Leidėjas: Beggars Banquet
Metai: 1996
Prodiuseris: Carl McCoy
Trukmė: 53:19

1. Still Life (3:39)
2. Xodus (3:47)
3. Shine (6:48)
4. Penetration (3:31)
5. Melt (The Catching of the Butterfly) (5:02)
6. Venus Decomposing (6:06)
7. Pazuzu (Black Rain) (6:38)
8. Zoon (Parts 1 & 2) (Saturation) (9:41)
9. Zoon (Part 3) (Wake World) (5:28)
10. Coma (2:39)

Kai atsigręžiu atgal, jaučiu, jog Zoon galėjo būti išleistas po Fields of the Nephilim vardu. Man visa tai yra vienas ir tas pats – tai mano kūryba…

Carl McCoy

Pradominavę gotikinio roko scenoje nuo 1984, britai Fields of the Nephilim 1991 išsiskyrė po užsitęsusių tarpusavio nesutarimų dėl muzikinės krypties. Be lyderio likusi gauja pasivadino Rubicon ir su nauju vokalistu Andy Delany pradėjo groti kažkokį popsą, kas, žinoma, prie nieko gero neprivedė. Tačiau charizmatiškasis individualistas Carl McCoy turėjo savo rimtesnes ambicijas. Jis teigė, kad gotikinio roko scena atsidūrė stagnacijoje ir tuo pačiu matė, kaip beprotiškai vystosi gotikinis metalas. Po grupės išsiskyrimo McCoy vis dar turėjo įsipareigojimą su Beggars Banquet antram albumui po Elizium (1990), tad nieko nelaukdamas būsimas metalgalvis ėmėsi savo naujų kūrybinių idėjų realizavimo. Perfekcionistinis požiūris į darbą ir bandymai idealiai nušlifuoti eksperimentinę medžiagą išprotėjusiam genijui užtrūko beveik penkis metus. Kaip parodė istorija, ši laiko nuovokos praradimo savybė nuolat kūrybiniame procese skęstančiam kompozitoriui ne tik padėdavo praplėsti muzikinius horizontus, bet taip pat pakišdavo koją su leidybinių įmonių terminais.

Naujojo albumo įrašymui McCoy surinko sesijinių muzikantų grupę, kurią sudarė gitaristas Paul Miles, bosistas Cian Houchin ir būgnininkas Simon Rippin. Prieš įžengiant į įrašų studiją, kompanija, transformavusi sanąjį pavadinimą tiesiog į The Nefilim, atliko kelis koncertus tam, kad McCoy galėtų išgirsti, kaip viskas skamba realybėje. Grįžęs iš turo užsienyje, muzikantas suprato, kad instrumentinę dalį bus gana sudėtinga teisingai suderinti su visais jo įmantriais garso efektais. Visą krūvą semplų, pradedant musės zvimbimu, baigiant pragariškais garsais, būsimam albumui McCoy kūrė ir įrašinėjo pats, nieko nenaudodamas iš jau egzistuojančių resursų, kurie jam atrodė per daug tipiški. Į pagalbą buvo pakviestas prodiuseris, kuris nedavė jokios realios naudos, nes po jo mikso skambesys vistiek nebuvo darnus. Kitas prodiuseris medžiagą sumiksavo per daug dirbtinai ir toks rezultatas Carlo irgi netenkino. Ėjo ketvirti kūrybinio proceso metai, tad pavargęs kariauti, muzikantas nusprendė, kad reikiamą skambesį gali išgauti pats. Atsiribojęs nuo visų, McCoy pagaliau užbaigė albumą vienas, be prodiuserio pagalbos.

Beggars Banquet, priklausanti vienai didžiausių pasaulyje nepriklausomų leidybinių įmonių grupių Beggars Group, ilgai brandintą albumą Zoon išleido 1995 balandį. Žinoma, Zoon labai skiriasi nuo visos ankstyvosios Fields of the Nephilim kūrybos. Tai yra industrinio atspalvio dark/death metal, turintis hipnotizuojantĮ poveikį ir apgaubtas savo kūrėjui taip būdinga misticizmo skraiste. Atitinkamai pasikeitė ir McCoy vokalas – jis švarus, tačiau labiau užtikrintos ir agresyvesnės manieros nei anksčiau. Zoon yra koncepcinis albumas, nardinantis klausytoją į apokaliptinę Senojo Testamento apokrifo – Enocho knygos – istoriją apie angelus, ėmusius sau į žmonas žemiškąsias moteris, po ko žemėje kilo tvanas. 1996 kovą Beggars Banquet singlo pavidalu išleido hitu tapusį greičiausią Zoon kūrinį Penetration, kuriam buvo sukurtas ir liguistas video klipas. 2005 lenkų black/death gigantai Behemoth įrašė Penetration koverį, o grupės lyderis Adam “Nergal” Darski keliuose Fields of the Nephilim koncertuose Lenkijoje 2011 ir Londone 2015 atliko šį kūrinį kartu su Carlu, kaip specialus svečias.

Klasikinių Fields of the Nephilim kūryba, kurios kulminacija yra Elizium, savo laiku buvo priimama kaip eksperimentinė muzika, plaukusi prieš srovę ir laužiusi gotikinio roko scenos standartus. Visgi McCoy yra kompozitorius savo vizijomis visada lenkiantis scenos tendencijas bent puse dešimetmečio. Kai pasirodė Elizium, jis jau mąstė apie kitus projektus, suprasdamas, kad jų įgyvendinti su esamu kolektyvu nelemta. Tuo metu, kai visus svaigino psichodelinis ir progresyvus nefilimų skambesys, patį McCoy jis galiausiai ėmė pykdyti. Muzikantas veržėsi kurti stipresnius įspūdžius ir buvo pasiruošęs savo mistinę muziką perkelti į kitą ekstremalumo lygį. Grojimas roko scenoje McCoy prilygo važiavimui automobiliu be galimybės perjungti bėgio. Visos šios ilgai kauptos ambicijos prasiveržė per Zoon – originalų, unikalų ir intelektualų tamsaus death metal šedevrą, kuris ne tik tapo šuoliu į naująją nefilimų erą, bet ir užsitarnavo amžiną griežtos bei konservatyvios europinės metalo scenos pagarbą.