Duokite man rašyti muziką nacijai ir man bus nesvarbu, kas sudarinėja jos įstatymus…

Platonas

Dėl fenomenalių būsenų, kurias sukelia muzika, visada jaučiau, kad tai yra ne paprasta, o išskirtinė meno rūšis, turinti realią sąsają ne tik su žmogaus kūnu, bet ir su siela. Mano įtarimus patvirtinančius žodžius aptikau prancūzų daktaro Louis Lucas (1816-1863), bandžiusio atkurti sintezę tarp dvasinės ir moderniosios medicinos, knygoje Medecine Nouvelle (1862): “Garsas, kaip gyvybės jėga, smulkiai padalintas, sudaro tonus, iš kurių atsiranda bendras efektas, arba siela. Orkestras yra materialus organas su visais savo sudėtingais aparatais. Jų garsas – harmonija, jų begaliniai deriniai – tai gyvybinių jėgų skambesys, tai kūno pluoštas, kurį kuria ir išjudina siela, kaip ir iš tonų kuriami galutiniai pojūčiai.” Tokio nepaprasto apibrėžimo, sugretinančio orkestrą su gyvu organizmu, nerasite niekur kitur. Žymusis prancūzų martinizmo pradininkas Louis Claude de Saint-Martin (1743-1803) savo unikaliame himnosofiniame veikale L’Homme de désir (1790) muzikos neatsieja nuo žodžio, primindamas, jog žodis žmogui yra dieviškosios kūriamosios galios projekcija: “Iš visų gyvūnų tik žmones Tu iškėlei iki gebėjimo atkartoti tam tikrus garsus, kuriuos patinka Tau vadinti žodžiais. <…> Kaip gali egzistuoti muzika be oro, oras be dvasios, dvasia be gyvybės, o gyvybė be Dievo? Kas per stebuklai ir jėga slypi muzikoje? Tačiau kas joje girdi žodį? Ar nesame mes dykumoje šiuo atžvilgiu? Aš matau tik garsus, galinčius atgimti žodyje. <…> Ir jei šį žodį įsisavino žmogus, reiškia jis buvo išrinktas tapti Dievo dainium, kad išaukštintų dieviškuosius stebuklus. Jis buvo išrinktas tam, kad ištaisytų akordų nedarną, kuri bandė sugriauti tiesos harmoniją.” Ši citata aiškiai apibrėžia garso magiją, kaip unikaliausią žmogiškosios valios išraišką.

Kūryba suteikia žmogui galimybę pažinti savo sielos gelmes. Kūrybos įsikūnijimas – menas yra dramatiška žmogiškos būties išraiška ir galinga jėga, sugebanti stipriai sudrebinti žmogaus proto būseną. Muzika, savo ruožtu, yra visų menų motina – aukščiausia meno rūšis, turinti principinį skirtumą nuo visų kitų menų. Šį skirtumą sudaro kūrybinė muzikos kryptis, kurios rezultatas ne transformuojamas į materiją, bet atvirkščiai – sukuria nematomą metafizinę substanciją. Būtent dėl šios unikalios savybės muziką galima prilyginti teosofijai – tai tobulas metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentas. Muzikinis išprusimas yra vienas iš svarbiausių išsilavinusio žmogaus bruožų, o muzikalumas yra ryškiausia kūrybingos asmenybės savybė bei pagrindinis individo vertės bei autentiškumo matas. Man užtenka išgirsti, kas skamba žmogaus ausyse, kad sužinočiau, kas yra jo galvoje. Nemirtingas prancūzų teosofas ir kompozitorius Antoine Fabre d’Olivet (1767-1825) savo knygoje Histoire philosophique du genre humain (1824) muziką pateikia net ne kaip meninę, tačiau kaip mokslinę discipliną: “Tai, kas versdavo muziką tokiu svarbiu mokslu senovėje, buvo pripažinta jos savybė paprastu būdu pereiti nuo fizinio prie intelektualaus. Šiuo būdu muzika iškelia savo išreiškiamas idėjas nuo vienos natūros į kitą. Analogijos metodu tai įgalina pereiti nuo žinomo prie nežinomo. Todėl muzika buvo savotiška pažinimo priemonė, turinti dvasinį pagrindą.” Vargu ar dažnas šiuolaikinis muzikantas ir juolab klausytojas žino, kas yra muzika savo esybėje, tačiau šios įkvepiančios citatos turėtų pakakti, kad suvoktumę muzikos, kaip vieno iš prieinamiausių dvasinio tobulėjimo būdų, potencialą.

