Dievo himnuose yra daugiau metalo nei bet kokiame satanistiniame black’e…

Krzysztof Drabikowski

Kantriai laukdamas neortodoksinės liturgijos, vienoje rankoje laikiau ikoną, o kitoje kapų žvakę, kuri nakties tamsoje iš apačios apšvietė paveikslą ir mano kapišonu pridengtą veidą. Provokaciją ant scenos palaikau analogiška provokacija už jos – menas už meną. Nuoširdi duoklė neliko nepastebėta pačių kaukėtųjų šventikų, kurie ruošėsi tos nakties apeigoms ir pasidalino su manimi savo ritualinėmis žvakėmis. Galbūt sudeginsiu jas maldos namuose, į kuriuos einu paklausyti liturginio choro periodais, kai tenka gyventi be gyvos muzikos. Santūrų klausytoją cerkvėje galima atskirti pagal tai, kad jis nežino, kada reikia žegnotis, o jei ir žinotų, šito nedarytų. Į plaučius skverbiantis smilkalų kvapui ir klausant tobulos darnos ortodoksinių giesmių, užsimerkus nesunku įsivaizduoti, kad tai viena po kitos gyvai skamba Yekteníya. Tą ilgai lauktą naktį neturėjau abejonių, kad kai kurie piligrimai mano netipiškas instaliacijas supras atvirkščiai nei skirta. Prie manęs prisliūkino etniniais drabužiais apsirengęs pagonis ir pažiūrėjęs į ikoną, papurtė galvą, matyt, palaikęs mane drąsiu protestuotoju… Beliko šyptelti, nors situacijos, kur nemaža dalis žmonių patys nežino, kur papuolė, mane nuteikia liūdnai.

Kartą manęs paklausė ar esu tikintis? Arba dar geriau – ar Batushka yra tikintys? Kiekvieną kartą išgirdęs šią sąvoką, netenku žado dėl tokio paviršutiniško požiūrio į Dievą. Turėdamas kantrybės gilintis į panašią diskusiją, pradėčiau nuo kelių kontra klausimų… Tikintis kuo konkrečiai? Barzdotu seniu, kuris žiūri pro kiekvieną rakto skylutę? Neatrodo, kad tokia klausimo formuluotė apie tikėjimą iškart pasmerkia subjekto protinę galią? Tikėjimas yra menkai išsilavinusių žmonių bruožas, o žingeidžiai asmenybei toks “tobulėjimo” būdas prilygtų protinei atrofijai. Mes mokomės, mes ieškome, mes stengiamės suprasti, mes nerandame ramybės… Mes norime žinoti – KODĖL?.. Ar šiais žodžiais įžeisčiau statistinį taip vadinamą tikintįjį, kuris porą kartų per metus, kai reikia, apsilanko šventykloje ir šiek tiek tiki pats nežino kuo? Veikiau jau jis pats įžeidžia tą bendruomenę, nes yra panašesnis į ateistą. Tačiau dėstant tokias mintis nuo dvasinio gyvenimo nutolusiam tikinčiajam, galima atgal sulaukti dar vieno klausimo – ar nepriklausai kokiai nors sektai? Dėl Dievo meilės… Jei bibliotekos abonementą šiais laikais jau traktuojame, kaip sektą, tada taip – priklausau! Nenorėdamas veltis į panašią diskusiją, atsakymą į aukščiau užduotus klausimus formuluočiau paprastai – nesigilink, nes viskas yra daug sudėtingiau nei tik juoda, arba balta… O aš netikiu – aš žinau.

Kaip rasti patikimų ir objektyvių veikalų apie dualizmo fenomeną? Galbūt tokiems galėtų būti priskirti neortodoksiniai Pilagijaus (360-418) raštai, kurių pelenus nuplovė šio drąsaus teologo kraujas. Viliuosi, kad pasaulyje iš tikrųjų egzistuoja man nežinomi traktatai, kurie galėtų įkvėpti stipriau. Be galo gaila, kad šiuolaikinėje plačiojoje visuomenėje labiausiai paplitusi asociacija su satanizmu yra absurdiška amerikiečių klouno Anton LaVey (1930-1997) propoganda. Jo pigus ir apgailėtinas pseudo-satanizmo spektaklis iš tiesų turėtų būti išvis ignoruojamas! Viešpatie, apsaugok mūsų protus nuo tokių gėdingų nuodų! Vien šio žmogaus žvilgsnis spinduliuoja kvailumą, melą ir pasipūtimą! Šis dėmesio troškęs mikimauzas būtų puikus dabartinių klaviatūros riterių influenseris, kadangi pasižymėjo visomis tam reikalingomis sąvybėmis – nieko nenutuokdamas apie šėtono dvasią ir, akivaizdu, net nenorėdamas išsiaiškinti jo principo, sugalvojo patį banaliausią ir paprasčiausią būdą prisivilioti dvasios anarchistus ir gauti iš jų įvairios naudos. Jo sistema nereikalauja jokių pastangų, jokio indėlio į save, neneša absoliučiai jokio dvasinio tobulėjimo ar realių žinių. Žinoma, kiekvienoje bendruomenėje visada egzistuoja grupė žmonių, kurie gadina tos tikrosios bendruomenės reputaciją. LaVey turėtų džiaugtis, kad jo erezijos jau buvo pritilusios devyniasdešimtaisiais, nes žinome bent vieną Norvegijos black’erį, kuris pasitaikius pirmai progai net nedvejodamas būtų jam įsodinęs peilį į kaukolę.

