Iš tikrųjų aš neklausau doom’o, nes pavargstu nuo jo, bet stengiuosi iškelti doom’ą į naują lygį ir sukurti tokią atmosferą, kuri būtų nepakartojama…

Susižavėjimas ir pagarba liepia tinkamai įvertintį trumpą, bet be galo reikšmingą Depressed Mode egzistavimą bei atiduoti deramą duoklę Ossy Salonen darbams, todėl tai yra antroji dviejų dalių ciklo apie šiuos tamsiuosius suomius dalis. Ir tegul jūsų neklaidina jaunatviška muzikantų išvaizda. Jeigu po Ghosts of Devotion dar buvo dvejojančių dėl to, ar tai netyčia ne ironiškas projektas su namioku į tai, kaip turėtų skambėti Depeche Mode, jei nebūtų skystablauzdžiai, tai jau nuo pirmųjų įžanginio For Death (2009) kūrinio Death Multiplies akordų ir galingų būgnų balst-beat’ų tampa aišku, kad ši komanda tikrai nejuokauja ir žino, kas yra ne tik doom, bet ir death metalas! Shape of Despair vokalistė Natalie Koskinen, treniravusi savo ir taip nuostabų bei išskirtinį balsą specialiai šiam albumui, pažymėjo, jog Ghosts of Devotion jai skambėjo per daug gotiškai ir antrajame albume klausytojai gali pajausti skirtumą ne tik kompozicijose, bet ir jos vokale. Tais pačiais 2009 prie kolektyvo prisijungė naujas būgninkas Iiro Aittokoski, o gitaristas Jori Haukio, suprodiusavęs ir šį albumą, pasitraukė iš grupės; jį pakeitė kitas Mors Principium Est gitaristas Teemu Heinola.

Dėka Ossy kūrybingumo, skambesio atžvilgiu For Death netapo Ghosts of Devotion klonu ir nuogastavimai, kad po debiutinio pilnaformačio sėkmės grupė gali kopijuoti pati save, visų džiaugsmui nepasitvirtino. Antrasis albumas gavosi gerokai gilesnis, įdomesnis ir subtilesnis už pirmąjį. Jame atsirado daug netikėtų teatrališkų momentų, kuriuos sunku priskirti vienam ar kitam stiliui ir netgi švarus vyriškas vokalas. For Death skamba greičiau ir agresyviau už pirmtaką, nors du ilgiausi jo kūriniai The Scent ir finalinis ...for Death yra visiškai žadą atimantis funeral’as. Tiesa, gitaros čia vėlgi nieko nenustebins, jose nėra virtuoziškumo ir pateisinimas tam yra metodas, kaip Ossy rašo dainas – jos yra kuriamos klavišinių pagrindų ir tik paskui Tomppa Turpeinen aplipdo Ossy kūrinius savo galingomis gitarų partijomis, kas labai ryškiai atsispindi galutiniame rezultate. Ir tai nėra blogai, nes tokia formulė akivaizdžiai suveikė ir leido Ossy pasiekti svarbiausią sau iškeltą tikslą – vystyti išskirtinį doom skambesį ir kurti stiprią tamsos atmosferą. Šio skambesio unikalumas ir slypi tame, kad klausant Depressed Mode, pirmiausiai jauti jų garsų sukeliamą hipnotizuojančią, šaltą būseną, o ne girdi instrumentus.

Pamenu, kaip klausant ką tik pasirodžiusio For Death, nuo pat pirmųjų minučių netikėtai užplūdo maloniai šokiruojantis atgimimo jausmas. Jausmas, kad scenoje dar ne viskas prarasta… Albumas mintyse tuoj pat susitapatino su kultiniais dutūkstantųjų norvegiško gotikinio metalo šedevrais. Nors baziniu skambesiu For Death yra kas kita – simfoninis death/doom su funeral doom elementais, tačiau albumo skaidrumas ir galingumas, vokalų tipas, skambėjimo tempų kaita, nušlifuoti smulkiausi elementai, švari įrašo kokybė – visa tai labiausiai būdinga norvegiško gotikinio metalo mokyklai. Būtent todėl For Death pasirodė artimas tai beprotiškai bangai ir buvo lyg gaivaus oro gurkšnis 2009, kai jau daugiau nei pusę dešimtmečio negirdėjome nieko panašaus bei buvo aišku, kad toks stilius po truputį išeina į užmarštį…

Albumo pavadinimas “Už mirtį” yra lyg tostas, keliamas su taure nuodų rankoje, nes daugumos albumo kūrinių tekstuose figuruoja mirtis per nusinuodijimą. O galbūt nuodais Ossy vadina vienatvę, tylą, sielvartą ir skausmingus prisiminimus, apie ką ir yra visi For Death dainų žodžiai. Kaip ten bebūtų, Depressed Mode mirtis atėjo taip pat staigiai, kaip ir gimimas. Buvusio kolektyvo nariai be jokių užuolankų ir bereikalingų intrigų pripažino, jog vargu, ar sulauksime grupės atsikūrimo. Ossy Salonen tiesiog sukūrė tai, ką tuo metu norėjo bei turėjo sukurti, jautęs stiprų įkvėpimą ir palaikymą. Subūręs teisingus žmones aplink save, jis viską padarė šimtu procentu kokybiškai ir stipriai. Šiuo metu Ossy visą dėmesį skiria savo šeimai, o Natalie sugrįžo į Shape of Despair, su kuriais 2015, po dešimties metų tylos, sudrebino funeral doom sceną, išleisdami iki šiol geriausią savo albumą Monotony Fields, kuriame galima išgirsti ir tam tikrų Depressed Mode atgarsių.

P.S. Ypatinga padėka skiriama fotografei Tiina Heinola už išskirtines, niekur nepublikuotas, dešimties metų senumo grupės narių nuotraukas specialiai Gotika.lt.