Muzika turėtų gydyti, pakylėti sielą ir įkvėpti. Nėra geresnio būdo siekti dvasinio tobulėjimo ir priartėti prie Dievo, nei muzika, jei tik ji teisingai suprantama…

Inayat Khan

Apie muziką visada galvoju ir kalbu, kaip apie aukščiausią meno formą, todėl ypatingai aukštinu kūrybišką asmenybės prigimtį. Didžiausi šių laikų muzikos virtuozai – simfoninio, epinio ir atmosferinio gothic, doom, death, black ir panašių stilių platybes tiriantys kompozitoriai ir muzikantai, įsisavinę didžiųjų klasikų muzikalumą ir adaptavę jį šiuolaikinėse muzikos kryptyse, pranoko savo įkvėpėjus greičiu ir išradingumu. Tamsiosios scenos kompozitoriai yra mūsų antžmogiai, kurių genialiais protais mes žavimės tiek būdami su jų kūriniais vieni naktimis, tiek skanduodami jiems šūkius šimtinėse bendraminčių miniose. Tai yra mūsų dienų bethovenai, mocartai ir vagneriai; jų polifonija tokia įvairiapusė, dinamiška ir sudėtinga, kad klausydamas žymiausių opusų jau beveik du dešimtmečius, vis tiek kaskart išgirstu kažką naujo. Jų epinis skambesys, nors ir klasifikuojamas įvairiais stiliais, peržengia standartines žanro ribas ir sudaro kosminių garsų, perduotų tiesiai iš Dievo, o kartais iš šėtono rankų, įspūdį. Nei pridėsi, nei atimsi – tiesiog garsai nuleisti iš dangaus.

Būtent dėl šios fenomenalios muzikos savybės visada jaučiau, kad tai yra ne paprasta, o išskirtinė meno rūšis, turinti realią sąsają ne tik su žmogaus kūnu, bet ir siela. Gerai išmanydamas bioenergetikos pagrindus, buvau maloniai nustebintas, aptikęs mano įtarimus patvirtinančius žodžius prancūzų daktaro ir okultisto Loui Lucas knygoje Medecine Nouevelle (1863): “Garsas, kaip gyvybės jėga, smulkiai padalintas, sudaro tonus, iš kurių atsiranda bendras efektas, arba siela. Orkestras yra materialinis organas su visais savo sudėtingais aparatais (instrumentais). Jų garsas – harmonija, jų begaliniai deriniai – tai gyvybinių jėgų skambesys, tai kūno pluoštas, kurį kuria ir išjudina siela, kaip ir iš tonų kuriami galutiniai pojūčiai. Tokiu būdu, bendras tonalumas yra svetimas instrumentui, inertiškam pačiam iš savęs ir persipinantiems harmoningiems deriniams, būdingiems skambesiui: štai kas sudaro koncerto sielą.” Tokio nepaprasto apibrėžimo, sugretinančio muziką su gyvu organizmu, nerasite niekur kitur, tačiau Loui Lucas nebuvo pirmasis apibrėžęs metafizinę muzikos prigimtį…

Mokymas apie garso-matematinę visatos sandarą, vadintas sferų harmonija (dangaus kūnų judėjimo kuriama harmonija), paplito dar antikoje ir buvo būdingas didžiųjų Graikojos matematikų, filosofų ir mistikų Pitagoro (570 – 490 pr.Kr.) ir Platono (427 – 347 pr.Kr.) religinėms-filosofinėms sistemoms. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu, remdamasis tuo pačiu mokymu, savo knygoje Harmonices Mundi (1619) sferų harmonijos koncepciją dar labiau išvystė vokiečių astrologas, astronomas ir matematikas Johanas Kepleris (1571 – 1630). Jo sistemoje kiekviena planeta turėjo savo atitinkamą melodiją, kurioje skaičių trupmenos, sudarančios muzikinių intervalų pagrindą, atitiko maksimalaus ir minimalaus planetų kampinio greičio (kampas padalintas iš laiko) santykį. Mūsų laikais sferų harmoniją knygoje Garso ir muzikos misticizmas (1923) išnagrinėjo ir indų klasikinės muzikos kompozitorius, vėliau tapęs sufizmo mokytoju, Inayat Khan (1882 – 1927). Apjungęs muziką ir Sufizmo ideologiją į vientisą dvasinio tobulėjimo sistemą, jis gilinosi į kvėpavimo meną, ritmo dėsnius (sufistiniai šokiai), muzikos ir apskritai garsų įtaką žmogaus sveikimo procesui ir psichologinei būklei.

