SCIRE NEFAS

(lot. žinios – nuomdėmė; graviūra virš įėjimo į senovinę šventyklą)

Nors religija iš prigimties turėjo tarnauti, kaip dvasinė pagalba žmogui, žmogus nebūtų žmogus, jei kai kurie šventikai nepradėtų šios pagalbos pardavinėti ir visapusiškai ja manipuliuoti. Visgi, silpnėjant bažnytinei valdžiai, visuomenė jau išmoko atskirti krikščionybę nuo bažnyčios, kaip valdžios ir finansinio pelno siekiančios institucijos, ilgus amžius skaityti nemokančius žmones valdžiusios baimės ir smurto pagalba. Sudegintos bibliotekos, sunaikintas gražiausių Europos moterų genofondas ir pedofilija – šiuolaikiniam žmogui jau tapo toks akivaizdus dalykas, kad net nėra vertas gilesnio kvestionavimo ir didesnio dėmesio šiame straipsnyje. Visa tai tiesiog nebeaktualu, nes dabar mokame skaityti patys ir mums nebūtina tikėti viskuo, ką sako kunigas. Tačiau ar pati krikščionybė netapo bažnyčios auka? Mes eisime dar toliau ir nuo krikščionybės atskirsime ne tik bažnyčią, bet ir pačią religiją. Tad visur, kur šiame darbe atsiremsime į tikybą, išbrauksime žodį “tikėjimas” iš savo žodyno, pakeisdami jį žodžiu “supratimas”. Tiriant žmogaus santykį su Dievu, mes vadovausimės tik žmogaus proto galia, be nereikalingų nukrypimų į religines dogmas. Mūsų religijos jau seniai sunkiai serga paklydimu, kurį sukėlė nebemokėjimas teisingai traktuoti metafizines alegorijas, nuo pat žodžio atsiradimo tarnavusias slaptų žinių šifru bet kokiame senovės moksle. Tradicinė krikščionybė nebegali konkrečiai paaiškinti, kas yra Dievas, šėtonas, žodis, mintis, valia, energija ar materija. Sunku įsivaizduoti, kokios beviltiškos protinės būsenos turi būti tradicinei religijai pamaldus šiuolaikinis žmogus.

Pagrindiniu tradicinės krikščionybės trūkumu galima įvardinti mokymo transformaciją į paprastą tikėjimą, dėl žinomos institucijos koncentravimosi ne ten, kur reikia. Šito pasekoje buvo prarastos esminės žinios, slypėjusios už Senojo Testamento alegorijų, kurios dabar net nesusimąstant priimamos pažodžiui. Citata iš Pradžios knygos “…žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs” (Pr 3,1) yra bevertė, jei bandysime ją suprasti tiesiogine prasme. Tačiau žymusis prancūzų rozenkreiceris Fabre d’Olivet mums pateikia idealią metafizinę šio sakinio interpretaciją: “Pirminė trauka (savimeilė, egoizmas) buvo natūros (gyvos būtybės – žmogaus), sukurtos Jehovos, viso stichinio gyvenimo įtraukiančia aistra”. Tai tik trumpas ir elementarus pavyzdys, parodantis, kokiu metodu reikia studijuoti Mozės, gavusio savo neįkainojamas žinias Egipto misterijose, Penkiaknygę, arba bet kokią kitą senovinę literatūrą. Turėdami raktą į šį alegorinį šifrą ir išmanydami metafizikos pagrindus, analogijos metodu galime suprasti, jog gyvatė buvo individualizmo principas, Edeno sodas buvo švarios ir neužterštos energetikos laukas, o uždraustojo vaisiaus paragavimas ir išvarymas iš Edeno buvo energijos transformacija į materiją bei molekulės atsiradimas ir t.t. Tai, kas šiuolaikiniam katalikui yra nesuvokiama ir antgamtiška, mąstančiam žmogui yra dar ir kaip natūralu bei gamtiška. Svarbu nenuvertinti senųjų filosofinių mokslų, kurie sugeba puikiai išaiškinti ir racionaliai pagrįsti religines alegorijas. Tokia atskirtis tarp mokslo ir religijos, kokia yra dabar, buvo ne visada. Laikais, kai mokslas buvo ne technogeninis, pastarasis žengė koja kojon su religija, o jungiamoji grandis tarp jų buvo gnostinė filosofija.

