Muzika turėtų gydyti, pakylėti sielą ir įkvėpti. Nėra geresnio būdo siekti dvasinio tobulėjimo ir priartėti prie Dievo nei muzika, jei tik ji teisingai suprantama…

Inayat Khan

Apie muziką visada galvoju ir kalbu, kaip apie tobuliausią meno formą, todėl ypatingai aukštinu kūrybišką asmenybės prigimtį. Didžiausi šių laikų virtuozai – tamsiųjų žanrų platybes tiriantys muzikantai, įsisavinę didžiųjų klasikų muzikalumą ir adaptavę jį šiuolaikinėse muzikos kryptyse, pranoko savo įkvėpėjus greičiu ir išradingumu. Metalinės scenos kompozitoriai yra mūsų antžmogiai, kurių genialia ir uždegančia kūryba mes žavimės tiek klausydami jų įrašų vieni naktimis, tiek skanduodami jiems šūkius šimtinėse bendraminčių miniose gyvų pasirodymų metu. Tai yra mūsų dienų bethovenai, mocartai ir vagneriai; jų simfonija tokia įvairiapusė, dinamiška ir sudėtinga, kad klausydamas žymiausių opusų jau beveik du dešimtmečius, vis tiek kaskart išgirstu kažką naujo. Jų nepakartojamas skambesys, klasifikuojamas įvairiais stiliais, peržengia standartines žanro ribas ir sudaro kosminių garsų, perduotų tiesiai iš šėtono rankų, įspūdį. Būtent dėl šios fenomenalios muzikos savybės visada jaučiau, kad tai yra ne paprasta, o išskirtinė meno rūšis, turinti realią sąsają ne tik su žmogaus kūnu, bet ir siela. Buvau maloniai nustebintas, aptikęs mano įtarimus patvirtinančius žodžius prancūzų daktaro Louis Lucas knygoje Medecine Nouevelle (1863): “Garsas, kaip gyvybės jėga, smulkiai padalintas, sudaro tonus, iš kurių atsiranda bendras efektas, arba siela. Orkestras yra materialus organas su visais savo sudėtingais aparatais (instrumentais). Jų garsas – harmonija, jų begaliniai deriniai – tai gyvybinių jėgų skambesys, tai kūno pluoštas, kurį kuria ir išjudina siela, kaip ir iš tonų kuriami galutiniai pojūčiai.” Tokio nepaprasto apibrėžimo, sugretinančio orkestrą su gyvu organizmu, nerasite niekur kitur, tačiau Louis Lucas nebuvo pirmasis apibrėžęs metafizinę muzikos prigimtį.

Antikos laikais didysis graikų filosofas ir skaičių mistikas Pitagoras (570-490 pr. Kr.), buvęs ir vienu pirmųjų muzikos teoretikų, išplatino mokymą apie garso-matematinę visatos sandarą, pavadintą sferų harmonija (dangaus kūnų judėjimo kuriama harmonija). Ši sferų harmonija atsiranda dėl to, kad kiekvienas dangaus kūnas, priklausomai nuo sukimosi greičio ir atstumo nuo Saulės, sukelia tam tikro dažnio garsą, o šių garsų visuma kuria darnų sąskambį. Pitagoras skaičių proporcijomis aiškino ir muzikinių garsų santykius. Jo teigimu, pagrindinius intervalus lemia keturių pirmųjų skaičių eilė, vadinama tetraktidė; 2:1 – oktava, 3:2 – kvinta, 4:3 – kvarta. Labai svarbiu laikytas grynosios kvintos intervalas ir pagal jo matematinę išraišką (3:2) buvo apskaičiuojami visi kiti muzikinės sistemos garsai (vadinamoji Pitagoro darna). Pitagoro pagrįsta matematinė muzikinių reiškinių samprata padarė didelę įtaką muzikinės teorijos raidai viduramžiais, renesanso ir baroko epochose. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu, remdamasis Pitagoru, savo knygoje Harmonices Mundi (1619) sferų harmonijos koncepciją dar labiau išvystė vokiečių astrologas, astronomas ir matematikas Johannes Kepler (1571-1630). Jo sistemoje kiekviena planeta turėjo savo atitinkamą melodiją, kurioje skaičių trupmenos, sudarančios muzikinių intervalų pagrindą, atitiko maksimalaus ir minimalaus planetų kampinio greičio (kampas padalintas iš laiko) santykį.

