Anno MDCCXCV

Kai 1795 buvo įkurta Vilniaus gubernija, Liepkalnyje atsirado pirmieji stačiatikių kapai, o sekančiais metais miesto dūma oficialiai išskyrė plotą kapinėms. Kapinių teritorijoje 1838 verslininko Tichono Zaicevo lėšomis pagal architekto Nikolajaus Čiagino (1823-1909) projektą buvo pastatyta eklektikos stiliaus Palaimintosios Eufrosinijos Polockietės cerkvė, kurios rotondos forma primena finikiečių šventyklas. 1865 cerkvė buvo pertvarkyta, atsirado kupolas, o viduje pagal dailininko Aleksandro Rezanovo (1877-1887) eskizą buvo įrengta ikonostazė. Taip pat pagal Rezanovo ir Čiagino projektą tais pačiais metais ant greta esančios kalvos, kur buvo palaidoti 1863 sukilimo metu žuvę rusų kariai, pastatyta bizantiško stiliaus Šv. Jurgio Nugalėtojo koplyčia.

Prekiautojas Tichonas Zaicevas atsikraustė į Vilnių 1811 iš tolimųjų Viazemsko apylinkių Chabarovsko srityje. Būdamas gerai išsilavinęs, skvarbaus proto ir altruistinės širdies, atvykėlis greitai atkreipė dėmesį į nekokią Vilniaus stačiatikių padėtį, tad nusprendė čia likti ir pasitarnauti nedidelės savo tautiečių bendruomenės labui. 1812 Vilnių užklupo Napoleono kariuomenė. Radęs prancūzų generolo Antoine-Henri Jomini (1779-1869) palankumą, Zaicevas tuo naudojosi ir atsirasdavo visur, kur iškildavo grėsmė stačiatikių šventyklų turtui ar tautiečių gyvybei. Taip dėka Zaicevo liko neišgrobstyta pagrindinė Vilniaus Šventos Dvasios cerkvė, kurios vienuolyne jis praleido likusias savo gyvenimo dienas po to, kai prancūzai buvo išvaryti. Iš savo verslo santaupų Zaicevas finansavo Eufrosinijos Polockietės cerkvės, o šalia jos neįgaliųjų priežiūros namų statybas.

Tichonas Zaicevas mirė 1839 sausio 30 ir buvo palaidotas savo pasirinktoje vietoje ant kalvos priešais Eufrosinijos Polockietės cerkvę. Ant jo kapo 1843 buvo pastatyta puslankio formos koplyčia. Pirmojo pasaulinio karo metu cerkvė buvo nusiaubta ir išplėšta, todėl 1914 Tichono mauzoliejus buvo pašventintas kaip Šv. Tichono Zadonsko cerkvė, kurioje pradėjo vykti pamaldos. Mišios Eufrosinijos Polockietės cerkvėje buvo atnaujintos 1919, o ji pati liko funkcionuoti net kai 1960 sovietų valdžia Šv. Tichono koplyčią pavertė sandėliu, kaip ir visas kitas uždarytas Vilniaus šventyklas. Eufrosinijos kapinėse buvo laidojami stačiatikių dvasininkai, aukšto rango rusų administracijos pareigūnai bei karininkai, per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių okupacijos metu 1941-1944 žuvę sovietų kariai, kurių atminimui 1997 kapinėse pastatytas memorialas.

Šiose kapinėse taip pat palaidoti tokie žymūs rusų kilmės vilniečiai, kaip senatorius, poetas ir dramaturgas Andrėjus Bucharskis (1767-1833), Vilniaus universiteto istorijos profesorius Pavelas Kukolnikas (1795-1884), garsus Vilniaus skulptorius Juozapas Horbacevičius (1813-1848), archeologas ir istorikas, žurnalistas Ksenofontas Govorskis (1811-1871), unitų kunigas, istorikas ir folkloristas Jakovas Golovackis (1814-1888), skulptorius ir dailininkas Michailas Ceidleris (1816-1892), rašytojas, dramaturgas ir lietuvių mitologijos tyrinėtojas Vasilijus Rotkirchas (1819-1891), dailininkas, Vilniaus piešimo mokyklos įkūrėjas Ivanas Trutnevas (1827-1912), folkloristas, etnografas ir istorikas Julianas Kračkovskis (1840-1903) ir kiti. Kapinės vadintos Eufrosinijos vardu, kol 1944 buvo pervadintos į Liepkalnio kapines, o po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Šv. Tichono koplyčia naudojama, kaip šarvojimo salė.