Po visko nebylio balsas apverks pasaulį; aklas vėl praregės, kai aplink per tamsu, kad matytųsi; kurčias klausys, kai aplink per garsu, kad girdėtųsi…

Langsuyar

Senosios religijos iš prigimties tarnavo sinarchijos šaltiniu ir teokratijos pamatu, perduodamos savo dvasinius principus į kultūrinę ir socialinę sferas. O štai labiausiai Europoje paplitusi krikščionybė degradavimo pasekmėje labai greitai įgavo viso labo dogminę išraišką. Pagrindinė šio degradavimo priežastis buvo ne pačios religijos esybėje, bet jos bažnytinėje kulto formoje, kurioje pilnai įsigalėjo politika. Manipuliuoti katalikais iškreiptų religinių dogmų pagalba bažnyčiai nebuvo sunku, kadangi aklą tikėjimą krikščionys iš anksto pasirinko, kaip savo kulto pamatą. Visgi, silpnėjant bažnytiniam suverenitetui, visuomenė jau išmoko atskirti religiją nuo bažnyčios, kaip valdžios ir pelno siekiančios institucijos, ilgus amžius skaityti nemokančius žmones valdžiusios melo ir baimės pagalba bei smurtiniu susidorojimu su eretikais. Indulgencijos, už kurių pinigus buvo pastatyta didinga Šventojo Petro bazilika Romoje ir inkvizicija, dėl kurios Europa prarado daugybę mokslininkų, filosofų ir šimtus tūkstančių tiesiog nekaltų žmonių – visa tai kraupu, tačiau nebeaktualu, nes dabar mokame skaityti patys, tad mums nebereikia tikėti viskuo, ką sako kunigas ir jam paklusti. Šiuolaikiniam žmogui visa ši katalikų gėda jau tapo tokia akivaizdi, kad net neverta didesnio dėmesio šiame straipsnyje, kuriame mums labiau rūpi krikščionybės nuosmukio pasekmės, o ne priežastys. Taigi, žmonės patyrė labai daug aukų, tačiau ar pati religija netapo didžiausia dogmatizmo auka be kelio atgal? Jei bažnyčios keliamos problemos beveik išnyko, tai religijos degradavimo pasekmės tapo tik aktualesnės. Mes eisime dar toliau ir nuo religijos atskirsime ne tik bažnyčią, bet ir patį dogmatizmą. Tad visur, kur šiame darbe atsiremsime į tikybą, išbrauksime žodį “tikėjimas” iš savo žodyno, pakeisdami jį žodžiu “supratimas”.

Šiuolaikiniai dogmatizuoti krikščionys sunkiai serga paklydimu, kuris pasireiškia nebemokėjimu teisingai interpretuoti egzoterines alegorijas, nuo pat žodžio atsiradimo tarnavusias slaptu teogoninių, kosmogoninių ir androgoninių žinių šifru. Pagrindiniu tradicinės krikščionybės trūkumu galima įvardinti mokymo transformaciją į paprastą tikėjimą, kuris negali konkrečiai paaiškinti, kas yra Dievas, šėtonas, žodis, mintis, valia, energija ar materija. Pamatinės žinios, slypinčios už Šventojo Rašto alegorijų, dabar net nesusimąstant priimamos pažodžiui. Citata iš Pradžios knygos “…žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs” (Pr 3,1) yra bevertė, jei bandysime ją suprasti tiesiogine prasme. Tačiau žymusis prancūzų rozenkreiceris Fabre d’Olivet mums pateikia idealią metafizinę šio sakinio interpretaciją: “Pirminė trauka (egoizmas, individualizmas) buvo natūros (žmogaus), sukurtos Jehovos, viso stichinio gyvenimo įtraukiančia aistra”. Tai tik trumpas ir elementarus pavyzdys, parodantis, kokiu metodu reikia studijuoti Senajį Testamentą. Turėdami raktą į šį alegorinį šifrą ir išmanydami metafizikos pagrindus, analogijos metodu galime suprasti, jog raudonas molis yra pirmoji žmonių rasė, Adomas yra ne asmuo, bet žmonių rūšis, o viena Dieviškoji kūrimo diena prilygsta žmogiškiems šimtmečiams ir t.t. Tai, kas šiuolaikiniam tikinčiajam yra mistiška ir antgamtiška, senovės teosofui buvo dar ir kaip natūralu bei gamtiška. Tokia atskirtis tarp religijos ir mokslo, kokia yra dabar, buvo ne visada. Laikais, kai mokslas buvo suvokiamas mažiau, kaip technogeninis, o labiau, kaip teologinis ir antropologinis, jis buvo neatsiejamas nuo religijos, o teosofija tebetarnauja, kaip jų sintezė.

