SCIRE NEFAS

(lot. žinios – nuomdėmė; graviūra virš įėjimo į senovinę šventyklą)

Silpnėjant bažnytinei valdžiai, visuomenė jau išmoko atskirti krikščionybę nuo bažnyčios, kaip valdžios ir finansinio pelno siekiančios institucijos, ilgus amžius skaityti nemokančius žmones valdžiusios baimės ir smurto pagalba. Sudegintos bibliotekos, sunaikintas gražiausių Europos moterų genofondas ir pedofilija – šiuolaikiniam žmogui jau tapo toks akivaizdus dalykas, kad net nėra vertas gilesnio kvestionavimo ir didesnio dėmesio šiame straipsnyje. Visa tai tiesiog nebeaktualu, nes dabar mokame skaityti patys ir mums nebūtina tikėti viskuo, ką sako kunigas. Tačiau, ar pati krikščionybė netapo bažnyčios auka? Mes eisime dar toliau ir nuo krikščionybės atskirsime ne tik bažnyčią, bet ir pačią religiją. Tad visur, kur šiame darbe atsiremsime į tikybą, išbrauksime žodį “tikėjimas” iš savo žodyno, pakeisdami jį žodžiu “supratimas”. Tiriant žmogaus dvasinės būties klausimą santikyje su Dievu, mes vadovausimės tik žmogaus proto galia, be nereikalingų nukrypimų į religines dogmas. Mūsų religijos jau seniai sunkiai serga paklydimu, kurį sukėlė nebemokėjimas teisingai traktuoti metafizines alegorijas, nuo pat žodžio atsiradimo tarnavusias slaptų žinių šifru bet kokiame senovės moksle. Tradicinė krikščionybė nebegali konkrečiai paaiškinti, kas yra Dievas, šėtonas, žodis, mintis, valia, energija, ar materija. Sunku įsivaizduoti, kokios beviltiškos protinės būsenos turi būti tradicinei religijai pamaldus šiuolaikinis žmogus.

Pagrindiniu tradicinės krikščionybės trūkumu galima įvardinti mokymo transformaciją į paprastą tikėjimą, dėl žinomos institucijos koncentravimosi ne ten, kur reikia. Šito pasekoje buvo prarastos esminės žinios, slypėjusios už Senojo Testamento alegorijų, kurios dabar net nesusimąstant priimamos pažodžiui. Citata iš Pradžios knygos “Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sukūrė” (Pr 3,1) yra bevertė, jei bandysime ją suprasti tiesiogine prasme. Tačiau žymusis prancūzų rozenkrietis Fabre d’Olivet mums pateikia idealią metafizinę šio sakinio interpretaciją: “Pirminė trauka (savimeilė, egoizmas) buvo natūros (gyvos būtybės – žmogaus), sukurtos Jehovos, viso stichinio gyvenimo įtraukiančia aistra”. Tai tik trumpas ir elementarus pavyzdys, parodantis, kokiu metodu reikia studijuoti Mozės, gavusio savo neįkainojamas žinias Egipto misterijose, Penkiaknygę, arba bet kokią kitą senovinę okultinę literatūrą. Turėdami raktą į šį alegorinį šifrą ir išmanydami metafizikos pagrindus, analogijos metodu galime suprasti, jog gyvatė buvo individualizmo principas, Edeno sodas buvo švarios ir neužterštos energetikos laukas, o uždraustojo vaisiaus paragavimas ir išvarymas iš Edeno buvo energijos transformacija į materiją bei molekulės atsiradimas ir t.t. Tai, kas tamsuoliui yra nesuvokiama ir antgamtiška, mokslo žmogui yra dar ir kaip natūralu bei gamtiška. Paprasčiausiai, nereikia nuvertinti jokių senųjų filosofinių mokslų, kurie sugeba puikiai išaiškinti ir racionaliai pagrįsti religines alegorijas.

Krikščionybė, kaip religija, iš tikrųjų yra tik sąlyginai nauja universalios senovinės ortodoksijos forma. Be tradicinės krikščionybės egzistuoja daug ne religinių, bet ezoterinių krikščioniškų, judaistinių ir musulmoniškų sistemų, kaip hermetizmas, kabala, sufizmas ir kitos. Pagrindinis hermetinės filosofijos žinių šaltinis yra IIIa. gyvenusio Mozės pasiekėjo – mistinio filosofo Hermio Trismegisto religinių-filosofinių traktatų rinkiniai, iš kurių pagriniais laikomi Tábula smarágdina ir Corpus Hermeticum. Pagrindiniai klasikinės Kabalos šaltiniai yra Mozės Sefer Zohar (heb. זהר‏‎), Abraomo Sefer Yetzirah (heb. יצירה) bei Sefer Bahir (heb.הבהיר), kurios tiksli autorystė nenustatyta. Tiek hermetizmas, tiek Kabala yra lygiavertiškai pripažįstami ir studijuojami ezoterinėse krikščionių, judėjų bei musulmonų sistemose. Visų šių ezoterinės filosofijos sistemų atstovai gali būti vadinami gnostikais. Turiu pabrėžti, kad čia gnostikais mes vadinsime ne konkrečias sektas, o vartosime šią sąvoka šiuolaikiniame kontekste, kuriame ji bendrai apima visas filosofines sistemas, besiremiančias pažinimo, o ne tikėjimo metodais. Platonizmo ir pitagorizmo mokymai taip pat užima labai svarbią vietą Europos gnostinėse sistemose. Tokia atskirtis tarp mokslo ir religijos, kokia yra dabar, buvo ne visada. Laikais, kai mokslas buvo ne technogeninis, jis žengė koja kojon su religija, o jungiamoji grandis tarp jų buvo būtent gnostikinė filosofija. Senovėje šių sistemų žinios buvo laikomos ypač slaptomis, todėl būdavo perduodamos tik išrinktiesiems ir išskirtinai vienuolynuose; XIXa. jos buvo dėstomos martinistų, rozenkriečių ir masonų ordinuose Europoje, o praeitame amžiuje – teosofinėse kolegijose ir panašiose organizacijose. Filosofas, perpratęs Hermetinį korpusą ir Kabalos arkanus, gali stulbinamai skvarbiai, tiksliai bei pagrįstai išaiškinti visas krikščioniškas dogmas.