Žymusis vokiečių gydytojas ir hermetistas Heinrich Cornelius Agrippa (1486-1535) savo svarbiausio traktato De Occulta Philosophia (1531) trečiajame tome, remdamasis Pitagoro pasiekėjo Platono (427-347 pr. Kr.) mokymu, pateikia plačią muzikinės ekstazės, kaip vienos iš keturių ekstazės tipų, apžvalgą. Šiuos tipus Platonas skirsto pagal jų prigimtį: pirmoji – Mūzų (muzikinė egstazė), antroji – Dioniso (mistinė ekstazė), trečioji – Apolono (sibilinė ekstazė) ir ketvirtoji – Veneros (meilės ekstazė). Pačią ekstazę Agrippa apibrėžia, kaip dievišką žmogaus sielos nušvytimą ir išsilaisvinimą iš gyvuliško “kalėjimo”. Muzikinė ekstazė apibūdinama, kaip intelektuali ir gebanti pritraukti aukštesniųjų jėgų įtaką. Mūzos yra ne kas kita, kaip dangaus sferų dvasios, kurios hierarchiškai sutvarko įvairių žemesnio plano dalykų savybes aukštesnių planų atžvilgiu. Vargu ar dažnas šiuolaikinis muzikantas žino, kas yra muzika savo esybės ir potencialo atžvilgiu. Dabar muzikoje įžvelgiamas tik menas, tačiau šis menas yra dieviškas! Kompozitorius bei vienas ryškiausių Prancūzijos rozenkreicerių Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825) savo traktate Histoire philosophique du genre humain (1824) rašė: “Tai, kas versdavo muziką tokiu svarbiu mokslu senovėje, buvo pripažinta jos savybė paprastu būdu pereiti nuo fizinio prie intelektualaus. Tokiu būdu muzika iškelia savo išreiškiamas idėjas nuo vienos natūros į kitą. Analogijos metodu tai įgalina pereiti nuo žinomo prie nežinomo. Todėl muzika buvo savotiška pažinimo priemonė, turinti dvasinį pagrindą.” Šios išsamios citatos turėtų pakakti, kad suvoktumę muzikos, kaip vieno iš prieinamiausių sielos vystymo būdų, potencialą.

Vieni paskutiniųjų mintis apie meną bei muziką per metafizikos prizmę dėstė XIXa. vokiečių filosofai Artūras Šopenhaueris (1788-1860) ir Frydrichas Nyčė (1844-1900). Šopenhaueris teigė, kad menas suteikia žmogui galimybę pažinti tikrąją metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. Meną jis laikė aukščiausiu žmogaus būties įsikūnijimu ir galinga jėga, sugebančia išaukštinti visa, kas žmogiška. Muziką Šopenhaueris vadino visų menų motina – ne tik aukščiausia meno viršune, apibendrinančia visų kitų menų laimėjimus, bet ir ypatinga metafizine substancija. Jis prilygino muziką filosofijai ir laikė ją tobulu metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentu. Nyčė antrino savo tautiečio Šopenhauerio filosofijai ir buvo įsitikinęs, kad muzikalumas yra viena iš svarbiausių kūrybingos asmenybės savybių. Muzikalumą savo kultūros bei meno filosofijoje jis laikė pagrindiniu vertės bei autentiškumo sinonimu. Šie vokiečiai būtų šokiruoti mūsų laikų kontrastais – tuo, kaip muzika suprogresavo ir kaip tuo pačiu nuvertėjo. Mūsų laikais metafizinę muzikos reikšmę knygoje Garso ir muzikos misticizmas (1923) taip pat išnagrinėjo indų klasikinės muzikos kompozitorius, vėliau tapęs sufizmo mokytoju, Inayat Khan (1882-1927). Apjungęs muziką ir sufizmo ideologiją į vientisą dvasinio tobulėjimo sistemą, jis gilinosi į kvėpavimo meną, ritmo dėsnius (sufistiniai šokiai), muzikos ir apskritai garsų įtaką žmogaus sveikimo procesui ir psichologinei būklei.

Muzika gali turėti skirtingą paskirtį: nuo skirtos lavinti mūsų protą bei sielą, iki terapinės, religinės, apeiginės ar ceremoninės, tačiau liūdniausia, kai muzika tarnauja degradacijai. Kuo geriau suvoki tikrąjį prasmingos muzikos potencialą, tuo greičiau menkėja foninės, pramoginės ir nekoncepcinės muzikos aktualumas, kol galiausiai gali išvis išnykti. Klausyti neišradingų ir nieko nelavinančių pramoginių melodijų visiškai neįdomu, o klausyti kažkokių, kad ir kokybiškos muzikos rinkinių ir kas keletą minučių kardinaliai perprogramuoti savo nuotaiką – tiesiog nelogiška. Ką darai – daryk gerai, arba išvis nedaryk. Gana radikalus priėjimas prie reikalų, tačiau pastangose maksimaliai įprasminti save supančius reiškinius (konkrečiu atveju – muziką) ir iškelti savo veiklą į naują kokybės lygį, tenka atsiriboti nuo dalykų, kurių egzistavimas neatneša realios naudos. Tik supraskite teisingai, mano jaunieji melomanai – rimtos muzikos žanrų ir stilių yra daug; nėra vieno teisingo, arba neteisingo. Mes pagal savo kultūrą įsileidžiame į širdį mums artimiausią bei įdomiausią muzikos žanrą. Tuo pačiu jaučiame pagarbą kitiems nuostabiems žanrams, kurie tiesiog neatitinka mūsų pasaulėjautos. Tačiau, kad ir kokį pasirinkimą padaro mūsų širdis, be jokios radikalumo baimės, abejingai išbraukiame iš gyvenimo visiškai bevertę, masėms skirtą pramoginę muziką, kuri niekaip nepadeda mums tobulėti ir tik žemina pačio muzikinio fenomeno svarbą bei naudą. Mes jau seniai nebe masė – mes savo proto ir valios pastangomis sugebame išsirinkti ir klausyti tai, ką norime patys, o ne tai, ką mums siūlo kiti!