Be tradicinių didžiųjų religijų egzistuoja kelios gnosticistinės sistemos, kaip kabala, hermetizmas ir pitagorizmas, tapusios pagrindinėmis europietiškos teosofijos doktrinomis. Platono (422-347 m. pr. Kr.) pristatytą gnozio sąvoką, reiškiančią dvasinį supratimą, vartosime apibūdinti proto būsenai, o gnosticizmą – apibrėžti dvasinių mokymų, principingai besiremiančių supratimo, o ne tikėjimo metodais, visumai. Nepriklausomai nuo kultūrinių egiptiečių, žydų ir graikų atspalvių, visos šios gnosticistinės sistemos pateikia tarpusavyje analogišką mokymą. Kabala, dar vadinama minčių aritmetika, yra chaldėjų patriarcho Abraomo (XVIII a. pr. Kr.) sudarytas ir knygoje Sefer Yetzirah užšifruotas ezoterinis žydų mokslas, sudėtingai operuojantis hebrajų abėcėlės ir skaičių simbolizmu. Vėliau žydų vedlys Mozė (XIII a. pr. Kr.), gavęs savo išsilavinimą Egipto misterijose, užšifravo pasaulio kosmogoniją alegorinėje knygoje Berešit (Pradžios knygoje). Pagrindinis kabalos šaltinis yra II a. rabino Šimon bar Johai parašyta knyga Zohar, kuri, remdamasi Sefer Yetzirah, pateikia išsamų metafizinį Berešit komentarą. Praėjus keliems amžiams po Mozės mirties, Egipte užgimė hermetizmas, o pagrindinis jo šaltinis yra aštuoniolika egiptiečių pranašo Hermio Trismegisto traktatų, kuriuos XV a. į lotynų kalbą iš Pitagoro periodo graikų filosofų tekstų išvertė italų teologas ir Platono akademijos Florencijoje įkūrėjas – Marsilio Ficino (1433-1499), pavadinęs šį rinkinį Corpus Hermeticum. Pitagorizmas, žinantis skaičių galybę taip pat gerai, kaip tai žino kabala, irgi užima labai svarbią vietą gnosticizme. Pats Pitagoras (582–496 m. pr. Kr), mokęsis Egipte ir hermetinę tradiciją užšifravęs savo žymiosiose Auksinėse eilėse, laikomas vienu svarbiausių teosofų po Mozės. Taigi, krikščionybė, kaip religija, iš tikrųjų yra tik sąlyginai nauja universalios senovinės ortodoksijos forma, o oficiali bažnyčia yra pasaulietinėms masėms skirta institucija, šalia kurios visą laiką egzistavo ir tikroji – gnozio bažnyčia.

1119, po pirmojo Kryžiaus žygio, įkurtas riterių-vienuolių ordinas – Tamplieriai – perėmė teosofines žinias iš žydų ir atsivertęs į gnosticizmą, kultivavo savotišką ezoterinę krikščionybę, kol 1311 Prancūzijos karalius, vykdydamas popiežiaus įsakymą, pasiuntė beveik visą ordiną ant laužų, paskelbęs Tamplierius eretikais. Didžiausia egzekucija įvyko 1312 Šv. Antano abatijoje, kur buvo sudeginti 54 aukščiausią laipsnį turintys bebaimiai riteriai, iš kurių prieš mirtį nei vienas neišsižadėjo savo įsitikinimų. O didysis ordino magistras Jacques de Molay 1314 buvo sudegintas atkirai Paryžiaus Notre Damo aikštėje. Vėliau gnosticizmo tradicijai Europoje neleido išnykti prancūzų chemikas Nicolas Flamel (1330-1418), vokiečių medikas ir rašytojas Heinrich Cornelius Agrippa (1489-1535), šveicarų chemikas ir filosofas Theophrastus von Hohenheim (1494-1541), žinomas, kaip Paracelsas, prancūzų astronomas ir filosofas Guillaume Postel (1510-1581), italų filosofas, matematikas ir astronomas Giordano Bruno (1548-1600), vokiečių medikas ir chemikas Heinrich Khunrath (1560-1605), vokiečių filosofas ir teologas Jakob Böhme (1575-1624) ir kiti. Kai kurie iš jų savo gyvenimus baigė kalėjimuose, arba ant laužų. O išgyvenę Tamplierių ordino pasiekėjai, vedini beprotiškos neapykantos monarchijai ir bažnyčiai, net keturis su puse šimto metų ruošėsi kerštui, kol Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu neo-tamplieriai karalių Pilypą IV nubaudė Liudviko XVI asmenyje, o popiežius Pijus VII sumokėjo už Klemenso V klaidas. Taip Prancūzija tapo gnozio centru Europoje ir XVIII-XIX a. teosofijos žinias joje platino rozenkreiceriai, martinistai bei kiti masonų ordinai.

