Kas ūmai nustoja gerbęs kitus, tas pirmiausia negerbia savęs…

Fiodoras Dostojevskis

Žmogaus sąmonė jautriausia būna naktį – tuo mes ir naudojamės, tačiau mums svarbus ne tik laikas, bet ir vieta. Būtent tokiu metu į kapines einame atlikti savo kultūrinių ritualų. Mūsų tikslas nėra susijęs su jokiomis kitomis apeigomis ir mes naudojamės šios simbolizmu persmelktos žemės nuošalumu tik asmeniniais tikslais. Naktiniai apsilankymai tokios sustiprintos energetikos žemėje iš tikrųjų yra ne žaidimai ir gali ne tik praturtinti įspūdžiais bei suteikti įkvėpimo, bet ir atvirkščiai – turėti rimtų neigiamų pasėkmių emocinei būklei bei psichologinei sveikatai. Aš jau kalbėjau apie tradicinį kapinių etiketą, kuris apima rūbus, manieras ir papročius. Tačiau taip pat egzistuoja ir dvasinis etiketas, užtikrinantis harmoningą vidinę būseną tokių apsilankymų metu, nes vien juodų drabužių naktį ten jau nebeužtenka. O pirmoji taisyklė turėtų būti prisiminta dar iki vizito – į kapines niekada nevertėtų eiti sudirgus ar būnant prislėgtu. Peržengdami šios vietos slenkstį turėtumę jaustis užtikrintai ir drąsiai. Jei atėjus į kapines juntama tamsos baimė ir vidinis nerimas, tai indikuoja silpną valią ir vidinę disharmoniją, todėl apsilankymą geriau atidėti.

Egzistuoja standartinis būdas, galintis pakankamai greitai padėti pakelti savo dvasinę jėgą, todėl prieš naktinį vizitą į kapines rekomenduoju atlikti fizinį ir dvasinį pasiruošimą. Žinome, kad visose religijose ir apskritai dvasinėse sistemose šventiniu periodu egzistuoja toks reiškinys, kaip pasninkas ir susilaikymas. Tai paremta energijos kaupimo principu per valios vystymą. Energijos lygis yra tiesiogiai proporcingas valios stiprumui, nes energija yra valios projekcija. Tradiciškai maistas, gėrimai ir santykiai yra pagrindiniai dalykai, kuriems taikomas susilaikymas. Tačiau kiekvienas gali adaptuoti tokią dvasinę treniruotę sau ir taikyti susilaikymą nuo įvairių kitų dalykų, kuriems asmeniškai jaučia stipriausią pagundą ir silpnybę. Mūsų sąmonei, kuri yra mūsų siela, nereikia nei vieno iš minėtų dalykų, todėl dvasinei treniruotei naudojamas būtent toks metodas. Šį metodą galime taikyti ne tik šventiniu periodu, bet ir prieš asmeniškai mums svarbias datas – pavyzdžiui, kai numatomą ritualinę naktį norime padaryti dar ryškesne. Priklausomai nuo nusiteikimo, vertėtų taip ruoštis bent vieną ar keletą parų prieš planuojamą apsilankymą kapinėse. Žinoma, idealiausiai būtų vesti atitinkamą gyvenimo būdą nuolat, kad dvasinė būsena leistų atlikti naktinį ritualą bet kurią savaitės dieną.

Pasiruošę dvasiškai, tinkamai nusiteikę, teisingai apsirengę ir sulaukę nakties, išeiname pabūti aplinkoje be gyvųjų, tačiau iš tiesų kapinėse niekada nebūname vieni. Visiškai nesvarbu ar tiesiog puoselėjate mandagų velionių atminimą, ar pripažįstate sielos nemirtingumą – bet kokiu atveju galima sakyti, jog atėję į kapines, patenkame pas mirusiuosius į svečius. Kapinės tai lyg dideli velionių namai. Svečiuose elgiamės, kaip pridera: nešiukšliname ir neimame nieko, kas mums nepriklauso. Kaip gerbdami gyvuosius, neįžeidinėjame jų žodžiu, taip ir mirusiųjų kapinėse neįžeidinėjame mintimis. Velionys pagarbą vertina labiau nei bet kokias aukas. Kaip ir gyvieji, mirusieji neprivalo džiaugtis mūsų apsilankymu jų žemėje, kol neįsitikina, jog tai yra mandagumo vizitas. Svečio mintyse turi atsispindėti toks kuklumas ir pagarba velionims, kokius kultūringas žmogus demonstruoja kitiems gyviesiems įprastoje aplinkoje. Klausimas, kaip mirusieji jus priims kapinėse, reiškia ne jūsų požiūrį į anapusinio pasaulio pripažinimą, bet pirmiausia jūsų pačių vidinės ramybės ir kultūros lygį – jūsų mintys yra jūsų sielos veidrodis.

Jeigu nesigauna traktuoti mirusiųjų, kaip lygiaverčių žmonių, su kuriais svečiuose reikia elgtis taip pat, kaip su gyvaisiais, siūlau pabandyti nukreipti mintis į istorijas, slypinčias už jų paminklų. Kiekvienas, atgulęs amžinojo atilsio, buvo toks pat žmogus, kokie dabar esame mes, nugyvenęs ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą su visomis jam būdingomis žmogiškomis pastangomis, klaidomis ir laimėjimais. Kiekvieno palaidotojo gyvenimo istorija greičiausiai buvo nelengva, galbūt dramatiška ir pilna išgyvenimų, kuriuos patiria visi žmonės: liūdesio, sielvarto, žavesio, meilės, abejonių, baimės ir skausmo. Jei atkreipsime dėmesį į išraiškingus antkapinius paminklus, arba didingas šeimų koplyčias, suprasime, jog ne kiekvienas po mirties turės tokį kapą. Stebint šią nusipelniusių asmenybių ir įtakingų giminių įamžinto atminimo didybę, kyla pagarba ir noras žinoti, kas buvo šie žmonės. Mintis užplūsta iki tol nekildavę klausimai… Kaip būsiu palaidotas pats? Kaip bus rūpinamasi mano atminimu? Ką kapinių lankytojai jaus ir galvos, žiūrėdami į mano antkapį?

Tik susimildami, mano nakties vaikai, neikite į kapines naktį, jei nejaučiate tam realaus potraukio. Nepainiokite buvimo mirusiųjų žemėje ir susitapatinimo su jais, nes už tokį elgesį didingų paminklų niekas nenusipelno. Na o tikrai žinantys savo naktinių ritualų prasmę, turėtų griežtai paisyti tiek tradicinio, tiek dvasinio kapinių etiketo. Vardan savo sielos stiprybės, savo puoselėjamos idėjos ir savo gero vardo – kapinėse visada turime būti susikaupę ir mandagūs. Laikydamiesi šių taisyklių, kapinėse galime būti pranašesni ir saugesni už kitus gyvuosius, tačiau niekada nebūsime jose šeimininkais. Ši žemė yra amžinai pavaldi tik nekintančiam mirties principui, prieš kurį žmogus yra bejėgis. Nebūtina ieškoti misticizmo mirtyje, jeigu nenorite, tačiau neverta atriboti mirties nuo mūsų kultūros. Pripažinti mirusiųjų pasaulį ar palikti tai simbolizmo lygyje – kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau bet kokiu atveju gerbkite jus supančius paminklus ir velionių atminimą, kai semiatės įkvėpimo jų namuose.