Kuo tamsesnė naktis, kuo ryškesnės žvaigždės, kuo gilesnis sielvartas – tuo arčiau Dievas

F. M. Dostojevskis

Kiekvieną dieną laukiu sutemų… Nepriklausomai nuo to, kokia savaitės diena ir koks oras, laukiu, kol akinančią saulę, į kurią neįmanoma žiūrėti, pakeis dėmesį prikaustisiantis, hipnotizuojantis mėnulis. Kai tiršti debesys pilnai aptraukia ir užtemdo naktinį dangų, pagaliau tampa pakankamai tamsu. Šaltąjį sezoną mėgstu labiau, nes naktis trunka ilgiau ir ateina anksčiau. Dienos ir nakties ciklą galima pavadinti gamtos vaizduote. Žmogus irgi turi vaizduotę, kuriai pasireikšti tamsa tampa idealiomis sąlygomis. Tačiau vaizduotė yra ne esminė dalis, o tik gaidukas – impulsas, padedantis pamatyti tai, kas dienos metu lieka nematoma plika akimi. Fenomenalu, kaip naktis suaktyvina žmogaus sielą: viena akimi mes liekame formų pasaulyje, o kita akimi pradedame matyti idėjų pasaulį. Forma valios įtakoje yra tik idėjos projekcija. Jei turi valios nuspausti gaiduką, tas idėjas įmanoma pamatyti…

Pamiršęs viską, kas mane sieja su aklu dieniniu pasauliu, nekantrauju nerti į tamsą ir leistis į savo naktinį kelią. Apsirengiu juodai ir susilieju su žemę laikinai apgaubusia tamsa. Žinau, kad ten, kur einu, pateksiu į kitą pasaulį, kuris yra tikras, jaudinantis ir beprotiškas. Bailiui tai yra drąsos patikrinimas, pavargusiam tai yra išsigelbėjimas, vienišam tai yra įkvėpimas. Noriu patekti į tą pasaulį ne tik dėl to, kas jame yra, bet ir dėl to, ko jame nėra. Naktį ten nėra gyvųjų, o kartu su jais ir paviršutiniškumo bei visos iš jo kylančios beprasmybės. Ten vyraus tik tobula harmonija, kurią kuria amžini tamsos ir mirties principai. Kartais ten laukia gedulas, kartais malda, kartais garbinimas… Nepriklausomai nuo tikslo, mano naktinis ritualas visada yra tikras, tyras ir bekompromisis. Tik būdamas vienas tarp mirusiųjų aklinoje tamsoje ir net negirdėdamas, kas vyksta aplinkui, galiu išlaisvinti save.

Vienas, atsidūręs teisingu laiku teisingoje vietoje, patenku į tinkamą aplinką, kurios tragiška romantika man leis išgirsti mano naktinį opusą taip, kaip bet kur kitur dieną tai padaryti būtų neįmanoma. Žinau, kad tai, ką ten išgirsiu, privers mane norėti pulti ant kelių ir draskyti žemę plikom rankom. Didingi garsai, susiliedami su naktimi, glumina mano protą ir degina mano širdį. Man sunku patikėti, kad tai galėjo sukurti žmogus. Jei tai tiesa, jis turėjo būti apsėstas šėtono! Šie kilnūs kūrėjai suvokė, kad gyvenimas ir mirtis sudaro vientisą žmogaus būties ciklą. Jų tamsus menas gimė iš baisios kančios, gilaus sielvarto, arba stipraus nusivylimo. Vieną kartą juos išgirdus, pasaulis niekada nebebūna toks, koks buvo iki tol. Kol neišgyvenai, ar nepajautei tikros tragedijos, iš tikrųjų nežinai apie jos egzistavimą. Šie tamsos himnai bei šėtono litanijos apsėda mintis ir užvaldo protą. Aukščiausia meno išraiška triumfuoja naktyje!

Tai, kas kitiems yra fantastika, man tapo tikrove. Dar būdamas vaiku, šaltą žiemos naktį išėjau į mirusiųjų žemę, kur išsivaduoti mane pakvietė nakties deivė Hekatė. Praėjus dviems dešimtmečiams, stoviu ten pat ir nebeprisimenu dienų, kai buvau aklas, kurčias ir skendėjau nežinioje. Mano sielos nebenuodija melas, o mano protas išvalytas nuo šiukšlių. Tamsos didybė, kurią matau ir girdžiu, prikėlė mane naujam gyvenimui. Dabar aš žinau, kad dėl šių sferų harmoniją kuriančių garsų verta gyventi ir laukti saulėlydžio tam, kad jie vėl galėtų mane šokiruoti. Mano naktinio ritualo metu laiko bei erdvės pojūtis išnyksta ir danguje matau tik beribę visatos tamsą. Mano siela nori pasiekti mėnulį ir staugia, kaip vilkas. Aš prišaukiu nakties nekromantę, trilypę dvasią – Hekatę, kuri ateina apsupta kitų juodų vilkų ir palaimina mane mirusiųjų kalba, kaip kadaise palaimino ir kūrėją, kurio opusas skamba mano ausyse. Mus palaimino pati naktis!

O pabaigai, mano bebaimiai naktinėtojai – geras regėjimas tamsoje turėtų būti kiekvieno iš mūsų siekiamybė. Patariu gerti mažiau alkoholio, kuris kelia spaudimą akyse, taip gadindamas jūsų regėjimą. Jei išmokome nebenuodyti savo protų, išmokime nebenuodyti ir savo kūnų. Šiame pasaulyje yra daugybė nelaimingų žmonių, kurie prarado regą, ar klausą, arba jau gimė akli, ar kurti, todėl, deja, negali pamatyti užburiančio nakties grožio, ar girdėti beprotiškų tamsos opusų. Todėl vertinkite tai, ką turite ir nekenkite patys sau. Praradusios šias jusles, mūsų naktinės sielos būtų pasmerktos nepakeliamai kančiai ir tiesiog neišgyventų! Labiausiai šiame gyvenime bijoti turėtumę tylos… O kol mes matysime ir girdėsime, mums niekada netruks drąsos išeiti į juodą naktį ir staugti mėnesienoje! Nebijokite skausmo ir drąsiai liekite savo sielvarto ir triumfo ašaras tamsoje! Mes liūdėsime, mes žavėsimės, mes kursime ir kaip jau daugiau nei du dešimtmečius dainuoja nepakartojamas Fernando Ribeiro – mes toliau švęsime pilnaties skleidžiamą beprotybę!

Šį straipsnį skiriu Liudviko van Bethoveno (1770 – 1827) – apkurtusio kompozitoriaus atminimui.