Nūdieną lengviausiai (bet nebe lengvai) pasiekiami kabalą, hermetizmą ir pitagorizmą analizuojantys traktatai priklauso tokiems XVIII-XIX a. teosofinės minties prancūzų klasikams, kaip riteriškas teurgas – Martinez de Pasqually (1727−1774); pastarojo mokinys, pasirašinėjęs Nežinomo filosofo pseudonimu – Louis-Claude de Saint-Martin (1743-1803); etimologas ir nemirtingą atminimą tarp teosofų užsitarnavęs pitagorizmo ekspertas, atkūręs tikrąją Mozės kosmogoniją – Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825); okultizmo etalonas, kaip niekas kitas plačiai aprašęs slaptuosius mokslus – Éliphas Lévi (1810-1875); pats didžiausias įkvėpėjas – Alexandre Saint-Yves d’Alveydre (1842-1909), kurio darbai išsiskyrė drąsa ir šiuolaikiškumu; bebaimis kovotojas su apsišaukėliais ir pripažintas autoritetas – Stanislas de Guaita (1861-1897) bei jo ištikimas bendražygis, skvarbusis medicinos mokslų daktaras – Gérard Encausse (1865-1916), žinomas, kaip Papus. Visi šie Rožės ir kryžiaus ordino nariai, kurių genialūs protai toliau ūgdo nematerealistinę šviesuomenę net ir XXI amžiuje, savo uždegančiais darbais ir stipria dvasia užsitarnavo amžiną pagarbą Europos gnostikų gretose. Verta paminėti ir rusų kilmės teosofę Jeleną Blavatskają (1831-1891), 1875 įkurusią Teosofinę draugiją, kurios tikslas yra vėl apjungti religiją, filosofiją ir mokslą į bendrą sintezę.

Kai kas nors domisi ar mūsų tamsioji kultūra turi kokią nors nuo savęs neatsiejamą religiją, be abejo, galime atsakyti, jog neturi, tačiau gnosticizmas gali būti artimiausia mums pakraipa. Žinoma, tai ne taisyklė, o tik logiškiausia kryptis. Kiekvienas asmeniškai renkasi savo dvasinio tobulėjimo būdą ar sistemą. Jeigu dėl savo charakterio savybių mėgstate labiau tikėti ir vykdyti, nei gilintis ir suprasti (nors, manau, tarp mūsų tokių žmonių yra mažuma), drąsiai galite rinktis tradicines religijas – sąžiningas kelio laikymasis bet kokiu atveju atneš kažkokius rezultatus. Vienintelė proto liga, stipresnė už agnosticizmą, yra tik ateizmas. Tačiau mes neleisime ateizmui paversti mūsų dvasiniais bailiais ir protiniais tinginiais! Nežinomybė amžinai kels baimę neprotaujantiems, nes žmogus bijo to, ko nesupranta. O kuo mažiau žinai – tuo lengviau gyventi. Neleiskite pražūtingam materializmui užvaldyti savo talentingų protų! Pabaigai turiu vėl prisiminti nepakeičiamąjį tamsos filosofą Langsuyar (Fernando Ribeiro alter ego) ir tikrus idėjinius karius, kurie ausimis supranta geriau nei kitomis juslėmis, paskatinti kiltį į jaudinančią bei mistinę dvasinę kovą, skambant vienkartinio Moonspell side-projekto Daemonarch didingiems hermetiniams himnams, įamžintiems visas protines blokadas griaunančiame albume Hermeticum (1998).

Šis straipsnis skiriamas lenkų distopinio siurealizmo tapytojo, fotografo ir skulptoriaus Zdzislawo Beksinskio, nužudyto 2005 vasario 21, atminimui.