Nėra tikro meno be šėtono įkvėpimo…

Chris Anderle

“Jehova, žiūrėk, kaip puola tavo vaikai!”, – vokiečiai Ancient Ceremony dainuoja savo nepranokstamame Trečiąjame testamente (2002), – “Salute O Satana!”. Kiekvienas tyras tamsusis kūrėjas, o ypač muzikantas, norėdamas iki galo įprasminti savo kūrybinę egzistenciją, neišviangiamai susiduria su šėtono sampratos klausimu. Mums reikia išsiaiškinti tikrąją šios sampratos esmę, suvokti jos subjekto įtaką savo kūrybiniuose procesuose bei teisingai panaudoti jo idėjų simbolizmą savo kūriniuose. Kūrybiniame kelyje esame motyvuoti siekti universalumo taško, kol tampame ne tik menininkais, bet ir filosofais bei istorikais tam, kad šių dalykų sintezės dėka gautume galimybę susidaryti principinį suvokimą apie savo kūrybinio egoizmo motyvacines jėgas. Taip dažnai tamsiųjų kultūrų ir menų pasaulyje linskniuojama satanizmo sąvoka seniai prarado savo aiškią ir tikrą prasmę tiek teologų, tiek pseudo menininkų sluoksniuose, kuriuose visi išvardintieji teišgali vadovautis literatūrine fikcija (jau nekalbant apie niekada šios prasmės ir nežinojusią, materialistinę tamsuomenę, kuriai kūryba, ar dvasinės būties klausimai apskritai nerūpi). Taigi, šiame glaustame traktate aš pateiksiu savo asmeninę teoriją, nagrinėjančią blogio dvasios principą kūryboje. Ši teorija, paremta mano beveik dvidešimties metų teosofijos studijavimo patirtimi, nepretenduoja į absoliučią tiesą, nes klausimas per daug sudėtingas, tačiau žmogaus proto galia leidžia šiek tiek priartėti prie atsakymo. Teatleidžia man patyrę teosofai už šį kuklų bandymą prisiliesti prie švento! Tamsiojo meno atstovams ši analizė gali pasitarnauti kaip mūza gilesniems apmąstymams, ar netgi pagelbėti sudėti trūkstamas dalis savo dvasinio kūrybinių procesų pagrindimo dėlionėje.

Ieškant atsakymo į klausimą, kas žmonėms, o ypatingai kūrėjams, yra šėtonas, pirmiausiai reikėtų bent jau glaustai pasiaiški Dievo ir dvasios sampratas, nes tyrinėti šėtono principus nuolat teks jų kontekste. Dievas yra trilypis. Dievą Tėvą galime apibrėžti, kaip pačią stipriausią valią, kaip absoliutą, arba vienetą. Šis vienetas yra dalinamas į pirmapradžius principus, vadinamus dvasiomis, tarp kurių egzistuoja ir Dievas Šventoji Dvasia bei šėtonas, kaip puikybės dvasia. Dvasia ir principas yra sinonimai. Dvasią taip pat galima apibrėžti, kaip nesąmoningą kiekvieno žmogaus sudedamąją dieviškumo dalį, kuri yra aukščiau tiek už jo kūną, tiek už jo sielą (kuri yra sąmoninga). Pagaliau trečioji Dievo dalis yra Dievas Sūnus – tai, kuo dieviškoji valia pasireiškia regimąjame pasaulyje. Trumpai visą šitą egzistencinę schemą galima apibrėžti taip: Dievas kuria principus (dvasias), principai transformuojasi į idėjas (sielas), idėjos materializuojasi į formas (kūnus). Visa ši transformacija, žinoma, vyksta energijos pagalba. Tačiau pati energija į nieką nevirsta be svarbiausios ir unikaliausios varomosios jegos – valios. Būtent valia yra Dievo Šventosios Dvasios principas. Žmogus yra pats aukščiausias sutvėrimas šioje žemėje – mikrokosminis savo dvasinio prototipo atvaizdas. Todėl, norėdamas pažinti makrokosmosą (Dievą), žmogus turėtų tiesiog pilnai pažinti save ir taikyti analogijos metodą.

