinei sveikatai, jei psichiniame lygyje lankytojas elgiasi neteisingai. Aš jau kalbėjau apie visada galiojantį kapinių etiketą, kuris apima rūbus, manieras, tradicijas ir įvairių daiktų naudojimą kapinių teritorijoje. Tačiau egzistuoja dar ir dvasinio etiketo taisyklės, padėsiančios apsaugoti naktinį kapinių svečią, nes vien juodų drabužių naktį ten jau nebeužtenka…

Kapinių teritorijoje kiekvieną akimirką mus supa šimtai ir tūkstančiai mirusiųjų, o tiesiai po kojomis arai žemės iškloti vienas šalia kito užkastais karstais. Mes vaikštome šia kraupia palaikų žeme. Reikia suvokti faktą, kad nors ir išeiname pabūti be kitų gyvųjų, visgi vieni kapinėse niekada nebūname. Ten mes patenkame į svečius pas mirusiuosius. Taip, būtent į svečius. Svečiuose elgiamės, kaip priklauso:  ant grindų nešiukšlinam, apsiavę per lovas nevaikštom ir neimam nieko, kas mums nepriklauso. Kapinės tai lyg dideli namai. Gerbiame namų šeimininkus ir nieko neįžeidinėjame, o mirusieji pagarbą vertina labiau nei bet kokias aukas. Jie nuo mūsų skiriasi tik tuo, kad nebeturi fizinio kūno, todėl mes nesame aukščiau už mirusiuosius. Atvirkščiai – jie dabar yra vienu dideliu žingsniu arčiau absoliuto. Žinodamas taisykles, kapinėse gali būti pranašesnis ir saugesnis už kitus gyvuosius, tačiau niekada negali būti jose šeimininkas. Kaip ir gyvieji, mirusieji neprivalo džiaugtis tavo apsilankymu jų žemėje, kol neįsitikina, jog tai mandagumo vizitas. Kapinių svečio mintyse turi atsispindėti toks kuklumas ir pagarba mirusiems, kokius kultūringas žmogus demonstruoja kitiems gyviesiems įprastinėje aplinkoje.

Kiekvienas, atgulęs amžinojo atilsio, buvo toks pat žmogus, koks esi ir tu. Kiekvienas žmogus, kurio antkapį matai, nugyveno ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą su visais žmogiškais jam būdingais įvykiais, pastangomis ir klaidomis. Kiekvienos ten besiilsinčios sielos gyvenimo istorija greičiausiai buvo nelengva, galbūt dramatiška, pilna visų išgyvenimų, kuriuos patiri ir tu: liūdesio, sielvarto, žavesio, meilės, abejonių, baimės ir skausmo. Daugybė skirtingų likimų žmonių po gyvenimiškų kančių dabar ilsisi žemėje, į kurią atėjai. Jei atkreipsi dėmesį į didelius ir gražius paminklus, arba didingus šeimų mauzoliejus, suprasi, kad ne kiekvienas po mirties nusipelno turėti tokį kapą. Stebint tokių paminklų didybę, kyla pagarba ir noras žinoti, kas buvo šie žmonės. Nepriklausomai nuo to, ar palaidotas žmogus buvo žymi ir nusipelniusi asmenybė, ar tiesiog turėjo turtingą ir įtakingą giminę – klausimai, turintys gimti tavo mintyse: kaip būsi palaidotas pats ir kaip bus rūpinamasi tavo atminimu?

Proto būsena kapinėse keičiasi iš analitinės į absoliučią. Jeigu, būdamas šioje jėgos vietoje, nori rasti kokius nors atsakymus į sau rūpimus klausimus, tai padaryti turėtum ne mąstydamas, o suvokdamas. Ten randasi mirusiųjų sielos, kurios egzistuoja ne formų, o principų pasaulyje. Šiame energetiniame lauke ir tavo sąmonė gali presijungti į pasąmonę bei vadovautis ne analizės, o intuicijos ir tiesos pripažinimo principais. Kaip taisyklė, tokią būseną lengviau pasiekti polinkį į kūrybiškumą turintiems žmonėms. Žmogaus pasąmonė yra aktyvesnė naktį – tuo mes ir naudojamės. Tačiau dėl tos pačios priežasties įeiname į lengvesnę sąveiką su mirusiais, jei esame kapinėse. Dėl to turime būti atsargūs ir paisyti šio dvasinio etiketo taisyklių. Svarbiausia taisyklė, kuri apsaugos psichinę kapinių svečio sveikatą – niekada nereikia eiti ten dvasiškai palūžus ar būnant emociškai prislėgtu. Įžengdamas į kapines tokios būsenos žmogus tik praranda dar daugiau energijos. Peržengti šios vietos slenkstį turi nesudirgęs ir ramus, o tamsoje turi jaustis užtikrintai ir drąsiai. Jei atėjęs pajutai tamsos baimę ir vidinį nerimą, esi dvasiškai nepasiruošęs. Baimė tamsoje indikuoja netinkamą nusiteikimą ir silpną vidinę būseną. Kapinės atėjusį gali priimti, arba atstumti ir lankytojas visada tai labai gerai ir aiškiai pajaus.

Į kapines ateinama ir iš kapinių išeinama skirtingais takais. Jeigu išeidamas jauti dar didesnę vidinę ramybę, nei jutai atėjęs, kapinėse esi priimtas. Visų žmonių, kurių sielos ten ilsisi, be abejo pažinoti niekaip negali, bet grįžimo namo metu gali suvokti, kad kažkada visgi susipažinsi su jomis visomis. Šie nostalgiški “prisiminimai apie ateitį” dar kartą tau patvirtins gyvųjų panašumą su mirusiaisiais. Tik susimildami, mano jaunieji nakties vaikai, nepainiokite buvimo mirusiųjų žemėje su susitapatinimu su jais! Kažkada, išvažiuojant iš Nemuno žiedo, teko stebėti vaizdą, kaip po renginio susitapatinusio su profesionalais jaunojo drifterio automobilis atsidūrė griovyje. Tad mąstykite racionaliai, kad irgi neatsidurtumėte duobėje anksčiau laiko. Pirmas dalykas, kuri padarau, grįžęs iš kapinių – iškratau automobilio kilimėlį, o namuose nuplaunu avalynę, kad nei ten, nei ten neliktų kapinių žemės. Pripažinti mirusiųjų pasaulį, ar palikti tai simbolizmo lygyje, yra kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau bet kokiu atveju neikite į kapines naktį, jei nejaučiate tam realaus potraukio!