Tai buvo vienas laimingiausių mano gyvenimo periodų, nes man gotikinė scena buvo tiesiog magiška…

Jenny Hval

Tūkstantmečių sandūroje Norvegijoje vyko tikra beprotybė, kai viena po kitos pradėjo formuotis labai stiprios gotikinio metalo komandos, greitai tapusios tikromis legendomis. Stavangeryje 1997 atsirado pati profesionaliausia formacija – Tristania, o panašiu laikotarpiu tame pačiame mieste nuo doom’o savo stilių išgrynino Theatre of Tragedy; Bryne 1997 susibūrė The Sins of Thy Beloved, o Kristiansande po truputį į sceną žengė Trail of Tears. Visas šias grupes sudarė mažiausiai po šešis ar septynis narius, kurie išpildydavo stiliui būdingus polifoninio ir simfoninio skambesio reikalavimus. Tačiau 1996 Bergene, kuris jau gerą dešimtmetį buvo labai pavojingos norvegiško juodmetalio scenos epicentru, įkvėpta kultinio amerikiečių filmo The Crow (1994), susibūrė standartinės roko sudėties komanda, pasivadinusi Shellyz Raven. Iš pradžių kolektyvą sudarė būgnininkas Oystein Kr. Paulsen, bosistas Glen M. Terjesen ir vienintelis gitaristas Tommy Mathiassen. Paskutinė sąstatą papildė išsskirtinio ir itin dramatiško balso savininkė Jenny Hval, be kurios grupė neabejotinai būtų netekusi viso savo šarmo.

Jenny Hval

1998 Shellyz Raven išleido savo pirmąjį penkių dainų demo Dagen viker og gaar bort dešimties kopijų tiražu. Tų pačių metų lapkritį pasirodė jų koncertinis albumas Live Hulen Bergen, išleistas savo lėšomis. Sekančiais metais grupė įrašė antrąjį šešių dainų demo Recrucify, kuris jau tapo rimtu pareiškimu į galimybę išleisti ir pilnaformatį. Demo sudomino nedidelę ispanų leidybinę įmonę War Is Imminent Productions, kuri pasiūlė grupei kontraktą vienam albumui. Taip 2000 buvo išleistas vienintelis Shellyz Raven albumas Desolation, kurį sudarė vienuolika melancholiškų kūrinių apie skausmą, liūdesį ir depresiją. Albumo kūrinys Nihilist buvo įtrauktas į amerikiečių leidybinės įmonės Dragon Flight Recordings LLS išleistą tamsios muzikos rinkinį, pavadinimu The Cold, The Silent. Shellyz Raven dirbo be prodiuserio ir tai labai jaučiasi albume; unikalų Desolation skambesį tikrai buvo verta labiau nušlifuoti. Gitarų skambesys per daug iškraipytas, užtat gausiai naudojami klavišiniai visur puikiai įkomponuoti ir skamba labai nerimastingai. Jeigu būtų sumiksuotas teisingomis rankomis, šaltas ir depresingas Desolation galėjo skambėti dar tamsiau. Nežiūrint į šiuos trūkumus, labai įtraukia įdomi dainų struktūra, o jų trukmė mažiausiai po 4-5 minutes prailgina visą albumą net iki valandos. Ir, žinoma, visą valanda klausytoją lydi desperatiškas Jenny Hval vokalas, pasaulyje turintis labai mažai analogų.

Desolation priėmimas labai priklauso nuo to, kokioje stiliaus kategorijoje klausytojas jį bandys vertinti. Albumo apžvalgos mirgėjo klaidinančia informacija, jog tai yra gotikinis metalas ir tikras stiliaus fanas, su tokiais lūkesčiais paklausęs Desolation, tiesiog išmestų kompaktinį diską pro langą. Tai yra rokas, ką patvirtina tiek kompozicijų stilius, tiek instrumentinė kolektyvo sudėtis, tiek pati Jenny Hval: “Tuo metu visi skaitė H.F.Lovkraftą ir rengėsi Victorian stiliumi, o mūsų stilius, akivaizdu, buvo kitoks. Bet atrodyti kitaip šioje scenoje buvo normalu.” Žinoma, Shellyz Raven rokas visiškai nepanašus į britišką gotikinį roką, imantį šaknis iš post-punk scenos. Šių norvegų stilius gerokai sunkesnis, jame neišviangiamai jaučiasi metalinės tautiečių scenos įtaka. Kalbant preciziškai, Shellyz Raven stilių reikėtų įvardinti, kaip heavy goth rock. Nedažnai naudojama sąvoka, tačiau toks reiškinys egzistuoja ir idealiai atitinka šį skambesį. Šį stilių 1997 savo kontaversiškame albume One Second išgrynino didieji inovatoriai Paradise Lost. Nors įdomiausi ir unikaliausi albumai būna būtent tie, kurių stilių sunku tiksliai apibrėti, taškų sustatymas ant “i” suteikia galimybę pasigilinti į Desolation iš teisingos perspektyvos.

Shellyz Raven nebuvo labai žinomi savo gyvavimo periodu, tačiau jų albumas Desolation, praėjus dešimtmečiui po išleidimo ir nykstant scenai, įgavo unikalios retenybės statusą. Visų kolektyvo muzikantų vardai liko užmaršty, išskyrus vokalistės Jenny Hval vardą. Po Shelyz Raven iširimo, Jenny išvyko į Australiją, kur Melburno universitete studijavo scenos meną. Grįžusi į gimtinę, ji pradėjo solinę muzikinę karjerą ir išgarsėjo kaip multi-stilistinė, ekspresyvi bei provokuojanti avant-gard ir art-pop muzikos kūrėja, atlikėja bei prodiuserė. Per dvidešimt pilno atsidavimo muzikai metų Jenny Hval įrašė septynis pilnaformačius albumus, iš kurių daugiausiai rezonanso susilaukė Blood Bitch (2016), išleistas amerikiečių Sacred Bones Records. Tai yra koncepcinis albumas apie kraują ir menstruacijas, įkvėptas aštuoniasdešimtųjų žemo biudžeto siaubo filmų apie vampyrus. Tikiuosi, kad ši recenzija, atidavusi tinkamą duoklę šiems nepelnytai primištiems mazochizmo klasikams, man taps atspirties tašku pagaliau paliesti visų garsiųjų Shellyz Raven tautiečių kūrybą ir apžvelgti elitinį norvegišką gotikinį metalą, palyginus su kuriuo visa kita yra tik vaikiški žaidimai…

Ši apžvalga skiriama Brandon Lee, 1993 kovo 31 tragiškai žuvusio “The Crow” filmavimo metu, atminimui.