Ne tik praktikuokite savo meną, bet ir veržkitės į jo paslaptis, nes šios žinios gali pakelti žmogų iki dieviškumo…

Ludwig van Beethoven

Apie muziką visada galvoju ir kalbu, kaip apie reikšmingiausią meno formą, todėl ypatingai vertinu asmenybės muzikalumą ir aukštinu kūrybingus kompozitorius. Didžiausi šių laikų virtuozai – sunkiųjų žanrų platybes tiriantys muzikantai, įsisavinę didžiųjų klasikų profesionalumą, pranoko savo įkvėpėjus greičiu ir išradingumu. Tai yra mūsų dienų bethovenai, mocartai ir vagneriai; jų simfonija tokia įvairiapusė, dinamiška ir sudėtinga, kad klausydamas žymiausių opusų jau daugiau nei du dešimtmečius, vis tiek kaskart išgirstu kažką naujo. Jų nepakartojamas skambesys, klasifikuojamas įvairiais stiliais, peržengia standartines žanro ribas – tai dvasinės idėjos, kurias muzikantas dėka Dievo suteiktos laisvos valios ir šėtono stimuliuojamo įkvėpimo geba atkurti per garsus ir tonus. Būtent dėl šios fenomenalios muzikos savybės visada jaučiau, kad tai yra ne paprasta, o išskirtinė meno rūšis, turinti realią sąsają ne tik su žmogaus kūnu, bet ir siela bei dvasia. Buvau maloniai nustebintas, kai aptikau mano įtarimus patvirtinančius žodžius prancūzų daktaro Louis Lucas knygoje Medecine Nouevelle (1863): “Garsas, kaip gyvybės jėga, smulkiai padalintas, sudaro tonus, iš kurių atsiranda bendras efektas, arba siela. Orkestras yra materialus organas su visais savo sudėtingais aparatais (instrumentais). Jų garsas – harmonija, jų begaliniai deriniai – tai gyvybinių jėgų skambesys, tai kūno pluoštas, kurį kuria ir išjudina siela, kaip ir iš tonų kuriami galutiniai pojūčiai.” Tokio nepaprasto apibrėžimo, sugretinančio orkestrą su gyvu organizmu, nerasite niekur kitur, tačiau Louis Lucas nebuvo pirmasis apibrėžęs metafizinę muzikos prigimtį.

Žymusis prancūzų martinizmo pradininkas Louis Claude de Saint-Martin (1743-1803) savo unikaliame himnosofiniame veikale L’Homme de désir (1790) muziką prilygina stipriausiai žmogaus valios išraiškai ir dieviškajai kūriamajai galiai – žodžiui (Jn 1,1: Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas): “Iš visų gyvūnų tik žmones Tu iškelei iki gebėjimo atkartoti tam tikrus garsus, kuriuos patinka Tau vadinti žodžiais. <…> Kaip gali egzistuoti muzika be oro, oras be dvasios, dvasia be gyvybės, o gyvybė be Dievo? Kas per stebuklai ir jėga slypi muzikoje? Tačiau kas joje girdi žodį? Ar nesame mes dykumoje šiuo atžvilgiu? Aš matau tik garsus, galinčius atgimti žodyje. <…> Ir jei šį žodį įsisavino žmogus, reiškia jis buvo išrinktas tapti Dievo dainium, kad išaukštintų dieviškuosius stebuklus. Jis buvo išrinktas tam, kad ištaisytų akordų nedarną, kurie tik bandė sugriauti tiesos harmoniją.” Kitas nemirtingas prancūzų teosofas ir kompozitorius Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825) savo knygoje Histoire philosophique du genre humain (1824) rašė: “Tai, kas versdavo muziką tokiu svarbiu mokslu senovėje, buvo pripažinta jos savybė paprastu būdu pereiti nuo fizinio prie intelektualaus. Šiuo būdu muzika iškelia savo išreiškiamas idėjas nuo vienos natūros į kitą. Analogijos metodu tai įgalina pereiti nuo žinomo prie nežinomo. Todėl muzika buvo savotiška pažinimo priemonė, turinti dvasinį pagrindą.” Vargu ar dažnas šiuolaikinis muzikantas žino, kas yra muzika savo esybės atžvilgiu, tačiau šių įkvepiančių citatų turėtų pakakti, kad suvoktumę muzikos, kaip vieno iš prieinamiausių sielos vystymo būdų, potencialą.

