Aš apsėstas Bandcamp – dievinu atrasti pogrindines grupes ten. Tai modernus keitimosi kasetėmis atitikmuo...

Greg Mackintosh

Vaikystėje, kaip tikra paklydusi avelė, klausiau amerikietiškos alternatyvos ir tikėtina, kad iki šiol būčiau vienas iš tų, kurie subrendę toliau klauso panašaus popso, jei ne vienas žmogus, tuo metu atvėręs man duris į tikrąją europinę metalo sceną. Šis bičas grojo vietinėje death metalo grupėje ir tiesiog gyveno muzika: jo kambaryje buvo begalė kasečių, kompaktų, plokštelių, krūva įvairios muzikinės įrangos, kelios gitaros, sienas puošė Ozzy ir įvairių thrash’erių plakatai, o vaikščioti po kambarį reikėjo labai atsargiai, nes buvo visai nesunku užkliūti už krūvos ant grindų gulinčių laidų. Kartą atnešiau jam savo kompaktą su keliomis alternatyvaus roko žvaigždėmis, kurį paklausęs, jis pasakė: “Tai popsas…” ir davė man kompaktus su Paradise Lost, Septic Flesh, Dark Tranquillity ir kelių kitų grupių diskografijomis. Didžiausią sukrėtimą patyriau, klausydamas okultinio graikų death’erių šedevro Sumerian Daemons (2000) – nieko tamsesnio ir brutalesnio iki tol nebuvau girdėjęs. Tada net nenumaniau, kad po penkių metų nuo šio atskaitos taško vienas iš Septic Flesh kompozitorių Spiros Antoniou sukurs apipavidalinimą jubiliejiniam paradaisų albumui, kurio motyvas atsidurs ant mano rankų. Šį laikotarpį prisimenu ne tik dėl to, kad tada patirta įtaka pilnai pakeitė mano gyvenimą, bet ir dėl mistikos, tvyrojusios muzikos pasaulyje. Nors tais laikais internetas bent jau leido sužinoti visas muzikos naujienas ne iš žurnalų ar gandų, jo greitis ir galimybės dar neleido laisvai dalintis pačiais muzikos įrašais, arba pirkti juos, todėl visi atradimai reikalavo kontaktų bei pastangų ir kėlė daugiau džiaugsmo nei dabar.

Šiais laikais gauti beveik bet kokią trokštamą muziką yra labai paprasta, o kompaktinis diskas nebereikalingas tam, kad apskritai turėtumę galimybę klausyti jame esančio turinio. Muzikos klausymo galimybes bei įpročius stipriai praplėtė ir pakoreagavo ne tik patys skaitmeniniai formatai, bet ir jų perdavimo technologijos. Duomenis iš kompaktinio disko seniai tapo įmanoma perkelti į bet kokią kitą laikmeną, kaip nešiojamas skaitmeninės muzikos grotuvas, o dabar – tiesiog mobilusis telefonas. Naujausi kompiuteriai net nebeturi kompaktinių diskų nuskaitymo įrenginių, nes skaitmeninį failą galima gauti tiesiog iš tinklo. Dėl šio technologijų progreso kompaktinių diskų pardavimai nebegeneruoja muzikantams reikšmingų pajamų. Visgi, naujų albumų vis dar sulaukiame kompaktinių diskų pavidalu ir manau, kad taip leidžiami jie bus dar ilgai. Diskas pakeitė paskirtį ir tapo nebe muzikos resursu, o kolekciniu daiktu – gražia ir sentimentalia interjero puošmena. Perpratusios tai, leidybinės įmonės specialias albumų versijas pradėjo siūlyti ne tik digipak’ų, bet įvairiausių medinių ar metalinių dėžučių ir net savotiškų knygų (digibook) pavidalu, sukomplektuotų su papildoma atributika. Mano interjerą puošia visų šešiolikos pilnaformačių Paradise Lost albumų pirmieji leidimai, o kiekvienas diskas su visų grupės narių parašais. Ne veltui nauji albumai taip pat toliau leidžiami ir vinilo pavidalu, nors patefoną namuose rastumę gerokai rečiau už kokį nors kompaktinių diskų skaitytuvą. Istorija tiesiog kartojasi ir du tūkstantųjų kartai kompaktinis diskas įgauna vinilo statusą, kokį pastarasis turi tarp senesnės kartos melomanų.

