Iš tikrųjų aš neklausau doom’o, nes pavargstu nuo jo, bet stengiuosi iškelti doom’ą į naują lygį ir sukurti tokią atmosferą, kuri būtų nepakartojama…

Ossy Salonen

Po galingo ir šokiruojančio debiuto su Ghosts of Devotion 2007 Depressed Mode stovykloje nebuvo laiko poilsiui, nes Ossy Salonen buvo pilnas šviežių kūrybinių idėjų. Prie grupės prisijungė naujas būgninkas Iiro Aittokoski, o gitaristas Jori Haukio, prodiusavęs pirmąjį albumą, perleido vadeles kitam Mors Principium Est gitaristui Teemu Heinola, labai sėkmingai įsiliejusiam į kolektyvą. Minimaliai atsinaujinusi grupė ėmėsi naujos medžiagos įrašymo Ulvila mieste įsikūrusioje Ansa Studio, priklausančioje Teemu ir Jori. Antrąjį, sukrečiantį vaizduotę albumą, niūriu pavadinimu For Death, 2009 vasarį išleido ta pati suomių įmonė Firebox Records. Tai buvo išties puikus ir intensyviai doom’ą nuo 2001 propogavęs leiblas, po kurio sparnu be Depressed Mode glaudėsi tokie gigantai, kaip danai Saturnus, švedai DOOM:VS ir daug kitų (po Firebox veiklos nutraukimo 2012, jo įkūrėjas Rami Hippi įkūrė naują leiblą Inverse Records).

Depressed Mode

Jeigu po Ghosts of Devotion dar buvo dvejojančių dėl to, ar jaunatviškai atrodantys Depressed Mode netyčia ne ironiškas projektas su namioku į tai, kaip turėtų skambėti Depeche Mode, jei nebūtų skystablauzdžiai, tai jau nuo pirmųjų įžanginio For Death kūrinio Death Multiplies akordų ir galingų būgnų balst-beat’ų tampa aišku, kad ši komanda tikrai nejuokauja ir žino, kas yra ne tik doom, bet ir death metalas! For Death skamba greičiau ir agresyviau už pirmtaką, nors du ilgiausi jo kūriniai The Scent ir finalinis ...for Death yra visiškai žadą atimantis funeral’as. Kalbant preciziškai, tai nebe gothic/doom, o sympho death su funeral doom elementais – labai įdomi ir viliojanti sintezė. Iš tikrųjų antrasis albumas gavosi dar išradingesnis ir gerokai subtilesnis už Ghosts of Devotion. For Death kambesyje atsirado daug netikėtų ir teatrališkų momentų, kuriuos apskraitai sunku priskirti vienam ar kitam stiliui.

Shape of Despair vokalistė Natalie Koskinen, lavinusi savo ir taip nuostabų bei išskirtinį balsą specialiai naujajam albumui, pažymėjo, jog Ghosts of Devotion jai skambėjo per daug gotiškai, o For Death klausytojai gali pajausti skirtumą ne tik kompozicijose, bet ir jos dainavimo manieroje. Naujajame albume taip pat padaugėjo švaraus vyriško vokalo. Tiesa, gitaros čia vėlgi nieko nenustebins – jose nėra virtuoziškumo, o pateisinimas tam yra metodas, kaip Ossy rašo dainas. Kompozicijos yra kuriamos klavišinių pagrindų ir tik paskui Tomppa Turpeinen aplipdo jas savo galingomis gitarų partijomis, kas ryškiai atsispindi galutiniame rezultate. Tačiau tai nėra blogai, nes tokia formulė akivaizdžiai suveikė ir leido Ossy pasiekti svarbiausią sau iškeltą tikslą – sukurti išskirtinį ir į nieką nepanašų doom’ą, skleidžiantį stiprią tamsos atmosferą. Depressed Mode skambesio unikalumas slypi tame, kad pirmiausiai jaučiama jų garsų sukeliama hipnotizuojanti ir šalta būsena, o ne girdima pavienių instrumentų technika.

Albumo pavadinimas “Už mirtį” yra lyg tostas, keliamas su taure nuodų rankoje, o net kelių kūrinių tekstuose figuruoja mirtis per nusinuodijimą. Galbūt nuodais Ossy vadina vienatvę, tylą, sielvartą ir skausmingus prisiminimus, nes For Death persmelktas šiomis skaudžiomis temomis. Kaip ten bebūtų, Depressed Mode mirtis atėjo taip pat staigiai, kaip ir gimimas. Buvusio kolektyvo nariai be jokių užuolankų ir bereikalingų intrigų pripažino, jog vargu, ar sulauksime grupės atsikūrimo. Ossy Salonen tiesiog sukūrė tai, ką tuo metu norėjo bei galėjo sukurti, jautęs stiprų įkvėpimą ir palaikymą bei subūręs teisingus žmones aplink save. Nuo 2010 Ossy visą dėmesį skyrė savo šeimai, o Natalie sugrįžo į Shape of Despair ir po dešimties metų tylos sudrebino funeral doom sceną savo iki šiol geriausiu albumu Monotony Fields (2015), kuriame galima išgirsti ir tam tikrų Depressed Mode atgarsių.