Dievo himnuose yra daugiau metalo nei bet kokiame satanistiniame black’e…

Krzysztof Drabikowski

Kantriai laukdamas neortodoksinės liturgijos, vienoje rankoje laikiau ikoną, o kitoje kapų žvakę, kuri nakties tamsoje iš apačios apšvietė paveikslą ir mano kapišonu pridengtą veidą. Provokaciją ant scenos palaikau analogiška provokacija už jos – menas už meną. Nuoširdi duoklė neliko nepastebėta pačių kaukėtųjų šventikų, kurie dar ruošdamiesi tos nakties apeigoms pasidalino su manimi savo ritualinėmis žvakėmis. Galbūt sudeginsiu jas maldos namuose, į kuriuos einu klausyti liturginio choro periodais, kai tenka gyventi be gyvos muzikos. Santūrų klausytoją cerkvėje galima atskirti pagal tai, kad jis nežino, kada reikia žegnotis, o jei ir žinotų, šito vistiek nedarytų. Į plaučius skverbiantis smilkalų kvapui ir klausant tobulos darnos ortodoksinių giesmių, užsimerkus nesunku įsivaizduoti, kad tai viena po kitos gyvai skamba Yekteníya. Genialus Derph’o darbas įkvepia dar stipriau nei dešimtmečiu anksčiau atsiradęs ne ką mažiau pasišventusio St. Julijaus panašios koncepcijos kvasi-katalikiškas projektas Capitollium. Labai gaila, kad mūsų laikais toks genialus menas kai kuriose šalyse vis dar susiduria su inkvizicijos cenzūra. Tą ilgai lauktą naktį neturėjau abejonių, kad kai kurie piligrimai mano netipiškas instaliacijas supras atvirkščiai nei skirta. Prie manęs prisliūkino etniniais drabužiais apsirengęs pagonis ir pažiūrėjęs į ikoną, papurtė galvą, matyt, palaikęs mane drąsiu protestuotoju… Beliko šyptelti, nors situacijos, kur nemaža dalis žmonių patys nežino, kur papuolė, mane nuteikia liūdnai.

Kiekvieną kartą išgirdęs klausimo formuluotę “ar esi tikintis?”, kuri iškart pasmerkia subjekto protinę galią, netenku žado dėl tokio paviršutiniško požiūrio į Dievą. Tikintis kuo konkrečiai? Barzdotu seniu, kuris žiūri pro kiekvieną rakto skylutę? Tikėjimas yra menkai išsilavinusių žmonių bruožas, o teosofai ne tiki, bet nerasdami ramybės ieško atsakymų… Mes norime žinoti – KODĖL?.. Ar šiais žodžiais įžeisčiau statistinį taip vadinamą tikintįjį, kuris porą kartų per metus, kai reikia, apsilanko šventykloje ir šiek tiek tiki pats nežino kuo? Veikiau jau jis pats įžeidžia savo bendruomenę, nes yra panašesnis į aptingusį ateistą. Iš visiškai pasimetusio tikinčiojo taip pat galima sulaukti klausimo ar nepriklausai kokiai nors sektai? Jei bibliotekos abonementą šiais laikais jau traktuojame, kaip sektą, tada taip – priklausau! Juk tikinčiajam gnostikas vis dar yra sektantas, tuo metu, kai pačiam gnostikui sektos jau yra naujosios vakarietiškos mokyklos su savo iškreiptom dogmom. Turbūt tam, kad nugalėtų blogį, tikintysis turėtų sudeginti Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kaip krikščionių fanatikai tai padarė su Aleksandrijos biblioteka, taip nublokšdami mokslą tūkstantmečiu į praeitį! Tad kaip dabar rasti autentiškų literatūrinių veikalų apie gėrio ir blogio dualizmo fenomeną, kuris daugeliui galėtų atmerkti akis į daug objektyvesnę ir aiškesnę dvasinę būtį? Galbūt tokiems galėtų būti priskirti neortodoksiniai Pilagijaus (360-418) raštai, kurių pelenus nuplovė šio drąsaus teologo kraujas.

