Leidėjas: GUN Records
Metai: 2005
Formatas: CD-Digipak
Prodiuseris: Rhys Fulber
Trukmė: 45:58

1. Don’t Belong (4:18)
2. Close Your Eyes (4:20)
3. Grey (3:27)
4. Redshift (3:28)
5. Forever After (3:47)
6. Sun Fading (3:26)
7. Laws of Cause (4:09)
8. All You Leave Behind (2:59)
9. Accept the Pain (3:21)
10. Shine (4:05)
11. Spirit (4:20)
12. Over the Madness (5:18)

Kai sužinojau, kad Paradise Lost vėl ieško būgnininko, po dviejų dienų jau buvau atrankoje – atrodė, jog visada dirbome kartu, nebuvo jokių klausimų…

Jeff Singer

Gilindamasis į įspūdingą Paradise Lost diskografiją, skaičiuojančią albumus nuo 1990, negalėjau patikėti, kad visa tai sugrojo ta pati grupė. Kai kas šokiravo ir žavėjo akimirksniu, o kai kam nebuvau iš karto pasiruošęs. Buvo sunku atsekti kūrybinių stadijų vientisumą tarp albumų. Praėjo nemažai laiko, kol suvokiau, kad kiekvienas paradaisų albumas yra eksperimentas ir rimta muzikinė inovacija. Šiems unikaliems niūrumo genijams iš Halifakso niekada nebuvo įdomu kopijuoti nei savęs, nei kitų. Jie visada vadovaujasi principu naują albumą kurti lyg susibūrus į naują grupę. Netgi grupės pavadinimas buvo pasirinktas taip, kad būtų universalus ir neskambėtų lyg tipiško death metal kolektyvo, kai keisis muzikinis stilius. Dešimtasis jubiliejinis albumas vėl žadėjo kažką intriguojančio, o jo laukimo ažiotažą 2005 pradžioje nemenkai skatino simbolinis faktas, kad grupės lyderiai Gregas Mackintoshas ir Nickas Holmesas vėl ataugino ilgus plaukus – be abejo, tai buvo žinutė apie grįžimą prie savo šaknų.

Paradise Lost tęsė po Symbol of Life (2002) puikiai pasiteisinusį bendradarbiavimą su industrinės muzikos prodiuseriu iš Kanados Rhysu Fulberiu. Šio išskirtinio savo darbo profesionalo asmeninis priėjimas prie grupės istorijos ir įsigilinimas į jos identiteto krizę po darbo su EMI paskatino kolektyvą atgauti pasitikėjimą pačiais savimi. Itin subtilios naujos kompozicijos reikalavo ypatingo kruopštumo šlifuojant medžiagą – kai kuriuos kūrinius Fulberis peraranžavo po keliasdešimt kartų, kol pasiekė norimą rezultatą. Ši perfekcionisto savybė stipriai vienijo Rhysą su Gregu – abu nebūdavo pilnai patenkinti kompozicija, kol ji neskambėdavo pakankamai melancholiškai. Rhysas Fulberis, įgyvendindamas savo planą grąžinti Paradise Lost į sunkiąją sceną, įrodė, kad gali sukurti tikrą stebuklą ir padarė tai ne vieną, o du kartus. Jubiliejinį albumą, simboliškai pavadintą Paradise Lost, 2005 kovą išleido vokiečių įmonė GUN Records, su kuriais britai pasirašė sutartį dviems albumams 2002. GUN kaskart prašydavo singlo ir juo grupė norėjo paversti savo naująjį doom’o šedevrą – lėčiausią albumo kompoziciją Over the Madness, tačiau leiblas šito padaryti neleido, todėl singlo pavidalu su net keturiais į pilnaformatį nepatekusiais kūriniais buvo išleistas prieinamiausias albumo kūrinys Forever After.