Be tradicinių didžiųjų religijų egzistuoja daug ne religinių, bet ezoterinių judaizmo, krikščionybės ir islamo sistemų, kaip kabala, hermetizmas, sufizmas ir kitos. Nepriklausomai nuo savo kultūrinių atspalvių, visos jos duoda tą patį metafizinį Dievo išaiškinimą. Sufizmas – asketinė ezoterinio islamo srovė, yra jauniausia iš išvardintų sistemų, atsiradusi VIIIa. ir iš pradžių patyrusi islamiškos inkvicijos persekiojimą. Gerokai anksčiau atsiradę kabala ir hermetizmas, tapo pagrindinėmis europietiško okultizmo doktrinomis. Kabala, dar vadinama minčių aritmetika – ezoterinis žydų mokymas, sudėtingai operuojantis hebrajų abėcėlės ir skaičių simbolizmu. Pagrindiniai klasikinės kabalos šaltiniai yra žydų vedlio, buvusio egiptiečių šventiku – Mozės (XIIIa. pr. Kr.) knyga Zohar (heb. זהר‏‎) bei senovės žydų patriarcho Abraomo (XVIIIa. pr. Kr.) knyga Sefer Yetzirah (heb. ספר יצירה). Vėliau Egipte atsiradęs hermetizmas yra sinkretinis mokymas, kurio pagrindinis žinių šaltinis yra IIIa. gyvenusio mistinio egiptiečių šventiko Hermio Trismegisto religinių-filosofinių traktatų rinkiniai, iš kurių pagriniais laikomi Tábula Smarágdina ir Corpus Hermeticum. Taigi, krikščionybė, kaip religija, iš tikrųjų yra tik sąlyginai nauja universalios senovinės ortodoksijos forma, o oficiali bažnyčia yra pasaulietinėms masėms skirta institucija, šalia kurios visa laiką egzistavo ir tikroji – gnostikų bažnyčia. Turiu pabrėžti, kad čia gnostikais vadinsime ne konkrečias sektas, o vartosime šią sąvoka šiuolaikiniame kontekste, kuriame ji bendrai apima visas filosofines sistemas, besiremiančias pažinimo, o ne tikėjimo metodais. Platonizmas ir pitagorizmas, kuris žino skaičių galybę taip pat gerai, kaip tai žino kabala, taip pat užima labai svarbią vietą Europos gnostinėse sistemose.

Senovės Graikijoje, Egipte ir Babilonijoje šių sistemų žinios buvo laikomos ypač slaptomis, todėl būdavo perduodamos tik išrinktiesiems ir išskirtinai vienuolynuose. Vėliau hermetinei tradicijai Europoje neleido išnykti prancūzų chemikas Nicolas Flamel (1330-1418), vokiečių medikas ir rašytojas Heinrich Cornelius Agrippa (1489-1535), šveicarų chemikas ir filosofas Theophrastus von Hohenheim (1494-1541), žinomas, kaip Paracelsas, prancūzų astronomas ir filosofas Guillaume Postel (1510-1581), italų filosofas, matematikas ir astronomas Giordano Bruno (1548-1600), vokiečių medikas ir chemikas Heinrich Khunrath (1560-1605), vokiečių filosofas ir teosofas Jakob Böhme (1575-1624) ir kiti. Dalis iš jų savo gyvenimus baigė kalėjimuose, arba ant laužų. Ezoterinę krikščionybę XII-XIIIa. Europoje kultivavo riterių-vienuolių ordinas – Tamplieriai, kol 1311 Prancūzijos karalius, vykdydamas popiežiaus įsakymą, nepasiuntė visų šių drąsių vyrų ant laužų, paskelbęs visą ordiną eretikais. Didžiausia egzekucija įvyko Šv. Antano abatijoje, kur buvo sudeginti 54 aukščiausią laipsnį turintys bebaimiai riteriai, iš kurių prieš mirtį nei vienas neišsižadėjo savo įsitikinimų. Išgyvenę ordino pasiekėjai, vedini beprotiškos neapykantos monarchijai ir bažnyčiai, ruošėsi kerštui net keturis su puse šimto metų, kol Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu neo-tamplieriai karalių Pilypą IV nubaudė Liudviko XVI asmenyje, o popiežius Pijus VII sumokėjo už Klemenso V klaidas. Prancūzija tapo gnozio centru Europoje ir XVI-XVIIIa. gnostinių sistemų žinios buvo dėstomos šios šalies rozenkreicerių ir martinistų ordinuose bei panašiose masonų organizacijose.

