Ar mes kada nors jaučiamės užgožti savo pačių šešėliais, nudeginti savo pačių saule, numarinti savo pačių turtais?

Fernando Ribeiro

Kiekvieną dieną laukiu sutemų… Nepriklausomai nuo to, kokia savaitės diena ir koks oras, laukiu, kol akinančią saulę, į kurią neįmanoma žiūrėti, pakeis hipnotizuojantis mėnulis. Kai tiršti debesys pilnai aptraukia ir užtemdo naktinį dangų, pagaliau tampa pakankamai tamsu. Rudeninis sezonas yra pats maloniausias, nes sutemos ateina anksčiau ir naktis trunka ilgiau. Dienos ir nakties ciklą galima pavadinti gamtos vaizduote. Žmogus irgi turi vaizduotę, kuriai pasireikšti tamsa tampa idealiomis sąlygomis. Tačiau vaizduotė yra ne esminė dalis, o tik gaidukas – impulsas, padedantis pamatyti tai, kas dienos metu lieka nematoma plika akimi. Fenomenalu, kaip naktis suaktyvina žmogaus sielą: viena akimi mes liekame formų pasaulyje, o kita akimi pradedame matyti idėjų pasaulį. Forma valios įtakoje yra tik idėjos projekcija. Jei turi valios nuspausti gaiduką, tas idėjas įmanoma pamatyti…

Pamiršęs viską, kas mane sieja su aklu dieniniu pasauliu, nekantrauju nerti į tamsą ir leistis į savo naktinį kelią. Mano lūpas kausto tylos įžadas ir niekas nežino, kur išeinu, nes paviešintas šis ritualas praranda galią. Apsirengiu juodai ir susilieju su žemę laikinai apgaubusia tamsa. Žinau, kad ten, kur einu, pateksiu į kitą pasaulį, kuris yra tikras, jaudinantis ir beprotiškas. Bailiui tai yra drąsos išbandymas, pavargusiam tai yra išsigelbėjimas, vienišam tai yra įkvėpimas. Noriu patekti į tą pasaulį ne tik dėl to, kas jame yra, bet ir dėl to, ko jame nėra. Naktį ten nėra gyvųjų, o kartu su jais ir paviršutiniškumo bei visos iš jo kylančios beprasmybės. Ten vyraus tik tobula harmonija, kurią palaiko amžini tamsos ir mirties dėsniai. Kartais ten laukia gedulas, kartais malda, kartais garbinimas… Nepriklausomai nuo tikslo, mano naktinis ritualas visada yra tikras, tyras ir bekompromisis. Tik būdamas vienas tarp mirusiųjų aklinoje tamsoje ir net negirdėdamas, kas vyksta aplinkui, galiu išlaisvinti save.

Vienas, atsidūręs tinkamu laiku išskirtinėje vietoje, patenku į aplinką, kurios tragiška romantika man leis išgirsti pasirinktą naktinį opusą taip, kaip bet kur kitur dieną tai padaryti būtų neįmanoma. Žinau, kad tai, ką ten išgirsiu, privers mane norėti pulti ant kelių ir draskyti žemę plikomis rankomis. Didingi garsai, susiliedami su naktimi, glumina mano protą ir degina mano širdį. Mano veidas susiraukia, kaip urzgiančio vilko. Sunku patikėti, kad tai galėjo sukurti žmogus… Jei tai tiesa, jis turėjo būti įkvėptas Šėtono! Šie kilnūs kūrėjai suvokė, kad gyvenimas ir mirtis sudaro vientisą žmogaus būties ciklą. Jų tamsus menas gimė iš baisios kančios, gilaus sielvarto, arba stipraus nusivylimo. Vieną kartą juos išgirdus, pasaulis niekada nebebūna toks, koks buvo iki tol. Kol neišgyvenai ar nepajautei tikros tragedijos, iš tikrųjų nežinai apie jos egzistavimą. Šie tamsos himnai bei Šėtono litanijos apsėda mintis ir užvaldo protą. Aukščiausia meno išraiška triumfuoja naktyje!

Tai, kas kitiems yra fantastika, man tapo tikrove. Dar būdamas vaiku, šaltą žiemos naktį išėjau į mirusiųjų žemę, kur išsivaduoti mane pakvietė nakties dvasia. Praėjus dviems dešimtmečiams, stoviu ten pat ir nebeprisimenu dienų, kai buvau aklas, kurčias ir skendėjau nežinioje. Mano sielos nebenuodija melas, o mano protas išvalytas nuo šiukšlių. Tamsos didybė, kurią matau ir girdžiu, prikėlė mane naujam gyvenimui. Dabar aš žinau, kad dėl šių vaizdų su garsais verta gyventi ir laukti saulėlydžio tam, kad jie vėl galėtų mane šokiruoti. Mano naktinio ritualo metu laiko bei erdvės pojūtis išnyksta ir danguje matau tik beribę visatos tamsą. Mano siela nori pasiekti mėnulį ir staugia, kaip vilkas. Aš prišaukiu trilypę nakties nekromantę, kuri ateina apsupta kitų juodų vilkų ir palaimina mane mirusiųjų kalba, kaip kadaise palaimino ir kūrėją, kurio opusas skamba mano ausyse. Mus palaimino pati naktis!

Naktinis vėjas pučia tiesiai į veidą, tačiau kūnas nejaučia šalčio, nes tuo metu esu sąmoningas psichiniame savo būties plane. Po valandos kojos nutirpsta, tačiau stoviu nejudėdamas, kaip statula, nes ši tobula akimirka prikausto mano dėmesį ir paralyžiuoja mano judesius. Visos nemirtingos sielos, kurios šiąnakt sklando aplink mane – kilkite ir triumfuokite kartu su manimi! Juk jūs savo plonajame pasaulyje girdite tą patį šėtonišką opusą, kurį girdžiu aš savo ausyse. Visų gyvenimo naktų man bus per mažai ir neužteks atsiklausyti šių naktinių simfonijų! Cituodamas Nicką Holmsą: “Kai aš numirsiu…”, tikiuosi tik vieno – kad vietoje manęs ten stovės bent vienas kitas bebaimis, pratęsiantis šią naktinę ceremoniją, kuria aš toliau žavėsiuos, matydamas ir girdėdamas iš anapus. O iki tol mano širdyje kunkuliuos pati tyriausia aistra gyventi vardan nakties.

Šiame pasaulyje yra daugybė nelaimingų žmonių, kurie prarado regą ar klausą, arba jau gimė akli ar kurti. Deja, jie negali matyti užburiančio nakties grožio ar girdėti beprotiškų tamsos opusų. Todėl vertinkite tai, ką turite ir nekenkite patys sau – geras regėjimas tamsoje turėtų būti kiekvieno iš mūsų siekiamybė. Jei išmokome nebenuodyti savo protų, išmokime nebenuodyti ir savo kūnų. Praradusios šias jusles, mūsų naktinės sielos būtų pasmerktos nepakeliamai kančiai ir tiesiog neišgyventų! Labiausiai šiame gyvenime turėtume bijoti tylos… O kol mes matysime ir girdėsime, mums niekada netruks drąsos išeiti į juodą naktį ir staugti mėnesienoje! Nebijokite skausmo ir drąsiai liekite savo sielvarto ir triumfo ašaras tamsoje! Mes liūdėsime, mes žavėsimės, mes kursime ir kaip dainuoja nepakartojamas maestro Fernando Ribeiro – mes toliau švęsime pilnaties skleidžiamą beprotybę!


Šis straipsnis skiriamas Juodojo angelo skulptūros autoriaus Leopoldo Wasilkowskio (1866-1929) atminimui.