Jei mūsų akys matytų naktį, kai ateina šeštadienis, jaunatis, arba šventinė diena – pastebėtumę sielas, kylančias iš karstų, kad garbintų ir aukštintų Dievą…

Ištrauka iš knygos “Zohar”

Žmogaus sąmonė jautriausia ir aktyviausia būna naktį – tuo mes ir naudojamės. Tačiau dėl tos pačios priežasties lengviau įeiname ir į sąveiką su mirusiais, jei naktį atsiduriame kapinėse. Savaime aišku, jog tokiu metu į kapines einame ne tvarkyti kapų, o atlikti savo asmeninius, kultūrinius-dvasinius ritualus. Tuo tikslu niekada nereikia vestis kažko kartu, arba pačiam prie ko nors jungtis. Naktį trintis su kitu žmogumi kapinėse yra visiškai nereikalinga, nes būtų tik blaškanti ir trukdanti susikoncentruoti į savo ritualą. Naktiniai apsilankymai šioje pavojingos energetikos žemėje iš tikrųjų yra ne žaidimai ir gali ne tik praturtinti įspūdžiais bei sustiprinti dvasiškai, bet ir atvirkščiai – turėti rimtų neigiamų pasėkmių emocinei būklei bei psichologinei sveikatai. Kraštutiniu atveju tokia praktika galiausiai gali baigtis net savižudybe, jei psichiniame lygyje lankytojas elgėsi neteisingai, o paskui nesugeba susitvarkyti su savo neatsargių veiksmų pasekmėmis. Aš jau kalbėjau apie visada galiojantį kapinių etiketą, kuris apima rūbus, manieras ir tradicijas. Tačiau egzistuoja dar ir dvasinio etiketo taisyklės, padedančios apsaugoti kapinių lankytoją. Vien juodų drabužių naktį ten jau nebeužtenka…

Kapinių teritorijoje pas mus tiesiai po kojomis randasi hektarai žemės iškloti vienas šalia kito užkastais karstais; kartais ne vienu sluoksniu. Čia reikaluose besigaudančiam skaitytojui gali kilti logiškas klausimas – kokiu būdu mirusieji potencialiai kelia pavojų, jei kapinėse yra tik jų kaulai? Atsakymą randame pagrindiniame kabalistiniame veikale Zohar. Nors siela ir palieka kūną po mirties, dalis jos, vadinama kaulų dvasia, išlaiko sąsają su savo palaikais ir kape egzistuoja letargijos būsenoje. Todėl bet koks neteisingas ir neleistinas elgesys, kuris sudrumzdžia kaulų ramybę, taip pat sudrumzdžia ir sielos ramybę. Neveltui Mozė savo pasiekėjams ir tautai uždraudė nekromantinius ritualus ir mirusiųjų iškvietimą (Įst 18:10-12) – toks ramybės drumztimas sukelia neišvengiamas pasekmes visiems. Dėl to turime būti atsargūs ir paisyti tiek fizinio, tiek čia aptariamo dvasinio etiketo taisyklių. Pirma ir svarbiausia taisyklė, kuri apsaugos psichinę kapinių lankytojo sveikatą – ten niekada nereikia eiti dvasiškai palūžus ar būnant emociškai prislėgtu. Lankydamas kapines tokios būsenos, žmogus tik praranda dar daugiau energijos ir tampa lengva auka mirusiems. Peržengti šios vietos slenkstį galima tik nesudirgusiam ir ramiam, o tamsoje turėtumę jaustis užtikrintai ir drąsiai. Jei atėjus juntama tamsos baimė ir vidinis nerimas, žmogus yra dvasiškai nepasiruošęs. Baimė tamsoje indikuoja netinkamą nusiteikimą ir silpną vidinę būseną.

Egzistuoja standartinis būdas, galintis padėti pakelti savo dvasinę jėgą. Idealiu atveju prieš naktinį žygį į kapines rekomenduoju atlikti fizinį ir dvasinį pasiruošimą. Žinome, kad visose religijose ir apskritai dvasinėse sistemose šventiniu periodu egzistuoja toks reiškinys, kaip pasninkas ir susilaikymas nuo kitų dalykų. Tai paremta energijos kaupimo principu per valios vystymą. Energijos lygis yra tiesiogiai proporcingas valios stiprumui, nes energija yra valios projekcija. Maistas ir lytiniai santykiai yra pagrindiniai dalykai, kuriems taikomas susilaikymas. Mūsų sieloms po kūno mirties nebereikia nei vieno iš minėtų dalykų, todėl dvasinei treniruotei naudojamas būtent toks metodas. Šį metodą galime taikyti ne tik šventiniu periodu, bet ir prieš asmeniškai mums svarbias datas – pavyzdžiui, kai numatomą ritualinę naktį norime padaryti dar ryškesne. Priklausomai nuo nusiteikimo, nevalgau mėsos, nevartoju alkoholio ir susilaikau nuo santykių vieną, arba tris paras prieš planuojamą naktinį apsilankymą kapinėse. Tokiu būdu sustiprinęs savo energetiką, įgalinu pats save ten ją sustiprinti dar labiau. Kaip minėjau, atėjus į mirusiųjų žemę be dvasinio pasiruošimo, savo energetiką ten tik silpniname.

