Aš nekenčiu, kai žmonės galvoja, kad žino, ko iš mūsų tikėtis…

Greg Mackintosh

Tikrai nesitikėjau, kad pirmas Paradise Lost albumas, kurį apžvelgsiu, bus Believe In Nothing (2001). Juolab, kad apie šį britų darbą neketinau rašyti išvis. Man, kaip ir daugeliui, jis nedarė jokios įtakos, nes buvo tiesiog nepakankamai tamsus. Tačiau tai, ką 2018 padarė dabartinis grupės prodiuseris – kolumbietis Jaime Gomez Arellano, remiksavęs šį papuvusį bičių avilį, ištrynė ilgai egzistavusią pačių muzikantų nepasitenkinimo albumo gamyba dėmę ir taip be galo kontraversiškoje grupės karjeroje. Šis ilgai lauktas žingsnis, apie kurį per visus šiuos metus tikrai pagalvodavo ir grupės nariai, ir jų gerbėjai, pagaliau leido mums pažvelgti į Believe In Nothing kitu žvilgsniu. O tiksliau, išgirsti jį taip, kaip turėjome gauti galimybę nuo pat pradžių. Ateityje mes būtinai apžvelgsime ir Music For Nations kūrybinę erą, ir dar aktualesnę GUN Records erą. Kitą vertus, kodėl nepradėti netikėtai ir konraversiškai? Juk kalbame apie nepailstančius eksperimentatorius Paradise Lost, daug kartų stebinusius savo drąsiais sprendimais. Per trisdešimt metų klausytojai niekada nežinodavo, ką išgirs sekantį kartą. Tačiau vieną kartą gerbėjai visgi buvo nustebinti ne itin maloniai ir to priežastis buvo EMI Electrola.

Perėjimas į naująjį tūkstantmetį Paradise Lost virto iki tol didžiausiu savo tvirtumo išbandymu. Po One Second (1997) ir Host (1999), patenkinę troškimą eksperimentuoti su elektronika, tuo pačiu muzikantai prarado didelę dalį metalinės scenos fanų ir neteko atitinkamos žiniasklaidos dėmesio. Grupė buvo pervargusi ir nebejautė entuziazmo kurti bei koncertuoti. Nickas ir Gregas, kaip pagrindiniai grupės kompozitoriai, išgyveno muzikinio identiteto krizę ir neturėjo realios vizijos, kuria kryptimi nori judėti toliau, todėl stipriai gėrė ir vartojo vaistus. Tarp Grego ir būgniniko Lee Morris tvyrojo didžiulė įtampa. Lee prisijungė prie kolektyvo 1994, kai po Icon (1993) koncertinio turo grupę buvo priverstas palikti originalios sudėties būgnininkas Matthew Archer. Matthew sirgo astma ir grupei tapus profesionaliais muzikantais, jo profesiniai sugebėjimai dėl ligos, deja, pasiekė ribą. Lee tikėjosi, kad prisijungia prie niūriausios pasaulyje death/doom grupės. Jis sunkiai išgyveno savo nereikšmingą vaidmenį, kai Host metais jo gyvus būgnus pakeitė programuojami, dėl ko reiškė priekaištus Gregui, kaip kūrybiniam lyderiui. Šio sudėtingo periodo atomazga – albumas Believe In Nothing, žinomas, kaip blogiausias grupės darbas. Albumo kūrybinis procesas buvo panašus į Grego kaltės dėl grupės atsidūrimo akligatvyje išpirkimą prieš pervargusius kolektyvo narius; visi tai jautė…

Paradise Lost

Kai Paradise Lost pardavė velniui sielą, pasirašę dviejų albumų sutartį su EMI, įmonė juos šėrė iki tol nematytomis pinigų sumomis, kurių panaudojimo visai nekontroliavo, kaip ir Host kūrybinio proceso. Situacija tapo visiškai kitokia, kai pasikeitė EMI vadovybė ir leiblas nusprendė pasidomėti tuo, ką daro Paradise Lost. Grupei buvo paskirtas repertuaro vadybininkas Michael Grund, kuris net nebuvo pažįstamas nei su senąja Paradise Lost kūryba ir šaknimis, nei su jų ilgamečiu vadybininku Andy Farrow. Tai iš tikrųjų tik padidino atotrūkį tarp leiblo ir muzikantų. Grupei pirmą kartą savo istorijoje su leidybine įmone teko griežtai derinti naujo albumo įrašymo procesą, kuris buvo ne tik išplėštas iš muzikantų rankų, bet galiausiai ir visiškai sukompromituotas. Michaelas Believe In Nothing prodiusuoti pakvietė britų prodiuserį Steve Fryer, dirbusi su Depeche Mode ir Nine Inch Nails. Pasak grupės, Stevo užduotis buvo išlaikyti elektroninį skambesį, tačiau gražinti gitaras. Kaip paaiškėjo vėliau, EMI norėjo ko kito… Be to, Steve Fryer darbo tipas buvo konvejeriu primesti savo industrinį skambesį ir nelabai gilintis į tai, ko reikia muzikantui. Todėl vokalistas Nick Holmes sprendimą, paskirti Stevą prodiuseriu situacijoje, kai grupė nėra tikra dėl savo krypties, laikė labai abejotinu.