Iš praktinės pusės melomanų gyvenimą stipriai palengvino maždaug 2000 atsiradę nauji skaitmeniniai lossless formatai, kaip FLAC (Free Lossless Audio Codec), sugebantys gerai suspausti audio failus ir svarbiausia – atkurti juos realiu laiku be kokybės praradimo. Iki tol nuo 1993 egzistavęs MP3 ir kiti jo lossy analogai parodė, kaip patogu naudotis skaitmeniais failais, tačiau netiko audiofilams, kadangi negrįžtamai iškarpo maždaug 3/4 originalios kompaktinio disko įrašo kokybės. Tiesa, tai tinka telefono ausinėms, kurios šiaip ar taip aukštesnės bitų kokybės perkteikti ir negali. Laikyti nesuspaustą WAV (tai, kuo virsta PCM (Pulse-code modulation), perkeltas iš kompaktinio disko į kompiuterį) tuo metu buvo per didelė prabanga, nes laikmenų talpa buvo ribota ir brangi. Per kelis metus FLAC ne tik nurungė konkurentus, bet ir tapo neabejotinu rinkos standartu. Dabar šios keturios raidės audiofilams yra tokios pat šventos, kaip krikščionims INRI! Pavyzdžiui, populiarioje Bandcamp platformoje visus įrašus galima įsigyti FLAC formatu ir tai daryti tikrai naudinga (ypač, kai joje nesiskiria formatų kaina), nes į savo tapšnoklį sukonvertuoti lossy formatą iš lossless galima bet kada, tačiau atvirkščiai – ne, kadangi lossy naudojimo atveju kokybė prarandama negrįžtamai ir iš bet kur paskui neatsiranda. Derėtų žinoti, kad konvertuojant lossy į lossy (pvz., AAC į MP3), taip pat prarandama maždaug 30% kokybės, todėl užsiiminėjant tokiomis nesąmonėmis, reikėtų konveruoti per WAV. Tai atskleidžia, kad aklai pasitikėti failo savybėse nurodyta bitų kokybe negalima ir kartais tenka naudoti specialias dažnį analizuojančias programas, kad įsitikintumę ar lossless failas yra tikras.

Visą mano nemažą audioteką sudaro tik FLAC, o jei ją reikia papildyti retu albumu, arba albumą retu bonusu, kurių neįmanoma rasti ir įsigyti Bandcamp, nusiperku kompaktinį diską kitoje nepakeičiamoje melomanų platformoje Discogs, kurioje yra pati didžiausia tikimybė rasti visus rečiausius albumus. Šią nuostabią platformą sudaro milžiniška duomenų bazė su detalia kiekvieno albumo išleidimo ir perleidimų infomacija bei naujų ir naudotų muzikos įrašų parduotuvė su aiškiai nustatytais kriterijais apibrėžta kiekvienos prekės būkle, kurią privalo nurodyti pardavėjas. Duomenų bazėje pateikiami produktų kodai, kuriais leidybinės įmonės žymi savo leidinius, padeda užtikrinti, jog perku kokią nors konkrečią, man reikalingą albumo versiją, arba originalų leidimą, o ne licenziją. Gautą retenybę sukonvertuoju į FLAC tam, kad turėčiau ją geroje kokybėje ir galėčiau patogiai naudotis. Patį kompaktinį diską paskui galima nesunkiai parduoti toje pačioje Discogs platformoje, jei tai nėra kažkas, ką norėčiau turėti savo fizinėje kolekcijoje. Tiesa, esu įsitikinęs, kad joks tūkstantmečio vaikas nebemokėtų teisingai sukonfiguruoti disko nuskaitymo programos ar parašyti teisingos norimo audio formato parametrų eilutės. Žinoma, mokėti tai poreikis dabar yra labai menkas, tačiau suprasti audio formatų charakteristikas vistiek būtina, jei norime turėti kokybišką įrašą, bet nerandame jo tinkle, nes jis yra per senas, arba ypatingai retas.

