Bendravardis albumas yra puikus tiltas tarp senosios ir naujosios Paradise Lost erų – man jis visada buvo savotiška Host metalo versija…

Chris Bruni

Pirmą kartą išgirdau Paradise Lost 2002 ir jau po pirmųjų Isolate akordų supratau, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo iki tol – tai buvo agresyviausia muzikinė estetika, kokią buvo tekę girdėti. Gilindamasis į nemažą šių britų diskografiją, skaičiuojančią albumus nuo 1990, negalėjau patikėti, kad visa tai sugrojo ta pati grupė. Kai kas šokiravo ir žavėjo akimirksniu, o kai kam nebuvau iš karto pasiruošęs. Buvo sunku atsekti kūrybinių stadijų vientisumą tarp albumų. Praėjo nemažai laiko, kol suvokiau, kad kiekvienas paradaisų albumas yra eksperimentas. Tiksliau, ne šiaip sau eksperimentas, o rimta muzikinė inovacija. Paradise Lost visada kuria tik tokią muziką, kokios nori patys. Šiems negailestingą humoro jausmą turintiems niūrumo genijams iš Halifakso niekada nebuvo įdomu kopijuoti nei savęs, nei kitų. Jie visada vadovaujasi principu naują albumą kurti lyg susibūrus į naują grupę. Netgi grupės pavadinimas buvo pasirinktas taip, kad būtų universalus ir neskambėtų lyg tipiško death metal kolektyvo. Dešimtasis albumas buvo pirmasis, kurio išleidimo aš jau nekantriai laukiau. Ažiotažą nemenkai skatino ir simbolinis faktas, kad grupės lyderiai Greg Mackintosh ir Nick Holmes vėl ataugino ilgus plaukus, o tai, be abejo, buvo žinutė apie grįžimą prie savo šaknų. Ši prognozė ne tik pasitvirtino, bet ir viršijo visus lūkesčius. Jubiliejinis albumas atgavo klasikinių paradaisų skambesį, kurį papildė labai estetiškas skaidrumas, įgytas dėka pastarųjų metų elektroninės patirties. Abumas tapo gotikinio metalo etalonu, kuris vargu ar kada nors bus pralenktas savo originalumu ir tyrumu.

Tuo tarpu 2004 kolektyvą toliau persekiojo būgnininkų prakeiksmas ir grupei reikėjo rasti tinkamą pamainą savo apsisprendimu išėjusiam Lee Morris. Šįkart į atranką nebuvo besidriekiančių kanditatų eilių, kaip 1994 į laisvą originalios sudėties būgnininko Matthew Archer vietą. Nežiūrint į tai, žvaigždžių išsidėstymas grupei buvo itin palankus. Būtent tuo metu pilno etato ieškojo senas grupės pažįstamas Jeff Singer, dalyvavęs atrankoje dar 1994 ir buvęs vienu iš dviejų realių kandidatų kartu su Lee Morris, kuris anuomet buvo pasirinktas po ilgų apsvarstymų. Praėjus lygiai dešimčiai metų, Jeffas nedvejodamas žaibiškai sureagavo į Northern Music skelbimą ir jau kitą dieną atvyko į simbolinę atranką. Lee ir Jeffas savo grojimo manieromis yra pakankamai skirtingi, tačiau techniškai lygiaverčiai būgnininkai. Visgi, kitaip nei su Lee, su Jeffu buvo daug paprasčiau sutarti, todėl visus grupės narius persekiojo ta pati mintis – šis pasirinkimas turėjo būti padarytas dar prieš dešimtmetį. Šįsyk pasirinkimas buvo vienintelis, tačiau pats geriausias, koks tik galėtų būti! Kai Jeff Singer prisijungė prie grupės sąstato, naujasis albumas buvo jau parašytas, todėl Jeffui buvo pasiūltyta vienintelė sąlyga – leidinyje jis bus paminėtas kaip sesijinis būgninkas. Kolektyvas jautėsi paskubėjęs įtraukti Lee į oficialų narių sąrašą prieš Draconian Times (1995) išleidimą, todėl dėl savisaugos neketino kartoti tos pačios klaidos. Be abejo, Singeris priėmė sąlygą. Pirmą kartą savo karjeroje Paradise Lost nariai pozavo promo nuotraukoms keturiese, o ne penkiese, kaip būdavo įprasta.

