Leidėjas: EMI/Nuclear Blast
Metai: 2001/2018
Prodiuseris: Steve Fryer/Jaime Gomez Arellano
Trukmė: 45:13

1. I Am Nothing (4:00)
2. Mouth (3:42)
3. Fader (3:57)
4. Look at Me Now (3:26)
5. Illumination (4:26)
6. Something Real (3:33)
7. Divided (3:23)
8. Sell It to the World (3:08)
9. Never Again (4:35)
10. Control (3:25)
11. No Reason (3:10)
12. World Pretending (4:28)

Buvau labai pagerbtas galimybe dirbti su Paradise Lost – esu senas jų fanas…

Jaime Gomez Arellano

Tai nėra dar vieno gotikinio roko šedevro apžvalga. Apie šį Paradise Lost darbą, pažymėjusį ypatingai apatišką periodą grupės istorijoje, neketinau rašyti išvis. Man, kaip ir daugeliui, jis nepadarė jokios įtakos, nes buvo tiesiog nepakankamai tamsus. Tai istorija apie stiliaus krikštatėvių pasiektą dugną, iš kurio prisikėlus buvo sukurti du unikaliausi albumai gotikinio metalo istorijoje. Paradise Lost daug kartų stebino savo drąsiais sprendimais ir mes niekada nežinodavome, ką išgirsime sekančiame albume. Believe In Nothing britai ketino išlaikyti elektroninį skambesį ir gražinti gitaras, tačiau slaptas EMI Electrola planas buvo kitoks. Tai, ką 2018 padarė prodiuseris Jaime Gomez Arellano, remiksavęs šį papuvusį bičių avilį, ištrynė ilgai egzistavusią nepasitenkinimo albumo gamyba dėmę ir taip be galo kontraversiškoje Paradise Lost karjeroje. Šis ilgai lauktas žingsnis, apie kurį dažnai pagalvodavo ir grupės nariai, ir jų gerbėjai, pagaliau leido visiems pažvelgti į Believe In Nothing kitu kampu. O tiksliau, išgirsti jį taip, kaip turėjome gauti galimybę nuo pat pradžių.

Perėjimas į naująjį tūkstantmetį Paradise Lost virto iki tol didžiausiu savo tvirtumo išbandymu. Po One Second (1997) ir Host (1999), patenkinę troškimą eksperimentuoti su elektronika, tuo pačiu muzikantai prarado didelę dalį metalinės scenos fanų ir neteko atitinkamos žiniasklaidos dėmesio. Grupė buvo pervargusi ir nebejautė entuziazmo kurti bei koncertuoti. Nickas ir Gregas, kaip pagrindiniai grupės kompozitoriai, išgyveno muzikinio identiteto krizę ir neturėjo realios vizijos, kokia kryptimi nori judėti toliau. Didžiulė įtampa taip pat tvyrojo tarp Grego ir būgniniko Lee Morris, 1994 pakeitusio originalios sudėties būgnininką Matthew Archerį. Lee tikėjosi, kad prisijungia prie niūriausios pasaulyje death/doom grupės ir sunkiai išgyveno savo nereikšmingą vaidmenį, kai Host metais jo gyvus būgnus pakeitė programuojami. Dėl šito Lee reiškė priekaištus Gregui, kaip idėjiniam lyderiui. Naujo albumo kūrybinis procesas buvo panašus į Grego kaltės išpirkimą prieš atsidurusius akligatvyje ir pervargusius kolektyvo narius – visi tai jautė.

Kai Paradise Lost pardavė sielą velniui, pasirašę dviejų albumų sutartį su EMI, įmonė juos šėrė iki tol nematytomis pinigų sumomis, kurių panaudojimo visai nekontroliavo, kaip ir Host kūrybinio proceso. Situacija tapo visiškai kitokia, kai pasikeitė EMI vadovybė ir leiblas nusprendė pasidomėti tuo, ką daro Paradise Lost. Grupei buvo paskirtas repertuaro vadybininkas Michael Grund, kuris nebuvo pažįstamas nei su senąja Paradise Lost kūryba, nei su jų ilgamečiu vadybininku Andy Farrow. Tai iš tikrųjų tik padidino atotrūkį tarp leiblo ir muzikantų. Kolektyvui pirmą kartą savo istorijoje su leidybine įmone teko griežtai derinti naujo albumo įrašymo procesą, kuris buvo ne tik išplėštas iš muzikantų rankų, bet galiausiai ir visiškai sukompromituotas. Miksuoti Believe In Nothing Michael Grund pakvietė britų prodiuserį Steve Fryer, dirbusi su Depeche Mode ir Nine Inch Nails. Fryeris mėgdavo konvejeriu primesti savo industrinį skambesį ir nelabai gilintis į tai, ko reikia muzikantams, todėl vokalistas Nick Holmes tokį darbo stilių situacijoje, kai grupė nėra tikra dėl savo krypties, laikė labai abejotinu.

Muzikantų apatija ir EMI primestos sąlygos darė savo – prodiuseris lipdė visą albumą asmenine nuožiūra. Lee Morris, tikėjęsis grįžti prie agresyvesnės Draconian Times stiliaus perkusijos, gavo špygą, nes Fryeris norėjo įrašyti kiekvieną būgnų tipą atskirai, kad jam būtų lengviau miksuoti. Tačiau visa tai buvo tik gėlytės, palyginus su tuo, kaip pakrypo galutinė albumo gamyba. Michael Grund nusprendė, kad albumas skamba per sunkiai ir paskutinę minutę išsiuntė jį permiksuoti vokiečių garso inžinieriui Gerhardui Wölfle. Pastarasis bent jau žinojo grupės šaknis, tačiau darbas įvyko principu, jog jo klientai yra EMI, o ne Paradise Lost. Muzikantai nei karto net nebendravo su Wölfle ir išgirdę galutinį miksą, nekentė jo nuo pirmos perklausos. Lyg to būtų maža, albumą apipavidalinę dizaineriai visiškai nesuprato jo koncepcijos, todėl ant ryškaus viršelio atsirado bitės, neturinčios jokios sąsajos su albumo pavadinimu. Paradise Lost įsitikino, kad jokie pinigai neatstos metalinės scenos darbo kultūros ir neturėjo jokių abejonių, jog sutartis su EMI nebus pratęsta.

Negalvojau, kad kada nors taip dėkosiu dar kuriam nors Paradise Lost prodiuseriui, kaip genialiam Rhysui Fulberiui, tačiau noriu pasakyti: Jaime Gomez Arellano, ačiū už šią galimybę ir atstatytą teisingumą! Believe In Nothing remiksas yra lyg the ultimate fuck you didžiųjų leiblų savivalei! Albumas iš mainstream’o virto tikru heavy goth rock. Paradise Lost pagaliau visomis prasmėmis nukryžiavo bitę, kuri visus šiuos metus pati nežinojo, ką veikia ant šio albumo viršelio. Naująjį tamsų apipavidalinimą, tobulai atspindintį Gomezo miksą, sukūrė makabriški ispanų dizaineriai Branca Studio. Žinoma, šioje laimingoje atomazgoje reikėtų padėkoti ir leidybinei įmonei Nuclear Blast, linkusiai ne tik išleisti porą naujų albumų, bet atsižvelgiant į turtingą Paradise Lost istorija, įgyvendinti kažką išradingo ir naudingo. Pamoka liko išmokta visam laikui ir kaip Nickas Holmsas dainuoja agresyviausioje Believe In Nothing kompozicijoje – prieš parduodant pasauliui, pirmiausiai parduok sau!