Po visko nebylio balsas apverks pasaulį; aklas vėl praregės, kai aplink per tamsu, kad matytųsi; kurčias klausys, kai aplink per garsu, kad girdėtųsi…

Langsuyar

Senosios religijos, perduodamos savo dvasinius principus į kultūrinę, socialinę ir karinę sferas, iš prigimties tarnavo sinarchijos pagrindu visuomenėje, kas leisdavo santvarkoms klestėti ištisus tūkstantmečius, tačiau krikščionybė, vos per kelis šimtus metų įgavusi viso labo dogminę išraišką, sinarchijos tradiciją sugriovė. Pagrindinė šio degradavimo priežastis buvo ne pačios religijos esybėje, bet jos bažnytinėje kulto formoje, kurioje pilnai įsigalėjo politinis lobizmas, lydimas negailestingo genocido dėl troškimo išsaugoti savo pozicijas. Niekas taip teisingai neišsireiškė, kaip drąsusis teutonų filosofas Jakob Böhme (1575-1624), pasakęs, jog: “Iškreiptą popiežių, kardinolų ir vyskupų krikščionybę galima būtų pavadinti krikščionišku panteizmu, jei tik šių dviejų žodžių junginys neskambėtų taip prieštaringai”. Po krykščionybės įsivyravimo Europoje atėjo sunkūs laikai ne tik dvasingumui, bet ir mokslui. Krikščionių fanatikai, kultivuodami savo melagingą teologiją, naikino viską, kas jos neatitinka – nuo žmonių iki bibliotekų, o popiežiai ir vyskupai, dalinę įsakymus deginti, ketvirčiuoti, dirti odą ir kitaip kankinti mokslo žmones, vėliau būdavo bažnyčios pripažįstami šventaisiais už savo kruvinus nusikaltimus žmoniškumui. Visgi, silpnėjant bažnytiniam suverenitetui, visuomenė jau išmoko atskirti religiją nuo bažnyčios, kaip valdžios ir pelno siekiančios institucijos, ilgus amžius valdžiusios žmones sėjant melą, baimę ir smurtą. Šiais laikais kalbėti apie bažnytinę inkviziciją yra tas pats, kas diskutuoti apie politinį karą, kuris seniai pasibaigė.

Taigi, žmonės patyrė labai daug aukų, tačiau ar pati religija netapo didžiausia dogmatizmo auka be kelio atgal? Jei bažnyčios keliamos problemos beveik išnyko ir liko tik nuoskaudos, tai tikrosios religijos degradavimo pasekmės tapo tik aktualesnės. Šimtmečius dominavęs prietaringas bažnytinis dogmatizmas sukūrė didžiulę prarają tarp mokslo ir religijos, ko pasekoje pozityvizmas ir misticizmas tapo priešingais žmogiško mąstymo poliais. Bažnyčios susidorojimas su mokslininkais išaugino ištisą skeptiškų akademikų kartą, kuri pasąmoningai kerštaudama dėl išankstinio nusistatymo atmeta ir net nenori gilintis į senovės teogonijas. Juk akademikai niekada negaus galutinių atsakymų, kol savo aksiomas statys vien ant materijos. Kaip dabar galima tikėtis, kad istorikai laikys sabeizmą ne atsilikusia politeistine religija, o tikra astronomija, seniai žinojusia heliocentrinės sistemos paslaptis? Tačiau tokia atskirtis tarp religijos ir mokslo, kokia yra dabar, buvo ne visada, nes laikais, kai mokslas buvo suvokiamas mažiau, kaip technogeninis, o labiau, kaip antropologinis, jis buvo tiesiog neatsiejamas nuo religijos. Sąmoningi tiesos ieškotojai visada norėjo ir norės pasaulio bei žmogaus sąveiką paaiškinančių dėsnių, būtų jie fizikiniai ar moraliniai, o šiam tikslui, kaip religijos ir mokslo sintezė, tebetarnauja teosofija, todėl būtent ji mums ir padės pažvelgti į problemą giliau.