Visi gerai žinome legendą iš Mozės Penkiaknygės (Toros) pirmosio knygos Berešit (heb. בראשית), arba Pradžios knygos (lot. Genesis) Senajame Testamente, apie šėtono (heb. שטן – SATAN‎), dėl savo puikybės panorusio prilygti Dievui, nuopolį iš dangaus. Šėtonas sukilimo prieš Dievą metu (formuojantis pirmapradžiams principams) vadovavo kitų puolusių angelų (analogiškų princpų) armijai, tačiau pralaimėję kovą danguje visi buvo išvaryti iš dangaus (principai buvo suprojektuoti). Tokia metafizinė Pradžios knygos interpretacija mums pakankamai aiškiai formuluoja šėtono bei kitų puolusių angelų, kaip ne tik puikybės, bet ir pasipriešinimo absoliutui, savigarbos ir nepriklausomybės jėgų apibrėžimą. Aukščiausia ezoterine prasme, blogio dvasia – šėtonas ir jo personifikacija – gyvatė simbolizuoja pirmapradį egoizmą, individualizmą, paslaptingą trauką pačiam sau, kuri pati iš savęs ir yra vieneto (Dievo) dalybos dėsnis (dėl to ir yra tokia stipri). Tai yra jėga, kuri skatina bet kokį sutvėrimą atsiskirti nuo pirminio vieningumo ir padaryti save sąmoningu centru. Norint išsklaidyti įsisenėjusį ir visiškai neteisingą šėtono, kaip asmenybės, įsivaizdavimą, labai svarbu pabrėžti, kad ši dvasia ne tik nėra asmenybė, bet tikrai neturėtų būti nagrinėjama ir kaip kažkokia tamsiojo dievo rūšis. Šitą supratimą tiesiog būtina įgyti, norint suvokti tikrąją satanizmo esmę, kuri nebūtų paremta labai stipriai žmonių mąstyme isišaknijusia gėrio ir blogio priešprieša. Visa panaši personifikacija yra iškrypęs tamsuomenės mąstymas. Taigi, nedera šėtono laikyti asmenybe, ar dievu, o taip pat vadinti jo Luciferiu. Šis vardas pirmą kartą buvo panaudotas britų poeto John Milton (1608–1674) epinėje poemoje Prarastas rojus (1667), kurioje gerbiamą rašytoją suklaidino visiems gerai žinoma Biblijos ištrauka apie aušrinę žvaigždę (Iz 14,12-15).

Žmonijos nuopolio legenda atveda mus prie blogio problemos – kaip asmeninės, taip ir kolektyvinės: “Mano vardas – Legionas…”, – šėtonas sako Evangelijoje, – “…nes mūsų daug” (Mk 5,9), – taip patvirtindamas, kad jo principas beveik toks pat stiprus, kaip Šventoji Dvasia, nes pasireiškia daugybėje žmonių. Jeigu šėtonas pats norėjo būti kaip Dievas, tačiau būtent už tai buvo išvarytas iš dangaus, kodėl gyvenimo prasmė apibrėžiama, kaip aukštesnės sąmonės siekimas (tobulos valios vystymas), kurį religijos vadina išganymu? Fizinis pasaulis, būdamas aplinka, kurioje mes blaškomės tarp degradavimo ir tobulėjimo, mums yra nuolatinės kovos su savo silpnybėmis terpė. Kiekvienas neteisingas veiksmas gyvenime, arba ydos, užgyventos, kaip nevalingo elgesio pasekmė, yra įžeidimas mūsų nemirtingai dvasiai. Tai tampa skola, kuria mes įsipareigojame patys sau ir kurią turime išpirkti sekančiuose gyvenimuose. Žmogaus siela yra nemirtinga, tačiau patirti egzistencinę pilnatvę gali tik pasiekusi absoliutinės dvasios būseną. Dėja, ar beje, tokios būsenos pasiekimas neišviengiamai reiškia asmeninės sąmonės praradimą, arba susiliejimą su pasauline sąmone. Tokiu būdu šis evoliucijos procesas tampa kiekvieno meno kūrėjo dvasinio blaškymosi priežastimi ir nesibaigiančia dilema. Ar būsime pajėgūs prarasti savo kūrybinį ego, kurį taip mylime, vardan savo sielos išgelbėjimo ir pakylėjimo iki absoliutinės dvasios? Ar visgi individualistinis siekis prilygti Dievo kūrybingimui mumyse dominuos visą žemiškąjį gyvenimą?

