Niekada nedarau nieko, kad uždirbčiau pinigus…
Aš uždirbu pinigus, nes darau kažką…
Tai didelis skirtumas

Count Grishnackh

Žmogus, nagrinėjantis reiškinius tik per materijos prizmę, niekada nesužinos tiesos apie juos. Materialistai nevertina jiems duoto laiko ir galvoja, kad pas visus gyvenimas turi praeiti taip pat beprasmiškai ir tuščiai. Jie nemato nieko kito išskyrus materialinio gerbūvio siekimą, tačiau iš tikrųjų žmogus neturėtų iškelti šito, kaip pagrindinio gyvenimo tikslo. Žmogaus poreikiai yra beribiai, todėl reikėtų nustatyti aiškias jų ribas bei šių ribų laikytis. Tikroji individo sąmonė yra jo sieloje, o sukaustyti sielos, kaip materialinėmis priklausomybėmis būna suvaržomas kūnas, neįmanoma. Formos yra tik idėjų produktai, todėl siela turi viršenybę virš kūno. Jei žmogus nesuvokia daiktų iliuziškumo ir nėra pasiruošęs besąlygiškai priimti tokios būties, jis gyvenime dar nieko nežino ir egzistuoja neįkvėpiančioje fizinėje letargijoje. Kai kuriems pabusti iš šio letargijos miego įmanoma tik atsibudus kapinėse. Nebegaliu kęsti mane supančios beprasmybės, kuri atsispindi bukinančiuose garsuose, tinkamuose tik kvailoms ir neskoningoms pramogoms, klampinančioms mus į materializmo purvą. Laisvė, nepriklausomybė, eksperimentavimas ir aistra muzikai – tai tikroji dvasia.

Gyvenimas įkvėpimo būsenoje yra viskas, ko trokšta mano vieniša siela. Įkvėpimas nėra vien kūryba – tai gyvenimo būdas. Mane žavi mūsų kompozitorių talentas, mano širdį virpina metalas tamsoje, mane gundo nakties paslaptys, mane stebina žmogiskos būties tragizmas ir visa tai kartu mane nuolat įkvėpia. Ši magija veikia tik jei turi pakankamai drąsos ir valios kasdien gyventi savo tikrąjį gyvenimą, o ne tik kartais išeiti į jį iš svetimo amplua, kurio iš tavęs reikalauja visuomenė, pripratimas, namai. Negalima gyventi vienaip, o laikyti save kažkuo kitu, kas to neatitinka – įkvėpimas taip neateina. Mano įkvėpimas neturi kainos, jo neįmanoma nupirkti pinigais ar net jausmais. Visada puoselėk tai, kas tikra ir neleisk jokioms socialinėms dogmoms paversti savo gyvenimo melu pačiam sau. Siekiant šito, gali tekti atsisakyti visko, kas skandina laisvą sielą materialistiniuose būties rūpesčiuose ir palikti žmones, aplink kuriuos skamba tuščių garsų kakofonija. Tikras adeptas nebijo atsisakyti meilės ir laimės – gyvenime šių dalykų jam reikia mažiausiai visko. Galimybė nugyventi gyvenimą laisvam yra dovana, leidžianti sėkmingai išsikovoti naujas erdves savo veiklai bei pažangai. Kaip dažnai ir lengvai asmeninė laisvė yra aukojama dėl pastovumo bei saugumo!

Kaip atskirti filosofą, kurio širdyje dega šėtoniška ugnis, kurio ausyse skamba juodasis metalas, kuris drąsiai žengia į nakties tamsą ir nebijo mirties? Pažvelkite šiems bebaimiams likimo kariams į akis – tai patys giliausi, patys liūdniausi ir patys stipriausi žvilgsniai. Jų mirtini žvilgsniai skrodžia kiaurai materialią iliuziją. Jų akys išduoda abejingumą fiziniai būčiai, nes viena akimi jie visada gyvena psichiniame būties plane. Tamsos filosofai yra principingi ir neparsiduodantys asketai, aukojantys lengvabūdiškus žemiško gyvenimo malonumus ir rūpesčius dėl atsakymų į sudėtingus klausimus, tyro įkvėpimo bei kūrybos, kuri pajėgi sukrėsti. Jiems žemiškos normos yra savaime suprantamos ir nereikalauja ypatingų pastangų gyvenimiškam balansui. Jų kova vyksta aukštesniame dvasiniame lygyje, o ne fizinių priklausomybių liūne. Smalsumas, objektyvumas, kantrybė ir dvejonių neturinti drąsa – tokių sąvybių rinkiniu pasižymi tikrasis metalo adeptas. O didžiausios jo ydos yra baimė, protinė tinginystė ir išankstinis nusistatymas. Žymiausias į okultizmą atsivertęs teologas yra pasakęs: “Genealumas yra protas papildytas vaizduote.” Vystyti savo valią ir nukreipti ją kitų įkvėpimui – štai sakralinė mūsų misija, gimdanti genealius kompozitorius ir rašytojus!

