Pačios geriausios aukos mirusiems yra jūsų sielos švara, ramybė ir geri ketinimai…

Timuras Gecajevas

Manau, savaime aišku, jog naktį į kapines einame ne tvarkyti giminių kapų, o atlikti kažkokių savo asmeninių, dažniausiai kultūrinių-dvasinių, ritualų. Galbūt, dalis jūsų, mano mažieji nekromantai, ten užsiima ir rimtesniais dalykėliais… Žinau, kad bent jau pas mūsų kaimynus tokių personų tikrai yra. Reikia pabrėžti, kad bet kokiu atveju į naktines kapines tikrai nereikia vestis kažko kartu, arba pačiam prie ko nors jungtis. Ten energetinė trintis su kitu žmogumi yra visiškai nereikalinga, nes būtų tik blaškanti ir trukdanti susikoncentruoti į save. Naktiniai apsilankymai šioje sustiprintos energetikos žemėje iš tikrųjų yra ne žaidimai ir gali ne tik praturtinti įspūdžiais, ar sustiprinti dvasiškai, bet ir atvirkščiai – turėti rimtų neigiamų pasėkmių emocinei bei psichologinei sveikatai. Mums žinomi atvejai, kai tokia praktika galiausiai baigdavosi savižudybėmis, nes psichiniame lygyje lankytojai elgdavosi neteisingai ir neatsargiai. Aš jau kalbėjau apie visada galiojantį kapinių etiketą, kuris apima rūbus, manieras, tradicijas ir įvairių daiktų naudojimą kapinių teritorijoje. Tačiau egzistuoja dar ir dvasinio etiketo taisyklės, padedančios apsaugoti kapinių svečią. Vien juodų drabužių naktį ten jau nebeužtenka…

Kapinių teritorijoje pas mus tiesiai po kojomis hektarai žemės iškloti vienas šalia kito užkastais karstais. Tai reiškia, kad kiekvieną akimirką ten mus supa tūkstančiai mirusiųjų. Reikia suvokti faktą, kad nors ir išeiname pabūti be kitų gyvųjų, visgi vieni kapinėse niekada nebūname. Ten mes patenkame į svečius pas mirusiuosius. Taip, būtent į svečius. Svečiuose elgiamės, kaip priklauso: ant grindų nešiukšlinam, apsiavę per lovas nevaikštom ir neimam nieko, kas mums nepriklauso. Kapinės tai lyg dideli namai. Gerbiame namų šeimininkus ir nieko neįžeidinėjame, o mirusieji pagarbą vertina labiau nei bet kokias aukas. Jie nuo mūsų skiriasi tik tuo, kad nebeturi fizinio kūno, todėl mes nesame aukščiau už mirusiuosius. Atvirkščiai – jie dabar yra vienu dideliu žingsniu arčiau absoliuto. Žinodamas šias taisykles, kapinėse gali būti pranašesnis ir saugesnis už kitus gyvuosius, tačiau niekada negali būti jose šeimininkas. Kaip ir gyvieji, mirusieji neprivalo džiaugtis tavo apsilankymu jų žemėje, kol neįsitikina, jog tai mandagumo vizitas. Kapinių svečio mintyse turi atsispindėti toks kuklumas ir pagarba mirusiems, kokius kultūringas žmogus demonstruoja kitiems gyviesiems įprastinėje aplinkoje.

Kiekvienas, atgulęs amžinojo atilsio, buvo toks pat žmogus, koks esi ir tu. Kiekvienas žmogus, kurio antkapį matai, nugyveno ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą su visais žmogiškais jam būdingais įvykiais, pastangomis ir klaidomis. Kiekvienos ten besiilsinčios sielos gyvenimo istorija greičiausiai buvo nelengva, galbūt dramatiška, pilna visų išgyvenimų, kuriuos patiri ir tu: liūdesio, sielvarto, žavesio, meilės, abejonių, baimės ir skausmo. Daugybė skirtingų likimų žmonių po gyvenimiškų kančių dabar ilsisi žemėje, į kurią atėjai. Jei atkreipsi dėmesį į didelius ir gražius paminklus, arba didingus šeimų mauzoliejus, suprasi, kad ne kiekvienas po mirties nusipelno turėti tokį kapą. Stebint tokių žymių, nusipelniusių asmenybių ir įtakingų giminių paminklų didybę, pasireiškia pagarba ir noras žinoti, kas buvo visi šie žmonės. Mintyse kyla klausimai, kaip būsiu palaidotas pats ir kaip bus rūpinamasi mano atminimu?

Kapinės yra labai stipri jėgos vieta ir tokiame energetiniame lauke žmogaus sąmonė gali lengviau išryškinti savo tikrąjį AŠ. Kaip taisyklė, tokią būseną lengviau pasiekti polinkį į kūrybiškumą turinčioms asmenybėms. Žmogaus sąmonė yra aktyvesnė naktį – tuo mes ir naudojamės. Tačiau taip pat lengviau įeiname ir į sąveiką su mirusiais, jei naktį atsiduriame kapinėse. Dėl to turime būti atsargūs ir paisyti šio dvasinio etiketo taisyklių. Svarbiausia taisyklė, kuri apsaugos psichinę kapinių svečio sveikatą – niekada nereikia eiti ten dvasiškai palūžus ar būnant emociškai prislėgtu. Įžengdamas į kapines tokios būsenos, žmogus tik praranda dar daugiau energijos ir tampa lengva auka. Peržengti šios vietos slenkstį turi nesudirgęs ir ramus, o tamsoje turi jaustis užtikrintai ir drąsiai. Jei atėjęs pajutai tamsos baimę ir vidinį nerimą, esi dvasiškai nepasiruošęs. Baimė tamsoje indikuoja netinkamą nusiteikimą ir silpną vidinę būseną. Kapinės atėjusį gali priimti, arba atstumti ir lankytojas visada tai labai gerai ir aiškiai pajaus.

Jeigu išeidamas jauti dar didesnę vidinę ramybę, nei jutai atėjęs, kapinėse esi priimtas. Visų žmonių, kurių sielos ten ilsisi, be abejo pažinoti dabar negali, bet kažkada visgi susipažinsi su jomis visomis. Šie nostalgiški “prisiminimai apie ateitį” dar kartą tau patvirtins gyvųjų panašumą su mirusiaisiais. Tik susimildami, mano jaunieji nakties vaikai, nepainiokite buvimo mirusiųjų žemėje su susitapatinimu su jais! Kažkada, išvažiuojant iš Nemuno žiedo, teko stebėti vaizdą, kaip jaunojo drifterio, susitapatinusio su profesionalais, automobilis po renginio atsidūrė griovyje. Tad mąstykite racionaliai, kad irgi neatsidurtumėte duobėje anksčiau laiko. Pirmas dalykas, kuri padarau, grįžęs iš kapinių – iškratau automobilio kilimėlį, o namuose nuplaunu avalynę, kad nei ten, nei ten neliktų kapinių žemės. Pripažinti mirusiųjų pasaulį, ar palikti tai simbolizmo lygyje, yra kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau bet kokiu atveju neikite į kapines naktį, jei nejaučiate tam realaus potraukio!