Nūdieną lengviausiai (bet nebe lengvai) pasiekiami hermetizmą bei kabalą analizuojantys traktatai priklauso iškalbingiesiems XVIII-XIXa. prancūzų veikėjams, kaip riteriškas teurgas Martinez de Pasqually (1727−1774); pastarojo mokinys ir aistringas keliautojas Louis-Claude de Saint-Martin (1743-1803); nemirtingą atminimą tarp filosofų ir mokslininkų užsitarnavęs pitagorizmo ekspertas Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825); nesustabdomas logiško mąstymo etalonas Éliphas Lévi (1810-1875), kaip niekas kitas plačiai aprašęs slaptuosius mokslus; pats didžiausias įkvėpėjas Alexandre Saint-Yves d’Alveydre (1842-1909), kurio darbai išsiskyrė drąsa ir šiuolaikiškumu; bebaimis kovotojas su apsišaukėliais ir pripažintas autoritetas Stanislas de Guaita (1861-1897) bei jo ištikimas bendražygis, skvarbusis medicinos mokslų daktaras Gérard Encausse (1865-1916), žinomas, kaip Papus. Visi šie Rožės ir kryžiaus ordino nariai, kurių genialūs protai toliau ūgdo nematerealistinę šviesuomenę net ir XXI amžiuje, savo uždegančiais darbais ir stipria dvasia užsitarnavo amžiną pagarbą Europos gnostikų gretose. Verta paminėti ir rusų kilmės teosofę Jeleną Blavatskają (1831-1891), 1875 įkurusią Teosofinę draugiją, kurios tikslas yra vėl apjungti religiją, filosofiją ir mokslą į bendrą sintezę.

Kai kas nors domisi, ar gotikinė kultūra turi kokią nors nuo savęs neatsiejamą religiją, be abejo, galime atsakyti, jog neturi. Tačiau gnostika gali būti artimiausia mūsų kultūrai religinė-filosofinė pakraipa. Žinoma, tai ne taisyklė, o tik logiškiausia kryptis. Kiekvienas asmeniškai renkasi savo dvasinio tobulėjimo būdą ar sistemą. Jeigu dėl savo charakterio savybių mėgstate labiau tikėti ir vykdyti, nei gilintis ir suprasti (nors, manau, tarp mūsų tokių žmonių yra mažuma), drąsiai galite rinktis tradicines religijas – sąžiningas kelio laikymasis bet kokiu atveju duos kažkokių rezultatų. Vienintelė proto liga, stipresnė už agnosticizmą, yra tik ateizmas. Tačiau mes neleisime ateizmui paversti mūsų dvasiniais bailiais ir protiniais tinginiais! Nežinomybė amžinai kels baimę neprotaujantiems, nes žmogus bijo to, ko nesupranta. O kuo mažiau žinai – tuo lengviau gyventi. Neleiskite pražūtingam materializmui užvaldyti savo talentingų protų! Pabaigai turiu nebe pirmą kartą prisiminti nepakeičiamąjį tamsos filosofą Fernando Ribeiro ir tikrus idėjinius karius, kurie ausimis supranta geriau nei kitomis juslėmis, paskatinti kiltį į jaudinančią bei mistinę dvasinę kovą, skambant vienkartinio Moonspell side-projekto DAEMONARCH didingiems hermetiniams himnams, įamžintiems visas protines blokadas griaunančiame albume HERMETICUM (1998).

Šį straipsnį skiriu lenkų distopinio siurealizmo tapytojo, fotografo ir skulptoriaus Zdzislawo Beksinskio, nužudyto 2005 vasarį , atminimui.