Anno MCMXII

1912 metais, praėjus maždaug šimtmečiui nuo Senųjų Rasų įkūrimo ir neilgai trukus iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, šių kapinių plotą praplėtė Naujosios Rasos. Dabar visa teritorija sudaro bendrą Rasų kapinių kompleksą, įtrauktą į nacionalinį kultūros vertybių registrą. Šias dvi kapinių dalis skiria Sukilėlių gatvė ir žiūrint į visą slėnį, visai nesunku įsivaizduoti, kaip monumentaliai atrodytų vientisos Rasų kapinės, jei jokia gatvė neskirtų jų didžiulio ploto. Skirtumą tarp visuomenės sluoksnių, laidotų skirtingose Sukilėlių gatvės pusėse, galima pastebėti plika akimi. Naujosiose Rasose nėra nei vienos koplyčios ar mauzoliejaus, kai Senųjų pusėje jų net keliolika. Čia yra tik keli didesni šeimyniniai kapai ir skulptūros. Žymiausias visuomenės veikėjas, palaidotas Naujosiose Rasose yra gydytojas ir medicinos mokslų daktaras Mykolas Marcinkevičius (1892-1987), kurio garbei buvo pavadinta klinikinė ligoninė Vilniuje. Nežiūrint į skurdesnę architektūrą, Naujųjų Rasų kapinių dvasia bei paminklų stilius labai panašūs į Senųjų ir tik datos ant antkapių išduoda šios kapinių dalies įkūrimo laiką.

Šiaurės vakarinėje Naujųjų Rasų dalyje palaidoti 40 Lenkijos karių (17 iš jų – nežinomi): 8 generolo Vladislavo Vejtko (Władysław Wejtko) vadovaujamų Lenkijos savigynos būrių kariai, žuvę 1919 kovose dėl Vilniaus su Raudonąja armija ir 32 generolo Liucjano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) vadovaujamos Lenkijos kariuomenės kariai, žuvę 1920-1922 Vilniaus okupacijos metu. Šalia palaidoti 1920–1921 kovose už Vilnių žuvę Lietuvos kariuomenės kariai. Šių Lietuvos ir Lenkijos karių atminimui XXa. trečiojo dešimtmečio pabaigoje pastatytas betoninis obeliskas: ant postamento stovinti kolona su varpo formos viršutine dalimi ir išlietu reljefinių raidžių memorialiniu įrašu lenkų kalba: “WILNO SWOIM WYBAWCOM / 1920 9 X” (kolona restauruota 1990, tačiau neišliko betoninis Lenkijos erelis jos viršuje).

Čia pat, šalia 1920–1921 kautynių aukų, palaidoti 27 (3 iš jų – nežinomi) Vilniaus jungtinės rinktinės Lietuvos kariai, žuvę kautynėse su Raudonąja armija 1941 Birželio sukilimo metu. Jų atminimui 1942 pastatytas Sukilėlių koplytstulpis (atstatytas 1994), o 1995 įrengta memorialinė lenta.