Hermetinę tradiciją bei žinias saugojo vokiečių medikas ir rašytojas Kornelijus Agripa (1489-1535), šveicarų chemikas ir filosofas Paracelsas (1494-1541), italų filosofas, matematikas ir astronomas Džordanas Brunas (1548-1600), vokiečių medikas ir chemikas Genrichas Kunratas (1560-1605) ir kiti. O nūdieną lengviausiai (bet nebe lengvai) pasiekiami hermetizmą bei Kabalą analizuojantys traktatai priklauso iškalbingiesiems XIXa. prancūzų rozenkriečiams, kokiais buvo aistringas keliautojas ir filosofas Louis-Claude de Saint-Martin (1743-1803), pratęsęs didžiojo vokiečių teosofo Jakob Böhme (1575-1624) mokymą; nemirtingą atminimą tarp filosofų užsitarnavęs pitagorizmo ekspertas Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825); nesustabdomas logiško mąstymo etalonas Éliphas Lévi (1810-1875), kaip niekas kitas plačiai aprašęs slaptuosius mokslus; pats didžiausias įkvėpėjas Alexandre Saint-Yves d’Alveydre (1842-1909), kurio darbai išsiskyrė drąsa ir šiuolaikiškumu; bebaimis kovotojas su apsišaukėliais ir pripažintas autoritetas Stanislas de Guaita (1861-1897) bei jo ištikimas bendražygis, medicinos mokslų daktaras Gérard Encausse (1865-1916). Visi šie Rožės ir kryžiaus ordino nariai, kurių genialūs protai toliau ūgdo nematerealistinę šviesuomenę net ir XXI amžiuje, savo uždegančiais darbais ir stipria dvasia užsitarnavo amžiną pagarbą Europos gnostikų gretose. Verta paminėti ir rusų kilmės teosofę Jeleną Blavatskają (1831-1891), 1875 įkurusią Teosofinę draugiją, kurios tikslas yra vėl apjungti religiją, filosofiją ir mokslą į bendrą sintezę.

Taigi, kai kas nors domisi, ar gotikinė kultūra turi kokią nors nuo savęs neatsiejamą religiją, be abejo galime atsakyti, jog neturi, tačiau gnostika gali būti artimiausia mūsų kultūrai religinė-filosofinė pakraipa. Žinoma, tai ne taisyklė, o tik logiškiausia kryptis. Kiekvienas asmeniškai renkasi savo dvasinio tobulėjimo būdą, ar sistemą. Jeigu dėl savo charakterio savybių mėgstate labiau tikėti ir vykdyti, nei gilintis ir suprasti (nors, manau, tarp mūsų tokių žmonių yra mažuma), drąsiai rinkitės tradicines religijas – sąžiningas kelio laikymasis bet kokiu atveju duos kažkokių rezultatų. Vienintelė proto liga, stipresnė už agnosticizmą, yra tik ateizmas. Tačiau mes neleisime ateizmui paversti mūsų dvasiniais bailiais ir protiniais tinginiais! Nežinomybė amžinai kels baimę neprotaujantiems, nes žmogus bijo to, ko nesupranta. O kuo mažiau žinai – tuo lengviau gyventi. Neleiskite pražūtingam materializmui užvaldyti savo talentingų protų! Pabaigai turiu nebe pirmą kartą prisiminti nepakeičiamąjį tamsos filosofą Fernando Ribeiro ir tikrus idėjinius karius, kurie ausimis supranta geriau nei kitomis juslėmis, paskatinti kiltį į jaudinančią bei mistinę dvasinę kovą, skambant vienkartinio Moonspell side-projekto DAEMONARCH didingiems okultiniams himnams, įamžintiems visas protines blokadas griaunančiame albume HERMETICUM (1998).

Šį straipsnį skiriu lenkų distopinio siurealizmo tapytojo, fotografo ir skulptoriaus Zdzislawo Beksinskio, nužudyto 2005 vasarį , atminimui.