Ne tik praktikuokite savo meną, bet ir veržkitės į jo paslaptis, nes šios žinios gali pakelti žmogų iki dieviškumo…

Ludwig van Beethoven

Apie muziką visada galvoju ir kalbu, kaip apie reikšmingiausią meno formą, todėl ypatingai vertinu asmenybės muzikalumą ir aukštinu kūrybingus kompozitorius. Didžiausi šių laikų virtuozai – sunkiųjų žanrų platybes tiriantys muzikantai, įsisavinę didžiųjų klasikų profesionalumą, pranoko savo įkvėpėjus greičiu ir išradingumu. Tai yra mūsų dienų bethovenai, mocartai ir vagneriai; jų simfonija tokia įvairiapusė, dinamiška ir sudėtinga, kad klausydamas žymiausių opusų jau beveik du dešimtmečius, vis tiek kaskart išgirstu kažką naujo. Jų nepakartojamas skambesys, klasifikuojamas įvairiais stiliais, peržengia standartines žanro ribas ir sudaro kosminių garsų, perduotų tiesiai iš šėtono lūpų, įspūdį. Būtent dėl šios fenomenalios muzikos savybės visada jaučiau, kad tai yra ne paprasta, o išskirtinė meno rūšis, turinti realią sąsają ne tik su žmogaus kūnu, bet ir siela. Buvau maloniai nustebintas, aptikęs mano įtarimus patvirtinančius žodžius prancūzų daktaro Louis Lucas knygoje Medecine Nouevelle (1863): “Garsas, kaip gyvybės jėga, smulkiai padalintas, sudaro tonus, iš kurių atsiranda bendras efektas, arba siela. Orkestras yra materialus organas su visais savo sudėtingais aparatais (instrumentais). Jų garsas – harmonija, jų begaliniai deriniai – tai gyvybinių jėgų skambesys, tai kūno pluoštas, kurį kuria ir išjudina siela, kaip ir iš tonų kuriami galutiniai pojūčiai.” Tokio nepaprasto apibrėžimo, sugretinančio orkestrą su gyvu organizmu, nerasite niekur kitur, tačiau Louis Lucas nebuvo pirmasis apibrėžęs metafizinę muzikos prigimtį.

Antikos laikais didysis graikų filosofas ir skaičių mistikas Pitagoras (570-490 pr. Kr.), taip pat buvęs vienu pirmųjų muzikos teoretikų, išplatino mokymą apie garso-matematines visatos savybes ir pavadino šį reiškinį sferų harmonija. Anot Pitagoro sferų harmonija atsiranda dėl to, kad kiekvienas dangaus kūnas, priklausomai nuo sukimosi greičio ir atstumo nuo Saulės, judėdamas sukelia tam tikro dažnio garsą, o šių garsų visuma kuria darnų sąskambį. Pitagoras skaičių proporcijomis aiškino ir muzikinių garsų santykius. Jo teigimu, pagrindinius intervalus lemia keturių pirmųjų skaičių eilė, vadinama tetraktidė; 2:1 – oktava, 3:2 – kvinta, 4:3 – kvarta. Labai svarbiu laikytas grynosios kvintos intervalas ir pagal jo matematinę išraišką (3:2) buvo apskaičiuojami visi kiti muzikinės sistemos garsai (vadinamoji Pitagoro darna). Pitagoro pagrįsta matematinė muzikinių reiškinių samprata padarė didelę įtaką muzikinės teorijos raidai viduramžių, renesanso ir baroko epochose. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu, remdamasis Pitagoru, savo knygoje Harmonices Mundi (1619) sferų harmonijos koncepciją dar labiau išvystė vokiečių astrologas, astronomas ir matematikas Johannes Kepler (1571-1630). Jo sistemoje kiekviena planeta turėjo savo atitinkamą melodiją, kurioje skaičių trupmenos, sudarančios muzikinių intervalų pagrindą, atitiko maksimalaus ir minimalaus planetų kampinio greičio (kampas padalintas iš laiko) santykį.

