Leidėjas: Oblivion
Metai: 2005
Prodiuseris: Carl McCoy
Trūkmė: 64:28

1. Shroud (Exordium) (5:45)
2. Straight to the Light (6:24)
3. New Gold Dawn (7:58)
4. Requiem (Le Veilleur Silencieux) (7:21)
5. Xiberia (Seasons In The Ice Cage) (7:33)
6. She (9:26)
7. Mourning Sun (10:33)
8. In The Year 2525 (9:28)

Manau neužtenka tiesiog pasėti mintis žmonių galvose; reikia pasiekti jų pasąmonę ir paversti jas jų pačių mintimis…

Carl McCoy

Dar aštuntajame dešimtmetyje Fields of the Nephilim buvo laikomi bene vienintele gotikinio roko grupe, mokėjusia sukurti ne tik estetiškai, bet nuoširdžiai tamsią ir mistinę atmosferą. Toks išskirtinis pripažinimas buvo pelnytai užtarnautas dėka lyderio Carl McCoy balso ir charizmos. Nors stebime šį genialų kūrėją jau daugiau nei tris dešimtmečius, jo asmenybė mums vistiek yra didelė paslaptis… Po 1992 išsiskirsčiusių nefilimų reinkarnacijos šį vardą sužinojo, pradėjo gerbti ir juo buvo įkvėpti daugybė metalinės scenos atstovų. Driokstelėjęs su Zoon 1996, McCoy pirmą kartą pademonstravo stiprią aistrą metalui. Transformacija atrodė tokia ekstremali, jog albumas buvo išleistas po šiek tiek pakeistu Nefilim vardu, kad nesukeltų anafilaksinio šoko seniesiems gerbėjams. 2002 gavome Jungle Records savavališkai išleistą ir McCoy niekada nepripažintą Fallen – vadinamąjį demo rinkinį. Sunku įsivaizduoti, kaip šis albumas turėjo skambėti užbaigtas…

Nesvarbu, kiek laiko praeina tarp kiekvieno nefilimų albumo ir nesvarbu, kaip kaskart keičiasi grupės sąstatas. Fields of the Nephilim yra Carl McCoy. Nors nuo dulkėtos skrybėlės ir apsiausto visada byra smėlis, kaskart atrodo, jog šis kaubojus dar tik pradeda savo kūrybinę kelionę. Ar matėte jo gilias, siaubą varančias akis? Tai tikras puolęs angelas, visada jaučiantis kūrybinį alkį, tačiau niekada neskubantis savo kūrybos publikuoti ir retai išlendantis iš tamsos. Jis nusileidžia į žemę tik tam, kad perskaitytų savo pasekėjams dar vieną Enocho knygos skyrių. Paskutinis žinomas apreiškimas įvyko 2005, kurį Carl McCoy įamžino graudžiu pavadinimu Mourning Sun. Galima sakyti, jog tai pirmas oficialus albumas, išleistas Fields of the Nephilim vardu, nuo istorinio Elizium (1990) laikų.  Mourning Sun yra dar vienas Fields of the Nephilim atgimimas naujame, stipresniame kūne.

Nėra jokios priežasties žiūrėti į praeitį… Pagarba senajai nefilimų komandai už tai, ką jie kartu padarė aštuoniasdešimtaisiais, niekur neišnyks. Tačiau pasaulis niekada nebūtų išgirdęs Mourning Sun, jei tai būtų ta pati lėta, niūri ir uždara roko grupė. Naujieji McCoy nefilimai neturi jokių kliūčių: jis išlieka atviras naujiems žmonėms ir yra kūrybiškai lankstus, visada kuria kažką progresyvaus, bet nepamiršta savo šaknų. Mourning Sun skamba kaip Elizium ir Zoon mišinys – tai tiltas tarp senųjų ir naujųjų Fields of the Nephilim, tarp gotikinio roko ir metalo. McCoy vėl beveik visą darbą atliko vienas, taip ir neišdavęs kviestinių muzikantų vardų, o pavadinęs juos nariais vaiduokliais, iš kurių vienintelis oficialiai minimas albume yra dar vienas kaubojus John “Capachino” Carter. Unikalių garsų fetišistas McCoy šįkart ėjo dar toliau nei su Zoon ir garso efektus įrašė keliaudamas po Šiaurės Europą mobilioje studijoje, kurią pavadino ledo narvu.

Agresyvus ir atmosferinis Mourning Sun prasideda ilgu ir dramatišku intro Shroud, kuriame grėsmingas puolusio angelo šnabždesys pranašiškais žodžiais prabyla į raudančią žemiškąją moterį, ant kurios rankų verkia iš uždraustos santuokos gimęs kūdikis. Staiga dangus užsidega nuo Straight to the Light metalo bombos. New Gold Dawn primena pasunkintą gotikinį roką, o hipnotizuojanti Requiem grąžina į klasikinių nefilimų laikus. Xiberia – daugiausiai elektronikos turinti industrinė kompozicija. Tempą ilgam sulėtina nekalta ir melancholiška baladė She, kuri pereina į lėtą, tačiau beprotiškai intensyvų titulinį kūrinį Mourning Sun, uždarantį šį gedulingą vesterną. Visas albumas palieka slegiančią tuštumą viduje ir sukelia negailestingą pilno apleidimo būseną. Jei patenki į šaltą, tamsų ir rūkanotą Carl McCoy pasaulį, gyvenimas niekada nebebūna toks, koks buvo iki tol…

Mourning Sun yra ne tik muzika, o visapusiškas ir metaforinis tamsaus meno šedevras su savo simboliais ir istorija – įėjimas į tamsų ir okultinį ritualinės magijos pasaulį. Tai tragiškas bei įkvepiantis gimimo ir mirties epas su širdį draskančiais aistros ir netekties išgyvenimais. Tai ilgalaikį transą sukeliantis šalto industrialo, gotikinio roko ir death metalo monumentas, kuris tuo pačiu yra toks skaidrus ir trapus, jog atrodytų byra į šipulius nuo kiekvieno Capachino būgnų dūžio. Šis albumas yra būtent tai, ko McCoy siekė, pradėjęs savo metalinę kelionę dar devyniasdešimtųjų viduryje. Mourning Sun – tai tikras angelų karas danguje vardan aistros, vardan vilties, vardan prisikėlimo… Tai albumas, kurio mes laukėme iš Fields of the Nephilim penkioliką metų – tikras gotikinis metalas. Tai tikrasis McCoy.

“Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, Dievo sūnūs, žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko. <…> Tomis dienomis, kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai. VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – nes gailiuosi juos padaręs.” – Pr 6,1-7