Tuo tarpu kolektyvui vis dar reikėjo surasti tinkamą pamainą 2003 išėjusiam būgninkui Lee Morris. Šįkart į atranką nebuvo besidriekiančių kanditatų eilių, kaip 1994 į laisvą originalios sudėties būgnininko Matthew Archer vietą. Paradaisams velniškai pasisekė, nes būtent tuo metu pilno etato ieškojo senas grupės pažįstamas Jeffas Singeris, dalyvavęs atrankoje dar 1994 ir buvęs vienu iš dviejų realių kandidatų kartu su Morrisu. Šįkart pasirinkimas buvo vienintelis, tačiau pats geriausias, koks tik galėtų būti! Iš Mančesterio kilęs Jeffas pritapo prie ironiškosios ketveriukės gerokai lengviau nei minkštesnio charakterio Lee. Kai Jeffas prisijungė prie grupės, naujasis albumas buvo jau paruoštas, todėl muzikantui buvo pasiūlyta vienintelė sąlyga – leidinyje jis bus paminėtas, kaip sesijinis būgninkas, su kuo Singeris nedvejodamas sutiko. Pirmą kartą savo karjeroje Paradise Lost nariai pozavo promo nuotraukoms keturiese, o ne penkiese, kaip būdavo įprasta.

Visas albumas Paradise Lost persmelktas tamsia, trapia ir nerimastinga atmosfera. Jį atidaro neo-klasikinių klavišinių intro, švelniai pereinantis į galingą kompoziciją Don’t Belong, duodančią suprasti, jog šįkart viskas bus labai sunku ir dramatiška. Iškart po to agresyvi Close Your Eyes su triuškinančia Singerio perkusija įtikina, kad senieji paradaisai sugrįžo. Užvedanti Grey skamba lyg niūrus glam metalas, kurį keičia melancholiška ir svajinga Red Shift. Po singlo Forever After seka didingu ir epiniu skambesiu giliai sukrečiantis kūrinys Sun Fading. Įpusėjus albumui suskamba pagiežinga ir nerami baladė Laws of Cause. Po jos – galutinai praeities tiltus deginanti, greita ir dinamiška All You Leave Behind, kurią keičia dar beprotiškesnė, tiesiog mazochistinė Accept the Pain. Tempą prilėtina antroji, atpalaiduojančiai skambanti, baladė Shine. Prieš pabaigą pakiliai nuteikia didingas kūrinys Spirit. Albumą uždaro viena lėčiausių Paradise Lost kompozicijų grupės istorijoje – Over the Madness – epinis ir melancholiškas kūrinys su kvapą gniaužiančiu solo, tapęs naujuoju doom’o himnu. Riboto tiražo Paradise Lost digipakas turi labai atmosferines ir melancholiškas pirmo bei pakutinio albumo kūrinių orkestrines bonus versijas.

Jubiliejinio leidinio viršelį apipavidalino neeilinis dailininkas ir graikų death’erių Septicflesh (1998 sugrojusių nepakartojamą Paradise Lost kūrinio The Last Time koverį) bosistas bei vokalistas Seth Siro Anton. Foto manipuliacija, pavadinta žmogiškumo veidrodžiu, vaizduoja dvi simetriškas, viena į kitą dygliuotomis nugaromis atsisukusias balerinų figūras, užsidengusias veidus delnais. Paveikslas simbolizuoja kasdienę žmogaus kovą tarp savo silpnybių ir idealų bei skaudų faktą, jog gali save pateikti vienaip aplinkiniams, tačiau negali apgauti pats savęs, kai matai savo atspindį veidrodyje. Jeigu Gothic (1991) yra Senasis death/doom Testamentas, tai Paradise Lost (2005) tapo Naujuoju gothic metal Testamentu. Bendravardžiame albume Paradise Lost atgavo savo klasikinį skambesį ir vėl buvo pradėti vadinti metalo grupe. Dėl nepalankaus marketingo grupės keliai bendru sutarimu išsiskyrė su GUN Records, tačiau neišsiskyrė su prodiuseriu Rhysu Fulberiu ir būgnininku Jeffu Singeriu – po jubiliejinio albumo kūrybinio triumfo visi kartu žengė į naująją grupės erą su Century Media.