Žymusis vokiečių gydytojas ir hermetistas Heinrich Cornelius Agrippa (1486-1535) savo svarbiausio traktato De Occulta Philosophia (1531) trečiajame tome, remdamasis Pitagoro pasiekėjo Platono (427-347 pr. Kr.) mokymu, pateikia plačią muzikinės ekstazės, kaip vienos iš keturių ekstazės tipų, apžvalgą. Šiuos tipus Platonas skirsto pagal jų prigimtį: pirmoji – Mūzų (muzikinė egstazė), antroji – Dioniso (mistinė ekstazė), trečioji – Apolono (sibilinė ekstazė) ir ketvirtoji – Veneros (meilės ekstazė). Pačią ekstazę Agrippa apibrėžia, kaip dievišką žmogaus sielos nušvytimą ir išsilaisvinimą iš gyvuliško kalėjimo. O muzikinę ekstazę jis apibūdina, kaip intelektualią ir gebančią pritraukti dangaus sferų dvasių – mūzų – įtaką (muzikos mūza graikų mitologijoje – Euterpė). Vargu ar dažnas šiuolaikinis muzikantas žino, kas yra muzika savo esybės atžvilgiu. Kompozitorius bei nemirtingas prancūzų rozenkreiceris Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825) savo knygoje Histoire philosophique du genre humain (1824) rašė: “Tai, kas versdavo muziką tokiu svarbiu mokslu senovėje, buvo pripažinta jos savybė paprastu būdu pereiti nuo fizinio prie intelektualaus. Šiuo būdu muzika iškelia savo išreiškiamas idėjas nuo vienos natūros į kitą. Analogijos metodu tai įgalina pereiti nuo žinomo prie nežinomo. Todėl muzika buvo savotiška pažinimo priemonė, turinti dvasinį pagrindą.” Šios išsamios citatos turėtų pakakti, kad suvoktumę muzikos, kaip vieno iš prieinamiausių sielos vystymo būdų, potencialą.

Vieni paskutiniųjų mintis apie meną bei muziką per metafizikos prizmę dėstė XIX a. vokiečių filosofai Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) ir Friedrichas Nietzsche (1844-1900). Schopenhaueris teigė, kad menas suteikia žmogui galimybę pažinti tikrąją metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. Meną jis laikė aukščiausiu žmogaus būties įsikūnijimu ir galinga jėga, sugebančia išaukštinti viską, kas žmogiška. Muziką Schopenhaueris vadino visų menų motina – ne tik aukščiausia meno viršūne, apibendrinančia visų kitų menų laimėjimus, bet ir ypatinga metafizine substancija. Jis prilygino muziką filosofijai ir laikė ją tobulu metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentu. Nietzsche antrino savo tautiečio mintims ir buvo įsitikinęs, kad muzikalumas yra viena iš svarbiausių kūrybingos asmenybės savybių. Muzikalumą savo kultūros bei meno filosofijoje jis laikė pagrindiniu vertės bei autentiškumo sinonimu. Nietzsche taip pat pabrėžė, kad tikrą meną įkvėpia tik žmogiškos būties tragizmas. Būtent todėl tamsiosios scenos kompozitoriai yra mūsų antžmogiai, kurių genialia ir uždegančia kūryba mes žavimės tiek klausydami jų įrašų vieni, tiek skanduodami jiems šūkius tūkstantinėse bendraminčių miniose. Šie vokiečiai būtų šokiruoti mūsų laikų kontrastais – tuo, kaip suprogresavo muzikos kūrimo galimybės ir kaip tuo pačiu nuvertėjo tikroji muzikos esybė. Dabar muzikoje geriausiu atveju įžvelgiamas tik menas, bet juk šis menas yra dieviškas!

Muzika gali turėti skirtingą paskirtį: nuo apeiginės iki terapinės, bet liūdniausia, kai muzika naudojama tik kaip pramoginis fonas. Tik supraskite teisingai, mano jaunieji melomanai – kiekvienoje aplinkoje turi skambėti atitinkama muzika, tačiau kuo geriau suvoki tikrąjį prasmingos muzikos potencialą, tuo greičiau menkėja populiariosios muzikos aktualumas, kol galiausiai gali išvis išnykti. Neverta užkibti ant turinio vien todėl, kad jo supratimas nereikalauja pastangų; juk nesvajojame grįžti į pradinę mokyklą, nes tada mokytis buvo lengva, o stengiamės lavinti save. Muzikinio skonio sąvoką galima taikyti tik vienodos kokybės muzikai, o lyginant pramoginę muziką su koncepcine reikėtų vartoti muzikinio išprusimo sąvoką. Rimtos muzikos žanrų ir stilių yra daug; nėra vieno teisingo, arba neteisingo. Mes pagal savo kultūrą įsileidžiame į širdį mums artimiausią bei įdomiausią muzikos žanrą. Tuo pačiu jaučiame pagarbą kitiems nuostabiems stiliams, kurie tiesiog neatitinka mūsų pasaulėjautos. Kad ir kokį pasirinkimą padaro mūsų širdis, be jokios radikalumo baimės išbraukiame iš gyvenimo visiškai bevertę, masėms skirtą pramoginę muziką, kuri niekaip nepadeda mums bręsti, netobulina mūsų sielos ir tik žemina pačio muzikinio fenomeno svarbą bei naudą. Mes jau seniai nebe masė – mes savo proto ir valios pastangomis sugebame išsirinkti ir klausyti tai, ką norime patys, o ne tai, ką mums perša kiti!