Didžiausiu tradicinės krikščionybės paklydimu galima įvardinti mokslo transformaciją į paprastą tikėjimą, kuris nebegali konkrečiau apibrėžti, kas yra Dievas, Šėtonas, žodis, mintis, valia, dvasia, siela ar materija, kadangi tam reikia ne tikėjimo, o žinių. Tačiau pamatinės kosmogonijos ir evoliucijos žinios, slypinčios už Pradžios knygos alegorijų, kurias įprasmino žydų vedlys Mozė (1497—1377), gavęs savo žinias Egipto misterijose, dogmatizuotų krikščionių net nesusimąstant priimamos pažodžiui. Viskas, ką dabar tesugeba krikščionys, yra mechaniškai kartoti žodžius, kurių metafizinės prasmės jie nei iš tolo nesupranta. Teiginys, jog pasaulis buvo sukurtas per septynias dienas, yra tik viso teologinio absurdo pradžia, nes kulminaciją jis pasiekia, kai ne tik Adomas, bet ir Dievas bei Šėtonas paverčiami antropomorfiniais! Mes eisime dar toliau ir vardan religijos reabilitavimo atskirsime nuo jos ne tik bažnyčią, bet ir patį dogmatizmą – išbrauksime žodį tikėjimas iš savo žodyno, pakeisdami jį žodžiu supratimas. Tačiau, kur rasti raktą sudėtingam alegoriniam šifrui, slepiančiam ikikrikščioniškų doktrinų tiesas, jei net patys teologai jo seniai nebeturi? Atsakymus gali suteikti tik daug senesnės už tradicines religijas dvasinės sistemos, kaip Hermetizmas ir Kabala, tapusios pagrindinėmis europietiškos teosofijos sudedamosiomis dalimis. Egiptiečių religija, persipynusi su chaldėjų mokslu, dėka graikų filosofų, kaip Pitagoras (570-490), kuris matematikos ir astronomijos mokėsi Egipte, Europoje transformavosi į universalią kryptį, kuriai apibūdinti tinka Platono (422-347) pristatyta gnozio sąvoka, reiškianti dvasinio supratimo būseną, o gnosticizmo terminas apibrėžia tokių dvasinių mokymų, principingai besiremiančių supratimo, bet ne tikėjimo metodais, visumą.

Nėra religijos, aukštesnės už tiesą, o žmogus, kaip mikrokosmosas, apie šią tiesą turi intuityvią atmintį. Apokrifinėje Evangelijoje pagal Tomą pasakojama, kad Jėzus žinojo kabalą nuo gimimo ir atvestas pas mokytoją, išaiškino jam visą gemantiją, sudėtingai operuojančią hebrajų abėcėlės ir skaičių simbolizmu, po ko abstulbęs mokytojas atsisakė mokinti vaiką, kuris žino daugiau už jį. Kristaus mokymas taip pat davė pradžią ne vienai krikščioniškai gnosticistinei mokyklai, o jų dvasininkai bandė apsaugoti autentišką ankstyvąją krikščionybę nuo gresiančio tragiško iškrypimo, kol II a. bažnyčia paskelbė visas gnostikų sektas eretikais. Hermetizmas visai Viduramžių epochai nugrimzdo į gilų katarsį, o prasidėjus Renesansui jo atgimimą paskatino italų filosofas, humanistas ir Platono akademijos Florencijoje įkūrėjas – Marsilio Ficino (1433-1499), iš graikų į lotynų išvertęs aštuoniolika žymiųjų Hermio Trismegisto traktatų ir pavadinęs šį rinkinį Corpus Hermeticum. Vėliau, rizikuodami savo gyvybėmis, gnosticistinei tradicijai Europoje neleido išnykti italų filosofas Giovanni Pico della Mirandola (1463-1494), parašęs genialią Conclusiones Kabbalisticae; žymusis vokiečių medikas ir chemikas Heinrich Cornelius Agrippa (1489-1535), kurio De Occulta Philosophia tapo tikra klasika; šveicarų chemikas ir medikas Theophrastus von Hohenheim (1494-1541), žinomas, kaip Paracelsas; prancūzų astronomas Guillaume Postel (1510-1581), išvertęs į lotynų kalbą monumentalųjį kabalos traktatą Zohar, pateikiantį išsamų metafizinį Pradžios knygos komentarą; genialusis italų filosofas, matematikas ir astronomas Giordano Bruno (1548-1600); vokiečių medikas ir chemikas Heinrich Khunrath (1560-1605); vokiečių filosofas ir teologas Jakob Böhme (1575-1624); vokiečių filosofas ir hebraistas Christian Knorr von Rosenroth (1636-1689), veikale Kabbala Denudata sistemingai išdėstęs ypatingai sudėtingus kabalos aspektus bei kiti. Kai kurie iš jų savo gyvenimus baigė kalėjimuose, arba ant laužų.

