Kaip mes reaguojame į reiškinius, yra kas mes esame…

V.I.T.R.I.O.L.

Šioje žemėje nėra nieko juodesnio už tamsą, nėra nieko tamsesnio už naktį ir nėra vietos, labiau dvelkiančios mirtimi už kapines. Už mėnesienos apšviestus kryžius per pilnatį maloniau matyti tik tuos kryžius gaubiančią tamsą per jaunatį. Tamsa yra vienintelė tikroji realybė, be kurios šviesa niekada negalėtų pasireikšti. Šviesa yra elektromagnetinės bangos, o tamsa – tyra dvasia. Savo metafiziniu pagrindu tamsa yra absoliutus numenas, tuo metu kai šviesa yra viso labo apgaulingas fenomenas. Šviesa yra tik iliuzija ir niekada negali būti amžina, kaip tamsa. Pradžios knygoje teigiama, kad šviesa gimė iš tamsos (Pr 1,2-3): “Tamsa gaubė bedugnę <…>. Tuomet Dievas tarė: Tebūna šviesa!” Tamsos sąvokos negalima vartoti, norint nusakyti žmogaus sąmoningumą. Tai yra šventa sąvoka, iš tikrųjų vartotina, kalbant tik apie tikrąją tamsą – absoliutą, kuris yra senesnis už bet kokį antropomorfinį Dievą, niekada nepasireiškia šviesoje, nes tikrasis “Viešpats pasirinko gyventi neperžvelgiamoje tamsoje” (1 Kar 8,12) ir yra toli už žmogaus fizinio suvokimo ribų.

Kūnas bunda ryte, o siela bunda vakare, todėl žmogaus sąmonė jautriausia būna naktį. Tačiau tam, kad būtų įmanoma peržengti minėtas įprastinio suvokimo ribas, svarbus ne tik laikas, bet ir aplinka. Ar pasaulyje egzistuoja nuoširdesnė ir pastovesnė vieta nei simbolizmu persmelkta kapinių teritorija? Dvasiniai ritualai šioje itin stiprios energetikos žemėje iš tikrųjų yra ne žaidimai ir gali ne tik suteikti įkvėpimo, bet ir turėti rimtų neigiamų pasėkmių psichologinei sveikatai. Kad tokia netipiška praktika būtų teisinga ir naudinga, būtina laikytis kelių svarbių taisyklių, nes vien juodų drabužių naktį ten jau nebeužtenka. Pirmoji taisyklė yra aktuali dar iki vizito – į kapines niekada nepatartina eiti dvasiškai išbalansuotam žmogui. Jei atėjus juntama tamsos baimė ir vidinis nerimas, apsilankymą geriau atidėti. Priešingu atveju tai prilygtų dalyvavimui varžybose be pasiruošimo – tai būna skaudu ir beprasmiška. Jei siela nepasiruošusi priimti to, ką ši jaudinanti aplinka gali suteikti, reikia pradėti nuo kūno lavinimo.

Baimė yra silpnos dvasios pasekmė, o būdas, galintis efektyviai padėti sustiprinti savo dvasią, yra valios aktas. Greičiausiai asmenybės sąmoningumas subręsta dėka fizinės kančios, todėl nereikia bijoti grūdinančio darbo ir fizinės veiklos savo režime. Sekantis naudingas žingnis yra pasninkas ir susilaikymas, paremti energijos kaupimo principu per valios vystymą. Tradiciškai santykiai, maistas ir gėrimai yra pagrindiniai dalykai, kuriems taikomas susilaikymas. Mūsų sąmonei, kuri yra mūsų siela, nereikia nei vieno iš minėtų dalykų, todėl dvasinei treniruotei naudojamas būtent toks metodas. Tačiau kiekvienas gali adaptuoti jį sau ir taikyti susilaikymą ne tik nuo šių, bet ir įvairių kitų blogų įpročių bei dalykų, kuriems asmeniškai jaučia stipriausią pagundą, silpnybę ar priklausomybę. Be to, šį metodą galima taikyti ne tik prieš visuotines, bet ir prieš asmeniškai sau svarbias datas, pavyzdžiui prieš planuojamą naktį kapinėse.

Visiškai nesvarbu ar tiesiog puoselėja mandagų velionių atminimą, ar pripažįsta sielos nemirtingumą – atėjęs į kapines žmogus bet kokiu atveju patenka pas mirusiuosius į svečius. Kapinės tai lyg dideli vėlių namai, tad čia, kaip ir svečiuose pas gyvuosius, privaloma elgtis atitinkamai. Kaip gyvųjų neįžeidinėjame žodžiu, taip ir mirusiųjų neįžeidinėjame mintimis. Tikrąją mirties dvasią įkūnyjančių ekstremaliųjų nekromantų Anaal Nathrakh demoniškame katekizme The Whole of the Law rašoma: “Nepaisant viso atstumiančio, piktybiško ir sardoniško džiaugsmo, kurį kartais demonstruoja, demonas tik laiko veidrodį. Demonai yra tikri.” Taigi, kaip mirusieji priims gyvąjį kapinėse, kai jam ten būti neskirta, reiškia ne to žmogaus požiūrį į anapusinio pasaulio pripažinimą, bet pirmiausiai jo paties vidinės ramybės ir kultūros lygį – mūsų mintys yra mūsų sielos veidrodis.

Šiuolaikinis jaunystės bei grožio kultas ignoruoja mirties reiškinį ir skatina negalvoti apie mirtį. Tačiau visos be išimties dvasinės sistemos moko ruoštis mirčiai visą gyvenimą. Gyvas žmogus yra laukiamas nekropolyje tik tada, kai jis neturi mirties baimės. Mirtis gyvena ne kapinėse, o mūsų viduje. Vienintelė baimė, kurią turiu, yra beprasmiška mirtis! Aš mirsiu dėl nakties, o gyvensiu vardan jos. Žmogus yra ištverminga būtybė, galinti išgyventi bet kokiomis sąlygomis, o antkapinis paminklas stovi ilgiau nei trunka žemiškas gyvenimas. Man nesvarbu, kur ir kaip gyvensiu – svarbiau kur ir kaip būsiu palaidotas. Išraiškingi memorialai ir koplyčios duoda suprasti, jog ne kiekvienas po mirties turės tokį kapą. Šiuo atžvilgiu velionys man atrodo gyvesni už daugelį gyvųjų. Matant išskirtinių asmenybių įamžinto atminimo didybę, sąžiningiausias klausimas sau – ar aš įkvėpiau ką nors taip, kad būtų rūpinamasi mano atminimu?

Neikite į kapines naktį, jei nejaučiate tam realaus potraukio. O taip pat nepainiokite buvimo mirusiųjų žemėje ir susitapatinimo su jais, nes už tokį elgesį didingų paminklų niekas nenusipelno. Vardan savo dvasios stiprybės, savo puoselėjamos idėjos ir savo gero vardo – svečiuose pas mirusiuosius visada turime būti susikaupę. Net ir laikydamiesi visų taisyklių, kapinėse vistiek niekada nebūsime šeimininkais. Ši žemė yra amžinai pavaldi tik nekintančiam mirties principui, prieš kurį žmogus yra bejėgis. Nebūtina ieškoti misticizmo mirtyje, jei nenorite, tačiau neverta atriboti mirties nuo mūsų kasdienės kultūros. Pripažinti mirusiųjų pasaulį ar palikti tai simbolizmo lygyje – kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau bet kokiu atveju būtina gerbti mus supančius paminklus ir velionių atminimą, kai semiamės įkvėpimo jų namuose.