Kartą užsiminiau jaunam kolegai, kad ketinu papildyti savo USB laikmeną naujais nesuspausto formato muzikos failais, į ką jaunuolis nesupratęs atsakė klausimu: “Kam, jei yra telefonas ir Spotify?”. Teko paaiškinti, kad stream’inti apgailėtinos kokybės įrašus į audio sistemą, kurią sudaro keliolika kolonėlių, šviesolaidžiu sujungtų su stiprintuvu, yra per daug koktu. Taip, pornografija yra smagus dalykas, bet šito jau būtų per daug. Nemokamas naudojimasis populiariausiomis stream’inimo platformomis turi nemažai esminių trūkumų. Pirmas – labai žema bitų kokybė; žemesnė net už tą, kurią maksimaliai gali perduoti standartinės ausinės, jau nekalbant apie normalias audio sistemas. Žema bitų kokybė pilnai tinka elektronikai iš dviejų natų, bet niekaip netinka metalui, kuriame yra daug vidutinių dažnių. Antras – kartais būna atimta galimybė pasirinkti savo kompozicijų tvarką, o melomanai yra programinės bei koncepcinės muzikos gerbėjai, kuri yra klausoma tik pilnais albumais, bet ne atskirais kūriniais. Nupirktas paslaugos abonementas išsprendžia šiuos du trūkumus, tačiau vartotojas vistiek susiduria su trečiu ir ketvirtu. Trečias – stream’inamas grojaraštis neturi kaupiamosios vertės, nes įrenginyje būna panaikinamas, pasibaigus abonementui, be to, apskritai negali būti perkeltas. Ir esminis ketvirtas – daugumos mums reikalingų grupių stream’inimo platformų duomenų bazėse išvis nėra. Gerai yra bent tai, kad muzikantai, žengiantys koja kojon su laiku, išnaudoja stream’inimo platformas, kaip pajamų šaltinį ir reguliariai gauna iš jų daugiau ar mažiau savo sąžiningai uždirbtų pinigų.

Taigi, mano jaunieji melomanai, šiandien mes ne tik gavome šiokius tokius skaitmeninio garso pagrindus, bet ir iškėlėme globalią problemą, kuri apima tokio garso naudojimo būdus. Tai yra “greito garso”, kuris panašus į greitą maistą užkandinėje, problema. Ji kyla iš visuotinės tendencijos mažiau galvoti ir vargti kokiame nors procese, siekiant taupyti brangų laiką. Tokią tendenciją atitinkantį paslaugos tipą formuoja visuomenės noras gauti lengvai ir greitai perprantamą muzikinį produktą, kuris nereikalautų sudėtingo ir užimančio laiką įsigilinimo į jį. Žinoma, šis smarkiai plintantis reiškinys apima ne tik muziką, bet pasireiškia visame šiuolaikiniame mene. Apibendrinant – lengvas produktas atitinka jo vartojimo būdo kokybę. “Greitas garsas” neskirtas patenkinti melomaniškus audiofilų poreikius, o statistiniam varototojui tai yra visai ne problema, bet puikus sprendimas. Tačiau, kaip sakė Sergejus Rachmaninovas: “Vien muzikos užtenka gyvenimui, bet vieno gyvenimo neužtekna muzikai” – todėl mums irgi viso šito per mažai. Mūsų išdresiruotos ausys ir muzikos specifika neišvengiamai reikalauja aukštesnės proceso kokybės! O norėdamas kokybės, kaip dažniausiai būna – turi pasidaryti pats.