Vienas lemtingiausių inkvizicinių procesų, pakeitusių visą gnosticizmo ir bažnyčios istoriją, buvo Tamplierių teismas. 1119 Šventojoje žemėje prancūzo Hugues de Payns (1070-1136) įkurtas Šventyklos riterių ordinas žydų kultūros įtakoje atsivertė į gnosticizmą. Tačiau galingoje riterių-vienuolių organizacijoje popiežius įžvelgė sau grėsmę, todėl apkaltinęs tamplierius maniheizmu, paskelbė juos eretikais, o jo statytinis Prancūzijos karalius, panaudojęs klastą, 1307 lapkričio 13 visus šalies tamplierius suėmė. Po ilgai trukusių itin žiaurių tardymų ir teismų, 1311 gegužės 10 priešais Šv. Antano abatiją buvo demonstratyviai sudegintas pirmasis tamplierius, tačiau tai neprivertė nei vieno įkalintojo pakeisti savo parodymų. Po savaitės toje pačioje vietoje įvyko didžiausia egzekucija, kurios metu buvo gyvi sudeginti 54, o po kelių dienų dar 15 bebaimių riterių, iš kurių prieš mirtį nei vienas neišsižadėjo savo įsitikinimų. Kitose Prancūzijos žemėse įvyko analogiškos egzekucijos, o didysis ordino magistras Jacques de Molay kalėjo, kol 1314 kovo 18 buvo sudegintas atskirai Paryžiaus Notre-Dame aikštėje. Degdamas ant lėtos ugnies, jis pakvietė karalių ir popiežių susitikti Dievo teisme. Kitą rytą keli persekiojimus išgyvenę tamplieriai, persirengę mūrininkais, surinko savo magistro laužo pelenus. Prakeiksmas netrūko išsipildyti – popiežius mirė po dviejų savaičių, o karalius tų pačių metų rudenį, tačiau likę Tamplierių ordino pasiekėjai, vedini beprotiškos neapykantos monarchijai ir bažnyčiai, tikram kerštui ruošėsi net keturis su puse šimto metų, kol Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu neo-tamplieriai, pasivadinę Laisvųjų mūrininkų brolija, karalių Pilypą IV nubaudė Liudviko XVI asmenyje, o popiežius Pijus VII sumokėjo už Klemenso V klaidas. Taip Prancūzija tapo gnozio centru Europoje, o teosofija paplito šios šalies rozenkreicerių, martinistų ir masonų ordinuose.