Taigi, nors ir išeiname pabūti aplinkoje be gyvųjų, iš tikrųjų kapinėse niekada nebūname vieni, nes ten patenkame į svečius pas mirusiuosius. Taip, būtent į svečius, kur negalime savivaliauti – tai yra antroji taisyklė. Svečiuose elgiamės, kaip priklauso: nešiukšliname ir neimame nieko, kas mums nepriklauso. Kapinės tai lyg dideli mirusiųjų namai. Gerbiame namų šeimininkus, neįžeidinėjame jų ir netrukdome jiems. Mirusieji pagarbą vertina labiau nei bet kokias aukas. Jie nuo mūsų skiriasi tik tuo, kad nebeturi fizinio kūno, todėl mes nesame aukščiau už mirusiuosius. Atvirkščiai – jie dabar yra vienu dideliu žingsniu arčiau absoliuto. Žinodami šias taisykles, kapinėse galime būti pranašesni ir saugesni už kitus gyvuosius, bet niekada nebūsime jose šeimininkais. Kaip ir gyvieji, mirusieji neprivalo džiaugtis mūsų apsilankymu jų žemėje, kol neįsitikina, jog tai yra mandagumo vizitas. Svečio mintyse turi atsispindėti toks kuklumas ir pagarba mirusiems, kokius kultūringas žmogus demonstruoja kitiems gyviesiems įprastoje aplinkoje. Tik pilnai laikantis abiejų dvasinio etiketo taisyklių, naktinis ritualas gali praeiti saugiai.

Jeigu nesigauna traktuoti mirusiųjų, kaip lygiaverčių žmonių, su kuriais svečiuose reikia elgtis taip pat, kaip su gyvaisiais, siūlau pabandyti nukreipti mintis į praeitį ir pamąstyti apie istoriją, slypinčią už bet kokio paminklo. Kiekvienas, atgulęs amžinojo atilsio, buvo toks pat žmogus, kokie esame ir mes. Kiekvienas žmogus, kurio antkapį matome, nugyveno ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą su visais jam būdingais žmogiškais įvykiais, pastangomis, sėkmėmis ir klaidomis. Kiekvieno palaidotojo gyvenimo istorija greičiausiai buvo nelengva, galbūt dramatiška ir pilna išgyvenimų, kuriuos patiria visi žmonės: liūdesio, sielvarto, žavesio, meilės, abejonių, baimės ir skausmo. Jų sielos paliko savo kūnus, jų kūnai paliko savo namus, o jų kaulai dabar ilsisi žemėje, kuri yra mirusiųjų namai. Jei atkreipsime dėmesį į didelius paminklus, arba didingus šeimų mauzoliejus, suprasime, kad ne kiekvienas po mirties gali turėti tokį kapą. Stebint tokių nusipelniusių asmenybių ir įtakingų giminių paminklų didybę, kyla pagarba ir noras žinoti, kas buvo visi šie žmonės. Be abejo, palaidotų žmonių pažinoti nebegalime… Tiksliau – kol kas negalime, nes kažkada visgi susipažinsime su jais visais. Tokie “prisiminimai apie ateitį” dar kartą patvirtina gyvųjų panašumą su mirusiais, o mintis užplūsta klausimai, kaip būsiu palaidotas pats ir kaip bus rūpinamasi mano atminimu?

Tik susimildami, mano jaunieji nakties vaikai, nepainiokite buvimo mirusiųjų žemėje su susitapatinimu su jais! Kažkada išvažiavime iš Nemuno žiedo teko stebėti, kaip jaunojo drifterio, mintyse susitapatinusio su profesionalais, automobilis po renginio atsidūrė griovyje. Tad mąstykite racionaliai, o ne fanatiškai ir nepervertinkite savo galimybių, kad irgi neatsidurtumėte duobėje anksčiau laiko, nes už tokią nesėkmę didingų paminklų niekas nenusipelno. Mūsų tikslas nėra tiesiogiai sąveikauti su mirusiais, tačiau mes ateiname į svečius pasinaudoti jų žemės energetika asmeniniais tikslais, todėl susidūrimas būna tiesiog neišviangiamas. Tad, jeigu tai darome, privalome mokėti sąveikauti teisingai ir saugiai. Pirmas dalykas, kurį padarau, grįžęs iš kapinių – iškratau automobilio kilimėlį, o namuose nuplaunu avalynę, kad nei ten, nei ten neliktų kapinių žemės, kurios energetikai namuose ne vieta. Pripažinti mirusiųjų pasaulį, ar palikti tai simbolizmo lygyje, yra kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau bet kokiu atveju neikite į kapines naktį, jei nejaučiate tam realaus potraukio.