Dešimtojo albumo įrašymas prasidėjo 2004 birželį Chapel Studios grupės tėvynėje, tęsiant po Symbol of Life (2002) puikiai pasiteisinusį bendradarbiavimą su prodiuseriu iš Kanados Rhys Fulber. Šio išskirtinio savo darbo profesionalo asmeninis priėjimas prie grupės istorijos ir įsigilinimas į jos situaciją 2001 paskatino Paradise Lost nuoširdžiai patikėti prodiuserio kūrybinėmis idėjomis ir taip atgauti pasitikėjimą pačiais savimi. Po paskutinio fiasko su EMI paradaisai sugrįžo į metalinę rinką ne tik stipresni, bet ir šviežesni bei vėl įdomūs. Rhys Fulber, įgyvendindamas savo planą grąžinti Paradise Lost į sunkiąją sceną, įrodė, kad gali sukurti tikrą stebuklą ir padarė tai ne vieną, o du kartus. Besąlygiškas tarpusavio pasitikėjimas buvo būtinas ir dirbant su dešimtuoju grupės albumu. Nick Holmes pirmą kartą įrašė vokalines partijas atskirai nuo kitų grupės narių, kelioms savaitėms išskridęs į Rhyso studiją Los Andžele. Subtilios naujojo albumo kompozicijos reikalavo ypatingo atidumo aranžuojant medžiagą. Kai kuriuos kūrinius Fulberis peraranžavo po keliasdešimt kartų, kol pasiekė norimą rezultatą. Jis visada turėjo daugybę įdėjų, o grupės nariai, savo ruoštu, mielai išbandydavo jas be jokio laužymosi. Toks profesionalus bendradarbiavimas dar labiau skatino prodiuserį nušlifuoti naująjį albumą itin kruopščiai. Ši perfekcionisto savybė stipriai vienijo Rhysą su Gregu – abu nelikdavo patenkinti daina, kol ji nebūdavo tinkamai melancholiška. Rhys Fulber, dirbdamas su Paradise Lost 2002-2005, kaip niekad gerai patvirtino posakį, kad geras prodiuseris yra toks pat svarbus grupės narys, kuris tiesiog nestovi kartu scenoje koncertų metu.

Jubiliejinį albumą, simboliškai pavadintą, kaip ir pati grupė – Paradise Lost – 2005 kovą išleido vokiečių įmonė GUN Records, su kuriais britai pasirašė sutartį 2002, išsivadavę iš EMI. GUN toli gražu nebuvo idealus promoteris, tačiau suteikė paradaisams taip reikalingą prieglobstį, kai jo stipriai reikėjo. Labai keista, tačiau GUN buvo vienintelis leiblas, niekada neišleidęs Paradise Lost albumų vinilo pavidalu, tad du šios eros leidiniai prieinami tik kompaktiniuose diskuose. Labai tikiuosi, kad albumo dvidešimtmečio sukakties proga proaktyvieji Nuclear Blast ištaisys šią tautiečių klaidą, kaip ištaisė ir dar didesnę EMI klaidą su Believe In Nothing. Jubiliejinio albumo viršelį apipavidalino žymus dailininkas ir graikų death’erių Septicflesh (1998 sugrojusių nepakartojamą Paradise Lost kūrinio The Last Time koverį) bosistas ir vokalistas Seth Siro Anton. Foto manipuliacija, pavadinta žmogiškumo veidrodžiu, vaizduoja dvi simetriškas, viena į kitą dygliuotomis nugaromis atsisukusias, raumeningas moteriškas figūras, užsidengusias veidus delnais. Paveikslas simbolizuoja kasdienę žmogaus kovą tarp savo silpnybių ir idealų bei skaudų faktą, jog gali save pateikti vienaip aplinkiniams, tačiau negali apgauti pats savęs, kai matai savo atspindį veidrodyje. Kaip bebūtų ironiška, GUN nuogastavo, jog paradaisai netęsė su roku ir bijojo, kad bendravardis albumas sunkiai atsipirks, todėl pareikalavo ne metalinio singlo. Grupė norėjo singlu paversti savo naująjį doom’o šedevrą – lėčiausią albumo dainą Over the Madness, tačiau leiblas šito padaryti neleido. Prieinamiausias albumo kūrinys Forever After buvo išleistas singlo pavidalu su net keturiomis į albumą nepatekusiomis dainomis. Iš tikrųjų šie left-over’iai tokie geri, kad singlas sudaro dar vieną puikų mini albumą!

