Zoon man buvo lyg atsakas į Elizium, bet kai dabar atsigręžiu atgal, jaučiu, jog jis galėjo išeiti po Fields of the Nephilim vardu. Man visa tai yra vienas ir tas pats – tai mano kūryba…

Carl McCoy

Po užsitęsusių nesutarimų dėl muzikinės krypties, pradominavę gotikinio roko scenoje visą aštuntajį dešimtmetį, 1991 britai Fields of the Nephilim išsiskyrė. Be lyderio likusi gauja pasivadino Rubicon ir pradėjo groti kažkokį popsą, kas, žinoma, prie nieko gero neprivedė. Tuo tarpu charizmatiškasis individualistas Carl McCoy turėjo savo rimtesnes ambicijas. Jis teigė, kad gotikinio roko scena atsidūrė stagnacijoje ir tuo pačiu matė, kaip beprotiškai vystosi gotikinis metalas. McCoy galvoje jau kurį laiką vystėsi planas, kaip jo muzika turėtų skambėti ateityje, tačiau tai pasiekti buvo nelengvas uždavinys. Būsimas metalgalvis pasinėrė į labai ilgą eksperimentavimą su muzikine medžiaga, kurią buvo paruošęs savo asmeniniam naudojimui, mąstydamas apie naujus muzikinius horizontus. Po grupės išsiskyrimo McCoy nespaudė jokios leidybinės sutartys, tad pirmą kartą gyvenime jis turėjo pakankamai laiko gilintis į savo unikalios metalo krypties subtilybes. Perfekcionistinis požiūris į darbą ir bandymai nušlifuoti savo naująją kūrybą muzikantui užtrūko beveik penkis metus. Kaip parodė vėlesni leidiniai, o konkrečiai Fallen (2002), ši laiko nuovokos praradimo savybė nuolat kūrybiniame procese skęstančiam kompozitoriui ne tik padėdavo, bet kartais ir pakišdavo koją…

Naujojo albumo įrašymui McCoy surinko sesijinių muzikantų grupę, kurią sudarė gitaristas Paul Miles, bosistas Cian Houchin ir būgnininkas Simon Rippin. Prieš įžengiant į įrašų studiją, kompanija, transformavusi sanąjį pavadinimą tiesiog į Nefilim, atliko kelis koncertus tam, kad McCoy galėtų išgirsti, kaip viskas skamba realybėje. Grįžęs iš turo užsienyje, muzikantas suprato, kad instrumentinę dalį bus gana sudėtinga teisingai suderinti su visais jo įmantriais garso efektais. Visą krūvą semplų, pradedant musės zvimbimu, baigiant pragariškais garsais, būsimam albumui McCoy kūrė ir įrašinėjo pats, nieko nenaudodamas iš jau egzistuojančių resursų, kurie jam atrodė per daug tipiški. Į pagalbą buvo pakviestas prodiuseris, kuris nedavė jokios realios naudos, nes net po jo miksavimo skambesys buvo nesubalansuotas. Kitas prodiuseris medžiagą sumiksavo per daug dirbtinai ir toks rezultatas Carlo irgi netenkino. Ėjo ketvirti kūrybinio proceso metai, tad užsiknisęs kariauti, muzikantas nusprendė, kad reikiamą sąskambį gali išgauti pats. Atsiribojęs nuo visų, McCoy pagaliau užbaigė albumą vienas, be prodiuserio pagalbos.

Dešimties ilgų ir hipnotizuojančių kūrinių albumą, pavadintą Zoon, 1995 balandį išleido britų leidybinė įmonė Beggars Banquet. Šis leiblas, įkurtas 1977 ir turintis visą krūvą sub-leiblų, šiuo metu priklauso vienai didžiausių pasaulyje nepriklausomų leidybinių įmonių grupių Beggars Group. Su Beggars Banquet McCoy turėjo įsipareigojimą antram albumui po paskutinio klasikinių nefilimų albumo Elizium (1990) leidybos. Žinoma, Zoon labai skiriasi nuo visos ankstyvosios Fields of the Nephilim kūrybos. Tai yra industrinį atspalvį turintis death metal, padengtas savo kūrėjui taip būdinga misticizmo skraiste. Atitinkamai pasikeitė ir McCoy vokalas – jis švarus, tačiau labai užtikrintas ir daug agresyvesnis nei anksčiau. Zoon yra koncepcinis albumas, nardinantis klausytoją į apokaliptinę Senojo Testamento apokrifo – Enocho knygos – istoriją apie angelus, ėmusius sau į žmonas žemiškąsias moteris, po ko žemėje kilo tvanas. 1996 kovą Beggars Banquet singlo pavidalu išleido greičiausią Zoon kūrinį Penetration, kuriam buvo sukurtas ir liguistas video klipas. Lenkų black/death gigantai Behemoth įrašė Penetration koverį, kurį 2005 išleido savo mini-abume Slaves Shall Serve.

Klasikinių Fields of the Nephilim kūryba savo laiku buvo priimama kaip eksperimentinė muzika, laužiusi gotikinio roko scenos standartus ir plaukusi prieš srovę, o Elizium kritikų yra laikomas nenuginčijama šios nefilimų eros kulminacija. Visgi McCoy yra kompozitorius savo vizijomis visada lenkiantis scenos tendencijas bent puse dešimetmečio. Kai pasirodė Elizium, išprotėjęs genijus džiaugėsi rezultatu, tačiau tuo pačiu jau mąstė apie kitus projektus, suprasdamas, kad juos įgyvendinti su esamu grupės sąstatu jam nelemta. Ironiška, bet tuo metu, kai visus svaigino atmosferinis ir progresyvus nefilimų skambesys, McCoy galiausiai jis ėmė pykdyti. Muzikantas veržėsi patirti naujus, stipresnius jausmus ir buvo pasiruošęs savo mistinę muziką perkelti į kitą ekstremalumo lygį. Grojimas roko scenoje McCoy prilygo važiavimui automobiliu be galimybės perjungti bėgio. Visos šios ilgai kauptos agresyvios ambicijos prasiveržė per Zoon – originalų, unikalų ir intelektualų tamsaus death metal šedevrą, kuris ne tik tapo šuoliu į naująją nefilimų erą, bet ir užsitarnavo amžiną griežtos bei konservatyvios europinės metalo scenos pagarbą.