Leidėjas: Century Media
Metai: 1996
Prodiuseris: Waldemar Sorychta
Trukmė: 42:33

1. Perverse… Almost Religious (1:07)
2. Opium (2:46)
3. Awake (3:05)
4. For A Taste Of Eternity (3:53)
5. Ruin & Misery (3:48)
6. A Poisoned Gift (5:34)
7. Subversion (2:44)
8. Raven Claws (3:16)
9. Mephisto (4:58)
10. Herr Spiegelmann (4:35)
11. Full Moon Madness (6:47)

Mus įkvėpė alkis, neviltis, kančia, dykuma, vargas, griuvėsiai, depresija, skausmas ir pyktis!

João Pedro Escoval

Jei reikėtų įvardinti grupę, kuri per rekordiškai trumpą laiką šalyje, kur socialines ir bažnytines dogmas laužanti muzika niekada nesusilaukė palaikymo, padarė šuolį iš visiško pogrindžio į tarptautinę sceną ir atsidūrė tarp elitinių metalo komandų, tai neabejotinai būtų portugalų gotikinio metalo kvintetas Moonspell. Pradėję arabiškais motyvais persmelktu mini-albumu Under the Moonspell (1994), po kurio, pasirašę sutartį su vokiečių Century Media net šešiems albumams, sėkmingai debiutavo su eklektišku likantropinio black’o ir pietietiško folkloro mišiniu Wolfheart (1995), vėliau Moonspell sukūrė feniksą Irreligious (1996), kuris sudegino juos pačius iki pelenų. Du genialūs muzikantai – vokalistas Fernando Ribeiro ir bosistas João Pedro (Ares) Escoval kartu muzikavo dar nuo 1989, o 1992 įkūrus Moonspell prie jų prisijungė būgnininkas Miguel Gaspar ir klavišininkas Pedro Paixão. Po kelių gitaristų kaitos prie kolektyvo geriausiai pritapo Ricardo Amorim, prisijungęs iškart po Wolfheart išleidimo ir leidęsis kartu į pirmąjį Moonspell turą po Europą.

Po turo, kurio metu ir gimė visos būsimojo Irreligious kompozicijos, Moonspell nėrė tiesiai į Woodhouse Studio Hagene, kur jų jau antrą kartą laukė Vokietijoje dirbantis žymusis lenkų prodiuseris Waldemar Sorychta. Po Wolfheart daug fanų bijojo, kad Moonspell pasikeis, tačiau portugalai neturėjo kito pasirinkimo, kaip prisotinti savo muziką daugiau gotikos, kadangi ji supo juos visur ir įtraukė, kaip juodoji skylė. Kai 1996 liepą Irreligious buvo išleistas, tapo aišku, jog albumas nepanašus ne tik į Wolfheart, bet apskritai į nieką, kas buvo girdėta iki tol. Moonspell pavyko sukurti labai išskirtinę, originalią ir viliojančią modernaus gotikinio metalo, klasikinio gotikinio roko ir tamsiosios literatūros sintezę. Kūrinys Opium tapo singlu, kuriame cituojamas ryškiausio XXa. portugalų poeto Fernando Pessoa (1888-1935) poemos Opiário heteronimas Álvaro de Campos. Opium muzikiniame vaizdo klipe vaizduojamas poeto personažas, rašantis poemą, o vokalistas Fernando Ribeiro, pats kuriantis ne tik dainų tekstus, bet ir poeziją, po šito imtas vadinti muzikos Pessoa.

Moonspell pristatė Irreligious gyvai 1996 rugpjūtį savo gimtojoje Lisabonoje, kur į apeigas, vykusias buvusiame XVa. Beato António moterų vienuolyne, iš visos Portugalijos susirinko daugiau nei du tūkstančiai nereligingų sielų, pasiruošusių kartu švęsti pilnaties beprotybę. Tą šlovingą naktį buvo kuriama istorija, nes Moonspell daugiau niekada nebesugrojo šioje legendinėje vietoje, o reti, bet nesustabdomi Portugalijos nakties vaikai, pirmą kartą išgirdę ir pajautę tokį metalą – tamsų, rafinuotą ir alsuojantį nemirtingumu – paragavo tikra juodąja magija užnuodytą uždraustą vaisių ir jautėsi gyvi, kaip niekada. Išprotėję pietiečiai euforijoje nusiaubė Opium fotografijų parodą ir muzikantų rūbinę, trokšdami suvenyrų iš šios stebuklingos nakties. Dar vienas albumo pristatymas įvyko Century Media būstinės mieste Dortmunde, po kurio rugsėjį sekė antrasis Moonspell turas po Europą. Deja po turo dėl kūrybinių ir asmeninių priežasčių stipriai pašlijo João Pedro Escoval ir kitų grupės narių santykiai, ko pasekoje 1997 vasarį Ares buvo išmestas iš grupės.