Albume Paradise Lost jaučiasi trys pagrindiniai Rhyso Fulberio sprendimai: gausus neo-klasikinio stiliaus klavišinių naudojimas, sunkesnės gitarų partijos ir standartinės kompozicijų struktūros. Apskritai visas albumas persmelktas tamsia, trapia ir nerimastinga atmosfera. Jį atidaro intriguojantis klavišinių intro, kuris pereina į galingą kompoziciją Don’t Belong, duodančią suprasti, jog šįkart viskas bus labai sunku ir dramatiška. Iškart po to agresyvi Close Your Eyes su triuškinančia Singerio perkusija įtikina, kad senieji paradaisai sugrįžo. Toliau – užvedanti Grey, skambanti lyg niūri glam metal versija, kurią keičia melancholiška, svajinga ir labai stipri Red Shift. Po priverstinio Forever After seka didingu ir epiniu skambesiu giliausiai sukrečianti albumo daina Sun Fading. Įpusėjus albumui, skamba pagiežinga ir nerami baladė Laws of Cause. Po jos – galutinai praeities tiltus deginanti, greita ir dinamiška All You Leave Behind, kurią keičia dar beprotiškesnė ir mazochistinė Accept the Pain. Tempą prilėtina antroji, atpalaiduojančiai skambanti, baladė Shine. Prieš pabaigą pakiliai nuteikia didinga kompozicija Spirit. Albumą uždaro viena lėčiausių Paradise Lost dainų grupės istorijoje – Over the Madness – epinis ir melancholiškas kūrinys su kvapą gniaužiančiu solo, tapęs naujuoju doom’o himnu. Riboto tiražo Paradise Lost versija turi labai atmosferines ir melancholiškas pirmos bei pakutinės albumo dainų orkestrines bonus versijas. Nick Holmes per kelioliką metų prikaitaliojęs savo dainavimo stilių nuo growl’o iki švaraus vokalo ir visko, kas yra tarp jų, šiame albume išgavo vieną sudėtingiausių ir agresyviausių vokalinių manierų savo karjeroje.

Bendravardis albumas stilistiškai galėjo būti puikus ir logiškas kultinio Draconian Times tęsinys, jei grupė nebūtų keliems metams pasinėrusi į elektroninius eksperimentus. Tačiau metalinės scenos publika visus nukrypimus nuo kurso priima labai asmeniškai. Būtent dėl tokio konservatyvumo dalis gerbėjų tiesiog nebesidomėjo savo buvusių kumyrų kūryba ir praleido pro ausis svarbų atgimimo albumą. Tačiau kita dalis fanų išgyveno viską kartu su Paradise Lost kiekviename jų albume. Nors šis kertinis darbas susilaukė nepelnytai mažai žiniasklaidos ir klausytojų dėmėsio, visgi džiaugiuosi, kad po penkiolikos metų nuo jo išleidimo, stovėdamas pirmoje eilėje Paradise Lost koncerte, turėjau malonumo kalbėti su žmonėmis, kurie buvo puikiai susipažinę su GUN eros grupės kūryba ir puoselėjo tą patį supratimą apie jos išskirtinumą ir reikšmę. Jeigu Gothic (1991) yra Senasis death/doom Testamentas, tai bendravardis albumas tapo Naujuoju gothic metal Testamentu. Tai pagrindinė stiliaus doktrina, kuri buvo, yra ir bus aukščiausio lygio tyrumo etalonu. Po bendravardžio albumo išleidimo Paradise Lost vėl buvo pradėti vadinti metalo grupe. Dėl nepalankaus marketingo grupės keliai bendru sutarimu išsiskyrė su GUN Records, tačiau neišsiskyrė su prodiuseriu Rhys Fulber ir būgnininku Jeff Singer – po jubiliejinio albumo kūrybinio triumfo visi kartu žengė į naują grupės erą su Century Media.