Nūdieną lengviausiai, bet nebe lengvai, pasiekiami kabalistinį Hermetizmą analizuojantys darbai priklauso tokiems XVIII-XIX a. teosofinės minties prancūzų klasikams, kaip riteriškasis teurgas ir išskirtinės kabalos interpretacijos autorius – Martinez de Pasqually (1727−1774); pastarojo mokinys, martinizmo apaštalas, poetiškasis himnosofas, unikalios L’homme de Désir (1790) autorius, pasirašinėjęs Nežinomo filosofo pseudonimu – Louis-Claude de Saint-Martin (1743-1803); istorikas, etimologas ir nemirtingą atminimą tarp teosofų užsitarnavęs pitagorizmo ekspertas, atidavęs duoklę graikų genijui veikale Les Vers dorés de Pythagore (1813) bei atkūręs tikrąją Mozės kosmogoniją knygoje Histoire philosophique du genre humain (1824) – Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825); abato titulo išsižadėjęs ir niekada nepriklausęs jokiems ordinams dvasingumo etalonas, kurio minčių nuoširdumas ir gylis atima žadą, o fundamentalios Dogme (1854) ir Rituel (1856) reformavo sąsają tarp religijos ir mokslo – Éliphas Lévi (1810-1875); pats didžiausias įkvėpėjas, kurio darbai išsiskyrė drąsa ir inovatyvumu, parašęs neįkainojamą Mission des Juifs (1884) – Alexandre Saint-Yves d’Alveydre (1842-1909); krikščioniško misticizmo žinovas ir labdaringasis rozenkreicerių kronikas – Paul Sédir (1871-1926); poetas, martinizmo ideologas, bebaimis kovotojas su apsišaukėliais ir aukščiausias autoritetas – Stanislas de Guaita (1861-1897), parašęs kultinius Le Temple de Satan (1891) ir La Clef de la Magie Noire (1897), tačiau dėl ankstyvos mirties nespėjęs išleisti La Science de la Mal, kuri turėjo užbaigti jo įkvėpiančią trilogiją Le Serpent de la Genèse bei jo ištikimas bendražygis, skvarbusis medicinos mokslų daktaras – Gérard Encausse (1865-1916), žinomas, kaip Papus. Visi šie Rožės ir kryžiaus ordino idealų pasiekėjai, kurių genialūs protai toliau ūgdo nematerealistinę šviesuomenę net ir XXI amžiuje, savo uždegančiais darbais ir stipria dvasia užsitarnavo amžiną pagarbą Europos gnostikų gretose.

Taigi, krikščionybė, kaip religija, iš tikrųjų yra tik sąlyginai nauja universalios senovinės ortodoksijos forma, o šalia oficialios bažnyčios, iš tiesų turinčios menką teisę atstovauti krikščionybę, visą laiką egzistavo ir tikroji – gnozio bažnyčia. Masių religijoje užrakintas krikščionis savo žemiškąją patirtį suvokia kaip genezę, todėl visą kitą palieka tikėjimui, o gnozyje esantis žmogus, žinodamas sąvokos “sukurtas pagal Dievo atvaizdą” reikšmę, mąsto globaliai ir savo asmenybę suvokia, kaip pažintų aukštesnių dalykų sintezę. Tačiau kiekvienas asmeniškai renkasi savo dvasinio tobulėjimo būdą ir neretai tai būna kelių, nebūtinai religinių sistemų sintezė. Jeigu dėl charakterio savybių žmogui lengviau puoselėti tikėjimą, nei ieškoti atsakymų, galima rinktis tradicines religijas – sąžiningas kelio laikymasis gali atnešti šiokių tokių rezultatų su sąlyga, kad pasekėjas skiria religijos esybę nuo dogmos. Vienintelė proto liga, stipresnė už agnosticizmą, yra tik ateizmas, tačiau mes neleisime ateizmui paversti mūsų dvasiniais bailiais ir protiniais tinginiais! Nežinomybė amžinai kels baimę neprotaujantiems, nes žmogus bijo to, ko nesupranta, o kuo mažiau žinai – tuo lengviau gyventi. Neleiskite pražūtingam materializmui užvaldyti savo talentingų protų! Pabaigai turiu prisiminti nepakeičiamąjį tamsos filosofą Langsuyar (Fernando Ribeiro alter ego) ir tikrus idėjinius karius, kurie ausimis supranta geriau nei kitomis juslėmis, paskatinti kiltį į jaudinančią bei mistinę dvasinę kovą, skambant vienkartinio Moonspell šalutinio projekto Daemonarch didingiems hermetiniams himnams, įamžintiems visas protines blokadas griaunančiame albume Hermeticum (1998).


Šis straipsnis skiriamas lenkų distopinio siurealizmo tapytojo, fotografo ir skulptoriaus Zdzislawo Beksinskio, nužudyto 2005 vasario 21, atminimui.