Vaikystėje susapnavau, kaip didžiulė, juoda gyvatė aplaižė man skruostą. Šį sapną pamenu iki šiol, nes taip patyriau pasąmoningą būseną, kai gyvatė jau beveik nereligingam ieškotojui atmerkia trečiąją akį. Šiandien aš matau šią gyvatės akį Irreligious viršelyje, kurį 1996 sukūrė vokiečių dailininkas Carsten Drescher. Tituluočiausią šventvagiškų misterijų albumą pradeda paslaptingas intro Perverse… Almost Religious, sukeliantis nenumaldomą kraujo troškulį. Šią sakralinę dvasinio lūžio akimirką netikėtai nutraukia pirmieji triuškinantys Opium rifai ir nuo grandinių nutrūksta ilgai melą bei suvaržymą kentėjusi naktinė siela, kuri ištuština pilną taurę opiumu prisotinto kraujo ir vis dar springdama purvinais prisiminimais išgirsta jau sekančią Awake, į kurią prišaukia paties Aleister Crowley apokaliptiniai užkalbėjimai. Išlaisvinta siela įsisąmonina savo nemirtingumą, kai prasideda tikra juodoji komunija su hipnotizuojančiu interliudu For A Taste Of Eternity, kurioje Fernando Ribeiro balsas laviruoja tarp nostalgijos ir visiškos obsesijos.

Pasigirsta varpo dūžiai ir Ruin & Misery kviečia per rūkanotą tamsą įžengti į šventyklos griuvėsius, o ten magišką ceremoniją pratęsia A Poisoned Gift, kurioje savo mįslingomis eilėmis pritrenkiančio išradingumo rečitatyve vėl prabyla ekscentriškasis britų mistikas. Instrumentinis Subversion suteikia trumpą atokvėpį nuo emocinio sūkurio, o po to sekantis gotikinio bliuzo eksperimentas Raven Claws su kviestine vokiečių vokaliste Birgit Zacher, šėtonišku juoku besibaigianti odė Mephisto ir liguista baladė Herr Spiegelmann atskleidžia teatrališkesnę Moonspell pusę. Naktinę apostazę didingai uždaro beprotiškas Moonspell himnas Full Moon Madness, kuris jau daugybę metų nuo pat to vakaro, kai scenoje pirmą kartą nuskambėjo gyvai, su trenksmu užbaigia kiekvieną grupės koncertą. Ši širdį draskanti metalo arija su išskirtiniu gitaros solo pripildo akis kraujo ašarų, o veidą perkreipia tokie spazmai, lyg burnoje nebetilptų dygstančios iltys. Tolumoje pasigirstantis vilkų gaujos staugimas pranašauja pilną mėnulį, kuris valdys mūsų protus!

Irreligious yra pirmasis visiškai gryno ir tikro gotikinio metalo pavyzdys, išraiškingai atskleidęs naujas šio žanro sferas. Po Irreligious unikalieji Moonspell atsistojo į vieną sceną kartu su Paradise Lost, Fields of the Nephilim, Tiamat ir Type O Negative – visais tais, kieno kasetės skambėjo jaunų, kraujo ištrokusių portugalų autobuse viso Wolfheart turo metu. Tačiau Moonspell nepanašūs nei į vienus iš minėtųjų! Išskirtinis Irreligious užkėlė kartelę visiems gotikinio žanro atstovams ir net patiems Moonspell teko pripažinti, jog šis nepakartojamas darbas yra kalno viršūnė, į kurią jie dabar tegali žiūrėti iš tolo. Praėjus keliems dešimtmečiams Irreligious vis dar sudaro bent pusę gyvos portugalų programos. Magišką poveikį turintis Irreligious padeda patirti, atskleisti ir suprasti dalykus, kuriuos galima aptikti tik tamsiausioje savo sielos gilumoje. Irreligious yra aukščiau visko – aukščiau dogmų, aukščiau žmonių, aukščiau lemties. Nuodėmingai nuostabi Irreligious tamsos poezija – tai laisvės simbolis, kurį mes amžinai šlovinsime per kiekvieną pilnatį! Pilnatis dar niekada nebuvo tokia beprotiška!


Ši apžvalga skiriama portugalų poeto Fernando Pessoa (1888-1935) atminimui.