Muziką sudaro trys pagrindiniai elementai: melodija, ritmas ir harmonija, atitinkantys intelektą (dvasią), instinktą (kūną) ir valią (sielą). Melodija yra harmoningų garsų seka, kurią interpretuoja smegenys – organas, atsakingas už protą, todėl būtent dvasia jaučia melodiją. Ritmas yra pamatuotas ir subalansuotas judesys, išreiškiamas per fiziologiją, tad ritmas yra susijęs su kūnu. Harmonija yra širdį jaudinantis tonų sąskambis – ji susijusi su jausmais bei emocijomis, kurie yra sielos išraiška. Kaip tarp instinktų ir proto stovinti valia leidžia mums būti žmonėmis, taip tarp melodijos ir ritmo stovinti harmonija gali kilti ir susilieti su tyra melodijos mintimi, arba leistis ir susilieti su impulsyviu ritminiu judėjimu. Jokie žodžiai taip greitai ir įtikinamai žmogui nesuteikia apvaizdos, kaip harmoninga melodija su ritmu. Tačiau, jeigu kompozicijoje nėra melodingo elemento, gauname sveiku protu nebevaldomą tonų seką, o klausytoją ištinka dvasinė katastrofa – jis netenka kontrolės virš savo instinktų. Vienpusis harmonijos susiliejimas su ritmu pas žmones iššaukia daugybę beviltiškų silpnaprotystės formų. Žymusis graikų filosofas Platonas (427-347) perspėjo, kad aukščiausia valstybės pareiga yra apsaugoti tautą nuo pražūtingai iškreiptos ir puoselėti tik intelektualią bei harmoningą muziką. Be galo ironiška, kaip mūsų laikais suprogresavo muzikos kūrimo galimybės ir kaip tuo pačiu amoraliai nuvertėjo tikroji jos reikšmė. Daugeliui muzika tapo tik pramoga, o geriausiu atveju joje įžvelgiamas menas, bet juk šis menas yra dieviškas!

Norint kurti didingą muziką, neužtenka tiesiog žinoti jos sudedamuosius elementus. Tam, kad menas sukrėstų, jis turi būti drąsus ir ekstremalus. Tikrąją gyvybę muzikai suteikia tik emocijos intensyvumas, įkvėpiamas žmogiškos būties tragizmo. Garso menas yra menas tamsoje – jame nėra šviesos, todėl muzikai svarbi ne pozityvi prigimtis, bet maksimalus emocijos intensyvumas. Didžiausi šių laikų virtuozai – ekstremalias tamsiųjų žanrų platybes tiriantys muzikantai, įsisavinę didžiųjų klasikų profesionalumą, pranoko savo įkvėpėjus greičiu ir išradingumu. Šios gotiškos sielos yra mūsų dienų Bethovenai, Mocartai ir Vagneriai, kurių simfonijos tokios įvairiapusės, dinamiškos ir sudėtingos, jog klausant žymiausių opusų dešimtmečiais, vis tiek kaskart įmanoma išgirsti kažką naujo. Jų nepakartojamas skambesys, klasifikuojamas įvairiais stiliais, peržengia standartines žanro ribas, kadangi tai tyros dvasinės idėjos, kurias šie muzikantai geba atkurti per garsų harmoniją. Šiose idėjose nėra vietos silpniems, nes jose vyksta negailestinga emocinė kova be kompromisų, kaskart kelianti daugiau klausimų nei atsakymų. Kartą nuskynus vaisių nuo pažinimo medžio, nebėra kelio atgal. Kiek daug žmonių skęsta nežinioje, net nenumanydami apie kito – intelektualaus ir aistringo muzikinio pasaulio, slypinčio paslaptingoje nakties tamsoje, egzistavimą.

Muzika gali turėti skirtingą paskirtį, tačiau jos naudojimas tik pramoginiam fonui yra niekinga profanacija. Žinoma, kiekvienoje aplinkoje turi skambėti atitinkama muzika, tačiau kuo geriau suvoki tikrąjį prasmingos muzikos potencialą, tuo greičiau menkėja pramoginės muzikos aktualumas, kol galiausiai išnyksta išvis. Neverta užkibti ant turinio vien dėl to, kad jo supratimas nereikalauja pastangų – juk nesvajojame grįžti į pradinę mokyklą, nes tada mokytis buvo lengva, o stengiamės lavinti save. Muzikinio skonio sąvoką galima taikyti tik vienodos kokybės muzikai, o lyginant pramoginę muziką su koncepcine reikėtų vartoti muzikinio išprusimo sąvoką. Gyventi nerūpestingai yra žymiai paprasčiau, tačiau besirenkantys tokį lengvą kelią yra tik mirusios sielos tuščiuose kūniškuose apvalkaluose. Tam, kad priimtum, reikia suprasti; tam, kad suprastum, reikia klausyti. Klausyti reikia daug ir ne tik ausimis… Visi idėjiniai muzikologai, be jokios radikalumo baimės išbraukime iš gyvenimo visiškai bevertę pramoginę muziką, kuri niekaip nepadeda sielai bręsti ir tik žemina pačio muzikinio fenomeno svarbą bei naudą. Tegul kurti toliau smagina kurčius – jie pasišlykštėtų savo menkumu, jei tik suvoktų, kokią dvasinę anarchiją skleidžia. Tačiau mes jau seniai nebe kurti, mes nebe masė! Savo proto ir valios pastangomis sugebame išsirinkti ir klausyti tai, ką norime patys, o ne tai, ką mums perša kiti!