Iš šito kyla klausimas, kodėl Dievas Tėvas, kurdamas pirmapradžius principus, negalėjo tiesiog nesuformuoti puikybės principo, t.y. šėtono ir taip išvengti blogio problemos? Akivaizdu, kad tai apskritai būtų neįmanoma, nes kiekvienas nuo vieneto atskilęs principas, kiekviena idėja ir kiekviena sąmoninga natūra neša savyje dalį Šventosios Dvasios (alegoriškai tariant – yra sukurta pagal Dievo atvaizdą). Tai lyg DNR, perduodamas iš tėvų vaikams, o šėtonas taip pat, kaip ir viskas, yra Dievo kūrinys. Kaip jau minėta aukščiau, Šventoji Dvasia yra ne kas kita, kaip laisva valia, o laisvos valios principas nepavaldus niekam, netgi Dievui Tėvui. Dėl to Dievas negali kontroliuoti nei kaip šėtonas, nei kaip žmogus naudoja savo laisvą valią. Dievas nesikiša į žmogaus fantaziją. Jeigu Jis tai galėtų, tai prieštarautų Jo paties Dvasios principui. Tačiau žmogus neišviangiamai papuola į lauką aukštesnės (dieviškosios) valios, kurios pasekmių nebeįtakoja, kaip savųjų ir tai vadinama likimu (tokiu būdu iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujantys liaudies posakiai “žmogus – savo likimo kalvis” ir “kaip Dievas duos…” iš tikrųjų abu yra teisingi, kadangi egzistuoja du aukščiau paminėti žmogiškos ir dieviškosios valios tipai).

Tačiau, ar galima kūrybos reiškinius priskirti egoizmo ir puikybės dvasiai – šėtonui? Juk žmogus, kaip kūrėjas, yra Dievo, o ne šėtono, atspindys. Iš tikrųjų, šėtonas atsakingas tik už įkvėpimą, o pačią galimybę kurti generuoja Šventoji Dvasia. Kurdamas žmogus naudoja laisvą valią, kuri yra Šventosios Dvasios esybė. Tokiu būdu kūrėjas garbina šėtoną, kaip savo įkvėpėją, tačiau kuriant žmogaus siela tobulėja ir šito pasekmėje artėja prie vieneto. Iš šito paradokso kyla dar vienas klausimas – kokį poveikį daro pats meno kūrinys? Juk, jei tai forma (vaizduojamasis menas), reiškia, jog žmogus sukūrė kažką, kas nutolina jį nuo Dievo (ne veltui didžiųjų religijų ištakose ikonografija buvo uždrausta ir atsirado tik religijų degradavimo pasekmėje). Todėl muzika ir yra laikoma aukščiausiuoju bei tyriausiuoju iš visų menų – jos tikslas nėra kurti formą, ar mėgdžioti kažką regimą. Muzika, šioje apgaulingoje materialioje Matricoje, yra mūsų laidinis telefonas, padedantis per plika akimi nematomus energetinius laidus susisiekti su idėjų pasauliu. Tokiu būdu per muziką mes artėjame prie Dievo, nežiūrint į tai, jog jos įkvėpimo šaltinis yra šėtonas. Kitaip ir būti negali – bet koks dvasinis pakylėjimas visada gali vesti tik atgal prie vieneto, o ne jo dalybos. Tačiau tam, kad menas atsirastų, reikalingas įkvėpimas, kurį mumyse savo pirmapradžiu principu motyvuoja šėtonas. Iš šito galime daryti išvadą, jog kūrybinis procesas, pradedant įkvėpimu ir baigiant muzikiniu meno kūriniu, yra vientisa dvasinės evoliucijos ciklo dalis. Tai įrodo, jog kūryboje Dievas ir šėtonas nėra gėrio ir blogio priešprieša, o yra vienas be kito neįmanomi reiškiniai.