Nūdieną ne tik pseudo-tikinčiųjų, bet ir pseudo-menininkų bei pseudo-filosofų protinė atrofija itin sustiprėjo. Tai yra naujoji anti-religija, kurios pagrindą sudaro paviršutiniškumas, vainikuojamas puikybe – reiškinys, kai kokioje nors srityje esi niekas, tačiau nori joje būti svarbus ir dar iš to užsidirbti. Modernaus meno atsiradimą paskatino sąlygos, kai talento nebuvimas nebetrukdo lengvai savo kūrybos sklaidai. Kai esi pats sau prodiuseris bei leidėjas, nebereikia niekam įrodinėti, jog esi išsilavinęs menininkas. Analogiškai modernią filosofiją gimdo galimybė išvengti atsakomybės už savo žodžius – autoriui nebreikia įtikinėti leidyklos išleisti jo rašliavą, nes virtualioje erdvėje dabar tai gali daryti bet kas. Visos erezijos yra grindžiamos nuomone, kuri tariamai turi teisę būti iš principo nekvestionuojama. Nuomonė lyg Evangelija yra pastatoma aukščiau visko, tačiau nuomonė yra bevertė, kol neparemta jokiais faktais, kaip ir Evangelija yra bevertė, jei nežinomas jos alegorinis šifras. Kad nuomonė turėtų kažkokį svorį, ją demonstruojantis dvasios anarchistas turėtų kiekvieną mėnesį perskaityti bent po vieną knygą atitinkama tema, o ne trinti pūslę ant piršto, skrolindamas tapšnoklį, kuris tampa vieninteliu tariamų žinių šaltiniu. Iki tol tai yra ne nuomonė, o tiesiog absurdiški pasiteisinimai, realybės iškreipimas bei erzinantis brangaus kitų žmonių laiko gaišimas. Realybė tokia, kad mene bei filosofijoje, kaip ir religijoje, ne viskas taip paprasta, kaip kai kuriems norėtųsi ir verčiau šią realybę priimti.

Saugokitės pranašų apsišaukėlių! Melaginga pozerių metafizika tokia pat mirusi, kaip ir melaginga kunigų teologija. Visas mano asmeninis santykis su satanizmu yra vykdomas meniniame kontekste, nes muzika, kaip tyras egoistinės kūrybos triumfas, yra pats geriausias Šėtono dvasios žmoguje įrodymas. Žmogus gali būti nešališkas tarp Dievo ir Šėtono: ne garbinti arba vieną, arba kitą, o pripažinti abiejų dvasią savyje. Tiesa, tai nereiškia, jog kalbu apie manicheistinį dualizmą – juk Šėtonas yra Dievo tvarinys, kitaip tariant – egoizmą gimdo laisva valia. Mano namuose stovi juodasis altorius, primenantis teatrališkas Batushka scenines dekoracijas. Kartą man pasakė: “Negalėjau nepastebėti – labai graži ikona.” Tereikia įsižiūrėti į neįprastus papuošimus ant rankovės šioje Litourgiya ikonoje, kad suprastum teisingą kontekstą – tai ne ortodoksinis altorius, o duoklė genijui, duoklė fenomenui ir duoklė tikram menui. Antitradicionalistinės teosofijos pagrindu paremtas meninis satanizmas įveikia visus etno-konfesinius barjerus. Tačiau bet kokia sistema yra atskilimas nuo tiesos, todėl pavadinčiau šią kryptį tiesiog objektyvizmu. Kaip sakė žymusis prancūzų primordialinės tradicijos tėvas René Guénon (1886-1951): “Sistemingumo nebuvimas yra metafizikai būdingas bruožas.” Ši šėtoniška metafizika balansuoja ant plonos mistinio ateizmo ribos, tačiau šias kryptis vieną nuo kitos griežtai atriboja esminis skirtumas: teosofija padeda lavinti dvasingumą ir aukščiausiu tikslu šiame gyvenime pastato valios vystymą, tuo metu kai mistinis ateizmas tiesiog linksta į bedvasę egzistenciją ir pamiršta šventąjį žmogaus valios fenomeną.

Du metai laukimo ir maldų Šv. Kristoforui, kol tikrasis tėvelis atsities po didžiosios juodojo metalo schizmos ir įžengs į savo teisėtą sostą žvakių apšviestoje scenoje, puoštoje karstu ir ikonomis, slinko taip pat lėtai, kaip ir du dešimtmečiai tiesos paieškų… Aš ieškojau Dievo, bet radau Šėtoną. Kuo atidžiau ir atkakliau gilinausi į paslaptingą žmogaus atsiradimą bei dvasinį nuopuolį, tuo aiškiau suvokiau, koks svarbus ir brangus man yra individualizmo principas bei kūryba. Mano didieji nemirtingieji draugai teosofai, šimtmečiais teberodantys žmonijai kelią nebe iš šio pasaulio, o iš anapus – žemai lenkiu galvą prieš Jus už tai, kad padėjote man priartėti prie Dievo reiškinių ir suvokti didžiulę žmogaus valios reikšmę dvasiniame gyvenime. Tačiau kol kas negaliu su Jumis sutikti dėl sielos reintegracijos pastatymo aukščiau už jos individualumą! Sakau tai su deginančiu skausmu širdyje… Net jei egoistiškos dvasios valios rezultatas buvo nuodėmingas nuopolis, o ne evoliucija, aš nenoriu prarasti savęs! Trokštantys skaityti tikrąją satanistinę literatūrą – skaitykite Šventąjį Raštą ir suvokimas apie savo vietą tarp šio dualumo ateis savaime. Tikrasis tėvelis triumfuos, o apsišaukeliai bus pamiršti! Yra tik vienas tikras Batushka!