Pasakyti, kad Paradise Lost 2000 pavasarį įžengė Albert Studios Londone būtų nevisai teisinga, kadangi pirmą kartą per aštuonių albumų istoriją kolektyvo nariai nedirbo studijoje kartu, todėl net negalėjo dalintis patarimais apie vienas kito instrumentines partijas. Anksčiau Paradise Lost užsibarikaduodavo užmiesčio studijoje mėnesiui, kol neįrašydavo albumo, todėl šikart toks nekoncentruotas darbo stilius muzikantams nebuvo prie širdies, tačiau jų pačių apatija ir leiblo primestos sąlygos darė savo. Prodiuseris lipdė visą albumą savo nuožiūra. Lee Morris, tikėjęsis grįžti prie agresyvesnės Draconian Times stiliaus perkusijos, gavo špygą, nes Steve Fryer norėjo įrašyti kiekvieną būgnų tipą atskirai, kad jam būtų lengviau miksuoti. Tačiau visa tai buvo tik gėlytės, palyginus su tuo, kaip pakrypo galutinė albumo gamyba. Michael Grund nusprendė, kad albumas skamba per sunkiai ir savo nuožiūra persiuntė jį permiksuoti vokiečių garso inžinieriui Gerhardui Woelfe. Pastarasis bent jau buvo pažįstamas su grupės kūryba, tačiau darbas įvyko principu, jog jo klientai yra EMI, o ne Paradise Lost. Muzikantai nei karto net nebendravo su Woelfe ir išgirdę galutinį miksą, nekentė jo nuo pirmos perklausos. Lyg būtų maža, apipavidalinimas buvo užsakytas pas dizainerius, kurie visiškai nesuprato albumo koncepcijos, todėl ant viršelio kažkodėl atsirado bitės, neturinčios jokios sąsajos su albumo pavadinimu. Paradise Lost įsitikino, kad jokie pinigai neatstos metalinės scenos darbo kultūros ir nepaliko jokių abejonių, jog sutartis su EMI nebus pratęsta.

Negalvojau, kad kada nors taip dėkosiu dar kuriam nors Paradise Lost prodiuseriui, be genealaus Rhyso Fulberio, tačiau noriu pasakyti: Jaime Gomez Arellano – ačiū už šią galimybę ir atstatytą teisingumą! Believe In Nothing remiksas yra lyg the ultimate fuck you didžiųjų leiblų, o konkrečiai EMI, savivalei. Albumas iš mainstreamo virto tikru heavy goth rock. Paradise Lost pagaliau visomis prasmėmis nukryžiavo bitę, kuri visus šiuos metus pati nežinojo, ką veikia ant šio albumo viršelio. Naująjį tamsų dizainą, tobulai atspindintį Gomezo miksą, sukūrė genialūs ispanai Branca Studio. Žinoma, šioje laimingoje atomazgoje reikėtų padėkoti ir dabartinei grupės leidybinei įmonei – tarpkontinentiniams vokiečių gigantams Nuclear Blast. Šis leiblas akivaizdžiai linkęs ne tik sausai išleisti porą naujų albumų, tačiau labai glaudžiai bendradarbiauti su grupe ir pasinaudojant jos turtinga istorija, kartu nuveikti nemažai įdomių dalykų. Visgi, dėkoju likimui, kad Paradise Lost savo “trumpaplaukės” eros albumų neišleido kaip side-projektas, kaip vėliau nuogastavo kai kurie kritikai. Tada tai būtų tiesiog death/doom grupė iš Peaceville trejeto, o ne kultiniai inovatoriai, vėliau davę gotikinei scenai daug svarbesnius albumus Symbol of Life (2002) ir jubiliejinį Paradise Lost (2005). Tačiau, pamoka liko išmokta ir kaip Nickas dainuoja agresyviausioje albumo dainoje – prieš parduodant pasauliui, pirmiausiai parduok sau!