Žinoma, galima paklausti, o kaip gi black’as? Kaip jis gali priartinti prie Dievo? Juk šis žanras toks pat radikaliai griežtas bei kardinaliais bedievis, kaip ir didingas. Aš atsakysiu keliais argumentais. Pirma – svarbu patikslinti, kad artėjimu prie Dievo mes čia vadiname savo sąmonės vystymą bei išsivadavimą iš materializmo. Tai neturi nieko bendro su religine Dievo samprata. Antra – antikristas nėra ir niekada nebuvo pagrindinė black’o ideologija; šis žanras daug paltesnis. True black’as kvestionuoja ne gėrio ir blogio dvasios priešpriešą, o tamsiausias žmogaus sielos ir proto gelmes – nuo socialinių reiškinių iki kosmogeninių ieškojimų. Trečia – visus pozerius, kurie prisidengia literatūriniu satanizmu, iš tikrųjų nieko neišmanydami apie jo esmę, besąlygiškai smerkia pati scena. Šio didingo juodojo meno darkytojai, turintys tik įvaizdį, bet neturintys tikro įkvėpimo, yra viešai niekinami. Ir ketvirta – black’as yra karas, o be perstojo kariauti visą gyvenimą įmanoma nebent prieš pozerius, bet tikrai ne prieš dvasią. Didžiulė destrukcinė black’o jėga yra nukreipta tik į tai, kas iš tikrųjų nusipelno bekompromisės paniekos, o ne į buką anarchistinį pasipriešinimą vardan nieko. Nuo tobulesnės sąmonės mus tolina nebent tai, prieš ką black’as ir kariauja.

Iki galo perprasti visas Dievo ir šėtono sąsajas žmoguje yra tas pats bandyti apskaičiuoti amžinybės pradžią ir pabaigą, tačiau turėčiau apibendrinti savo teoriją. Satanizmo, kaip dvasinio tobulėjimo, tiesiogiai vedančio prie dieviškumo, ji nepozicionuoja. Teorija apima satanizmo principo, kaip generuojančios jėgos, pritaikymą išskirtinai įkvėpimui ir tai tik tamsiuosiuose menuose. Dvasinis tobulėjimas ne per meną, įkvėpimo nereikalauja. Tačiau artėjimas prie dieviškumo per muzikinį meną yra neišvengiamas, nepriklausomai nuo įkvėpimo tipo, todėl satanizmo sugeneruotas produktas tiesiog papuola po bendrais įtakos dėsniais. Kad kūrėjas pajėgtų sau tai pripažinti, jis turėtų pasižymėti labai objektyviu mąstymu ir vengti karštligiško infernalinio miražo savo galvoje. Man šėtonas yra tai, dėl ko verta gyventi, o Dievas – dėl ko verta numirti. Šėtoniška dvasia gyvena kiekviename individualiste! Kuo kūrybingesnė asmenybė, tuo stipresnis šėtoniškas principas joje. Į klausimą, kas yra satanistas, aš galiu atsakyti, kad tai yra kiekvienas žmogus, kuris gyvenime jaučia įkvėpimą. Tačiau kiekvienas satanistas, kurio ausyse skamba likimo arijos, yra aukščiausios valios karys, laukiamas absoliute!