Turbūt atimiausias mūsų tamsiajai pasaulėžiūrai mintis apie meną bei muziką dėstė vokiečių filosofai Artūras Šopenhaueris (1788 – 1860) ir Frydrichas Nyčė (1844 – 1900). Šopenhaueris teigė, kad menas suteikia žmogui galimybę pažinti tikrąją metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. Meną jis laikė aukščiausiu žmogaus būties įsikūnijimu ir galinga jėga, sugebančia išaukštinti visa, kas žmogiška. Muziką Šopenhaueris vadino visų menų motina – ne tik aukščiausia meno viršune, apibendrinančia visų kitų menų laimėjimus, bet ir ypatinga metafizine substancija. Jis prilygino muziką filosofijai ir laikė ją tobulu metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentu. Nyčė antrino savo tautiečio Šopenhauerio filosofijai ir buvo įsitikinęs, kad muzikalumas yra vienas iš svarbiausių kūrybingos asmenybės savybių. Muzikalumą savo kultūros bei meno filosofijoje jis laikė pagrindiniu vertės bei autentiškumo sinonimu. Šie vokiečiai būtų šokiruoti mūsų laikų kontrastais – tuo, kaip muzika suprogresavo ir kaip tuo pačiu nuvertėjo.

Muzika gali turėti skirtingą paskirtį: nuo skirtos lavinti mūsų protą bei sielą, iki terapinės, religinės, apeiginės bei ceremoninės, tačiau liūdniausia, kai muzika tarnauja degradacijai. Kuo geriau suvoki tikrąjį prasmingos muzikos potencialą, tuo greičiau menkėja foninės, pramoginės, ar nekoncepcinės muzikos aktualumas, kol galiausiai gali išvis dingsti iš gyvenimo. Klausyti nieko nelavinančių ir visai nesukrečiančių pramoginių melodijų visiškai neįdomu, o klausyti kažkokių, kad ir kokybiškos muzikos rinkinų ir kas keletą minučių kardinaliai perprogramuoti savo nuotrauką – tiesiog nelogiška. Todėl toks reiškinys, kaip radijas, man išvis neteko prasmės, o vietoj muzikos automobilyje fonui geriau klausau pažintinius klipus man aktualiomis temomis. Ką darai – daryk gerai, arba išvis nedaryk. Gana radikalus priėjimas prie reikalų, tačiau pastangose maksimaliai įprasminti save supančius daiktus ir procesus (konkrečiu atveju – muziką), tenka atsiriboti nuo dalykų, kurių egzistavimas neatneša realios naudos. Tai padeda iškelti savo protą ir veiklą į naują kokybės lygį. Kad priimtum, reikia suprasti; kad suprastum, reikia klausyti. O klausyti reikia labai daug ir ilgai…

Po tokio įsigilinimo į reiškinį, muzikinio skonio sąvoka taip pat galima išmesti iš savo žodyno; lieka tik muzikinis išprusimas. Be jokios arogancijos, tu – suvokiantis tikrąją muzikos paskirtį ir didybę, besirenkantis polifoniją vietoj dainų iš dviejų natų, mokantis klausyti muzikos tinkamoje aplinkoje, žinantis skirtingų kompozitorių įkvėpimo šaltinius bei sugebantis sudaryti geneoliginį medį, apibūdinantį įtaką įvairių muzikinių krypčių atsiradimui skirtinguose regionuose skirtingu laiku – esi išprusęs klausytojas. Tik supraskite teisingai, mano mažieji melomanai, rimtos muzikos žanrų ir stilių yra daug; nėra vieno teisingo, arba neteisingo. Mes pagal savo kultūrą įsileidžiame į širdį mums artimiausią bei įdomiausią muzikos žanrą. Tuo pačiu jaučiame pagarbą kitiems nuostabiems žanrams, kurie tiesiog neatitinka mūsų pasaulėjautos. Tačiau, kad ir kokį pasirinkimą padaro mūsų širdis, be jokios radikalumo baimės, abejingai išbraukiame iš gyvenimo visiškai bevertę, masėms skirtą muziką, kuri niekaip nepadeda mums tobulėti ir tik žemina pačio muzikinio fenomeno svarbą bei naudą. Mes jau toli gražu nebe masė – mes savo proto ir valios pastangomis sugebame išsirinkti ir vartoti tai, ką norime patys, o ne tai, ką mums siūlo kiti.