Nūdieną bėda sustiprėjo ir ją sudaro masinė tendencija, pasireiškianti tuo, kad visos statistinio modernaus tipažo, kuris “žino viską”, žinios yra gaunamos tik iš Facebook’o komentarų. Šios “žinios” yra paverčiamos į nuomonę, kuri tariamai turi teisę būti įnirtingai ginama ir skleidžiama toliau. Nuomonė pastatoma aukščiau visko, tačiau ji yra bevertė, kai neparemta jokiais faktais. Kad nuomonė turėtų kažkokį svorį, ją demonstruojantis pienburnis turėtų kiekvieną mėnesį perskaityti bent po vieną knygą atitinkama tema, o ne trinti pūslę ant piršto nuo tapšnoklio skrolinimo. Iki tol tai yra ne nuomonė ir net ne teiginiai, o tiesiog erzinanti smegenų trombozė bei brangaus kitų žmonių laiko gaišimas. Tenepyksta ant manęs stiprios dvasios skaitytojai už šį gana lėkštą ir ironišką patyčių proveržį, kuriame susipynė tiek daug visko! Tačiau kartais be šalto dušo mes negalime atsibusti iš savo beprasmio gyvenimo letargijos. Kviečiu kiekvieną menišką sielą, kiekvieną teosofą, kiekvieną inteligentą įprasminti savo gyvenimą, atrandant teisingus atsakymus į bent vieną klausimą, kuris asmeniškai sau atrodo smalsiausias ir aktualiausias. Tik nepamirškime, kad šie atsakymai turi būti grindžiami intensyvia patirtimi, patikrintais šaltiniais, sąžiningu objektyvumu ir užtvirtinti intuicija, tik kai ji sukeliama pačios švenčiausios apvaizdos – žmogiškos valios.

Visas mano santykis su satanizmu yra vykdomas meniniame kontekste, nes muzika, kaip pats tyriausias žmogiškojo talento vaisius, yra individualumo, t.y. brangiausios šėtoniško principo dovanos žmogui, triumfas. Aš jaučiu, kad žmogus gali būti nešališkas tarp Dievo ir šėtono: ne garbinti arba vieną, arba kitą, o pripažinti abiejų dvasią savyje. Tiesa, tai nereiškia, jog kalbu apie manicheistinį dualizmą – juk šėtonas yra Dievo tvarinys. Mano namuose stovi juodasis altorius, primenantis teatrališkas Batushka scenines dekoracijas. Kartą man pasakė: “Negalėjau nepastebėti – labai graži ikona.” Tereikia įsižiūrėti į neįprastus papuošimus ant rankovės šioje Литоургиiа ikonoje, kad suprastum teisingą kontekstą – tai ne ortodoksinis altorius, o duoklė genijui, duoklė fenomenui ir duoklė tikram menui. Antitradicionalistinės teosofijos pagrindu susistemintas meninis satanizmas įveikia visus etno-konfesinius barjerus. Tiesa, bet kokia sistema yra atskilimas nuo tiesos, todėl pavadinčiau šį požiūrį objektyvizmu. Kaip sakė žymusis prancūzų primordialinės tradicijos tėvas René Guénon (1886-1951): “Sistemingumo nebuvimas yra metafizikai būdingas bruožas.” Be to, ši šėtoniška metafizika balansuoja ant plonos mistinio ateizmo ribos, tačiau šias kryptis vieną nuo kitos griežtai atriboja esminis skirtumas: teosofijoje metafizika skirta lavinti dvasią ir aukščiausiu tikslu šiame gyvenime pastato proto bei valios vystymą, tuo metu kai mistinis ateizmas tiesiog linksta į bedvasę egzistenciją ir pamiršta unikalų žmogaus valios fenomeną.

Du metai laukimo, laiškų ir maldų, kol tikrasis tėvelis atsities po schizmos ir įžengs į savo teisėtą sostą žvakių apšviestoje scenoje, puoštoje karstu ir ikonomis, slinko taip pat lėtai, kaip ir du dešimtmečiai tiesos paieškų… Aš ieškojau Dievo, bet radau šėtoną. Kuo atidžiau ir atkakliau bandžiau įsigilinti į paslaptingą žmogaus atsiradimą bei nuopuolį, tuo aiškiau suvokiau, koks svarbus ir brangus man yra individualizmo principas bei kūryba. Mano didieji nemirtingieji draugai teosofai, šimtmečiais teberodantys žmonijai kelią nebe iš šio pasaulio, o iš anapus – žemai lenkiu galvą prieš Jus už tai, kad padėjote man priartėti prie Dievo reiškinių ir suvokti didžiulę žmogaus valios reikšmę bei vaidmenį dvasiniame gyvenime. Tačiau kol kas negaliu su Jumis sutikti dėl sielos reintegracijos pastatymo aukščiau už jos individualumą! Juk laisva valia turėtų daryti galutinį pabaigtumą neįmanomu. Galbūt žmonėms nereikia gyventi su angelais, nes mes nenorime prarasti savęs! Sakau tai su deginančiu skausmu širdyje… Norintys skaityti tikrąją satanistinę literatūrą – skaitykite Šventąjį Raštą ir suvokimas apie savo vietą tarp šio dualumo ateis savaime. Tikrasis tėvelis triumfuos, o apsišaukeliai bus pamiršti! Yra tik vienas tikras Batushka!


Šis straipsnis skiriamas lenkų matematiko ir filosofo Józef Hoene-Wroński (1776-1853) atminimui.