Mintis apie meną bei muziką per metafizikos prizmę taip pat dėstė XIX a. vokiečių filosofai Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) ir Friedrichas Nietzsche (1844-1900). Schopenhaueris teigė, kad menas suteikia žmogui galimybę pažinti tikrąją metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. Meną jis laikė aukščiausiu žmogaus būties įsikūnijimu ir galinga jėga, sugebančia išaukštinti viską, kas žmogiška. Muziką Schopenhaueris vadino visų menų motina – ne tik aukščiausia meno viršūne, apibendrinančia visų kitų menų laimėjimus, bet ir ypatinga metafizine substancija. Jis prilygino muziką filosofijai ir laikė ją tobulu metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentu. Nietzsche antrino savo tautiečio mintims ir buvo įsitikinęs, kad muzikalumas yra viena iš svarbiausių kūrybingos asmenybės savybių. Muzikalumą savo kultūros bei meno filosofijoje jis laikė pagrindiniu vertės bei autentiškumo sinonimu. Nietzsche taip pat pabrėžė, kad tyrą meną įkvėpia tik žmogiškos būties tragizmas, todėl dabar būtent tamsiosios scenos kompozitoriai yra mūsų antžmogiai – juk ir pats Platonas (427-347) sakė, kad muzika neturi kelti vien teigiamų emocijų. O tyros muzikos sąvoką galima būtų apibrėžti, kaip aukštą emocijos intensyvumą. Tamsiųjų žanrų emocijai svarbi ne pozityvi prigimtis, bet maksimalus emocijos intensyvumas. Visi minėti teosofai ir filosofai būtų šokiruoti mūsų laikų kontrastais – tuo, kaip suprogresavo muzikos kūrimo galimybės ir kaip tuo pačiu nuvertėjo tikroji muzikos esybė. Muzika tapo tik pramoga, o geriausiu atveju joje įžvelgiamas menas, bet juk šis menas yra dieviškas!

Kaip įžvelgti dieviškumą muzikoje? Muziką sudaro trys pagrindiniai elementai: melodija, harmonija ir ritmas, atitinkantys intelektą, valią ir instinktą. Melodija yra harmoningų garsų seka, kurią interpretuoja smegenys – organas, atsakingas už protą, todėl būtėnt dvasia jaučia melodiją. Harmonija yra širdį jaudinantis tonų sąskambis – ji susijusi su jausmais bei emocijomis, kurie yra sielos išraiška. Ritmas yra pamatuotas ir subalansuotas judesys, išreiškiamas per fiziologiją, tad ritmas yra susijęs su kūnu. Tarp melodijos ir ritmo stovinti harmonija gali kilti ir susilieti su tyra melodijos mintimi, arba leistis ir susilieti su impulsyviu ritminiu judėjimu. Niekas taip nešokiruoja, nepraturtina ir nepalaimina žmogiškos esybės, kaip harmoninga melodija su ritmu. Tačiau, jeigu kompozicijoje nėra melodingo elemento, gauname sveiku protu nebevaldomą tonų seką, o klausytoją ištinka katastrofa – jis netenka kontrolės virš savo instinktų. Vienpusis harmonijos susiliejimas su ritmu yra priežastis, įtakojusi taip vadinamosios pramoginės muzikos, kuri neša degradavimą vietoje tobulėjimo, atsiradimą. Nieko verti garsai masiškai užima dvasinės muzikos vietą, o jų aukų valios užsiblokavimas iššaukia daugybę beviltiškų silpnaprotystės formų. Tas pats Platonas perspėjo, kad aukščiausia valstybės pareiga yra apsaugoti tautą nuo pražūtingai iškreptos muzikos ir puoselėti tik tyrą ir intelektualią muziką: “Duokite man rašyti muziką nacijai ir man bus nesvarbu, kas sudarinėja jos įstatymus.”

Kiek daug žmonių skęsta nežinioje, net nenumanydami apie kito – intelektualaus ir aistringo muzikinio pasaulio, slypinčio harmoningoje nakties tamsoje, egzistavimą… Muzika gali turėti skirtingą paskirtį, tačiau liūdniausia, kai ji naudojama tik kaip pramoginis fonas. Žinoma, kiekvienoje aplinkoje turi skambėti atitinkama muzika, tačiau kuo geriau suvoki tikrąjį prasmingos muzikos potencialą, tuo greičiau menkėja populiariosios muzikos aktualumas, kol galiausiai išnyksta išvis. Neverta užkibti ant turinio vien dėl to, kad jo supratimas nereikalauja pastangų; juk nesvajojame grįžti į pradinę mokyklą, nes tada mokytis buvo lengva, o stengiamės lavinti save. Muzikinio skonio sąvoką galima taikyti tik vienodos kokybės muzikai, o lyginant pramoginę muziką su koncepcine reikėtų vartoti muzikinio išprusimo sąvoką. Rimtos muzikos žanrų ir stilių yra daug; nėra vieno teisingo, arba neteisingo. Mes pagal savo kultūrą įsileidžiame į širdį mums artimiausią bei įdomiausią muzikos žanrą. Tuo pačiu jaučiame pagarbą kitiems nuostabiems stiliams, kurie tiesiog neatitinka mūsų pasaulėjautos. Kad ir kokį pasirinkimą padaro mūsų širdis, be jokios radikalumo baimės išbraukiame iš gyvenimo visiškai bevertę, masėms skirtą pramoginę muziką, kuri niekaip nepadeda mums bręsti, netobulina mūsų sielos ir tik žemina pačio muzikinio fenomeno svarbą bei naudą. Mes jau seniai nebe masė – mes savo proto ir valios pastangomis sugebame išsirinkti ir klausyti tai, ką norime patys, o ne tai, ką mums perša kiti!