Žinoma, mes negalime visą laiką gyventi atsiskyrę nuo šio materialaus pasaulio ir kitų žmonių. Mes vistiek privalome būti visuomenės dalimi, dirbti savo darbus ir bendrauti taip, kaip tai priklauso civilizuotam žmogui. Mes žinome metafizinę sąsają tarp proto ir materijos. Siela nešvyti užrakinta materijoje, tačiau ir garsas nesklinda vakuume. Tik harmonija tarp proto ir instinktų artina mus prie dieviškumo. Dar niekada žmogaus rankose materija nebuvo taip arti dvasios. Dar niekada technogeninis mokslas ir filosofiniai aspektai nebuvo taip susiję vienas su kitu – juos apjungė garso misticizmas. Muzika, kaip ir gyvenimas, yra nuolatinė evoliucija. Mums pasiseke, kaip niekam kitam, nes gyvename unikaliais laikais, kai muziką galime pasiimti visur su savimi. Naktiniai ritualai mirusiųjų žemėje simbolizmo ir įtaigumo pagalba tarnauja mūsų pačių įkvėpimui. Ši tradicija, tęsiama be aukštesnių sielos siekių yra tik panieka. Tačiau, kai tokia ceremonija yra lydima proto ir valios, naktinė apvaizda ateina savaime ir visos skulptūros atgyja. Mano suspaustus kumščius gali atgniaužti tik du pirštai, iškelti aukštyn, o vienintelis refleksas yra nevalingi kaklo judesiai į priekį.

Metalo turinys, tekstai, apipavidalinimas, simboliai tokie alegoriški, jog neabejotinai yra muzikinė įvairių istorinių, psichologinių, filosofinių ir okultinių doktrinų išraiška. Nepailstantis neortodoksinis metalas grąžina muziką į dvasinės disciplinos sferą, kur šiam išskirtiniam menui ir priklauso būti. Mane stebina žmonės, kurie bijo šio didingo žanro, kuriam suskambus atmosfera prisipildo paslaptingumo. Jūsų ausys bijo gyvenimo realybės! Kokią silpnybę žmogus jaučia viduje, kokius paviršutiniškus pasaulėjautos likučius jis turi ir koks bailys jis yra, jei negali priimti elementaraus nuoširdumo? Ar šie naujųjų laikų epikūriečiai yra visiški dvasios anarchistai, muzikiniai ateistai bei kultūriniai agnostikai, apskritai gyvenantys be muzikos ir įkvėpimo? Paviršutiniškumas bei nežinomybė visada veda į pražūtį ir tik pasiaukojimas bei dvasinis išsivalymas atneša nemirtingumą. Kartais geriau melsti liūdesio nei laimės. Tikrasis žmogaus grožis slypi jo drąsoje ir valioje, atitinkamai kuriančiose heroizmą ir didybę. Jei žmogus bijo priimti gyvenimo realybę, bijo būti vienas tamsoje, bijo emocinio intensyvumo, tai kas jis per žmogus? Ar tai tiesiog tuščias, bedvasis mėsos ir kaulų kiautas?

Aš ne mesijas, ne pranašas ir ne lyderis. Aš juolab ne meistras, už kelis šimtus pinigų kviečiantis į savo seminarus, kuriuose aiškina, jog dvasia ir siela yra tas pats. Aš tik asketas, išsivadavęs iš materijos kalėjimo. Aš tik teosofas, paaukojęs savo gyvenimą tiesos paieškoms. Aš tik adeptas, atliekantis naktines ceremonijas. Aš tik black’eris, išmokęs atskirti paviršutinišką ir nenuoširdų nuo tikro ir tyro. Aš velnio advokatas, atsisakęs garbinti melagingus scenos šventuosius. Pats paprasčiausias metalo profanas yra arčiau Dievo už bet kokią pamaldžią avį, besilankstančią populiariesiems ekranų stabams, tačiau neužtenka vien atsiriboti nuo pramoginės muzikos – reikia atsisakyti pozos. Niekada neieškok lengvų išeičių ir nežemink šlovės, piktnaudžiaudamas tuo, kas yra didinga garbės pasaulyje! Tikras metalas visada tamsus, liguistas, sunkus, sudėtingas, rafinuotas ir prasmingas. Prisiminkite emblemą su perbrauktu apsišaukėlio veidu ant Deathlike Silence Productions leidinių: No Fun, No Core, No Mosh – būtent tokia moralinė disciplina padėjo stulbinamai evoliucionuoti žanrui. Kvailiams, užėmusiems sceną ir išdarkiusiems juodąjį meną, pasveikti niekada ne vėlu. Rinkis – ar bėgti nuo vilkų, ar bėgti kartu su jais!


Šis straipsnis skiriamas Thomas “Quorthon” Forsberg (1966-2004) atminimui – tebegirdime šauksmą iš tavo kapo, nes mūsų širdyse pelnei nemirtingumą.