Leidėjas: War Is Imminent Productions
Metai: 2000
Prodiuseris: Shellyz Raven
Trukmė: 52:48

1. Falling (5:06)
2. Lady of Shadows (5:51)
3. Heavenly Inferno (8:28)
4. Sweet Sister Torment (6:02)
5. Desolation (4:55)
6. Frost (5:44)
7. Forlorn (4:47)
8. Nihilist (4:42)
9. Monochroma (7:13)

Tai buvo vienas laimingiausių mano gyvenimo periodų, nes man gotikinė scena buvo tiesiog magiška…

Jenny Hval

Tūkstantmečių sandūroje Norvegijoje vyko tikra beprotybė, kai viena po kitos pradėjo formuotis labai stiprios gotikinio metalo komandos, greitai tapusios tikromis legendomis. 1997 Stavangeryje atsirado pati profesionaliausia formacija – Tristania ir savo stilių nuo death/doom’o išgrynino Theatre of Tragedy, Bryne mieste susibūrė The Sins of Thy Beloved, o Kristiansande į sceną įžengė Trail of Tears. Visas šias grupes sudarė mažiausiai po šešis ar septynis narius, kurie išpildydavo stiliui būdingus polifoninio skambesio reikalavimus. Tačiau Bergene, kuris jau gerą dešimtmetį buvo labai pavojingos norvegiško juodmetalio scenos epicentru, įkvėpta kultinio amerikiečių filmo The Crow (1994), 1996 susibūrė standartinės roko sudėties komanda, pasivadinusi Shellyz Raven. Iš pradžių kolektyvą sudarė būgnininkas Oystein Kr. Paulsen, bosistas Glen M. Terjesen ir vienintelis gitaristas Tommy Mathiassen. Paskutinė sąstatą papildė išsskirtinio ir itin dramatiško balso savininkė Jenny Hval, be kurios grupė neabejotinai būtų netekusi viso savo šarmo.

1998 Shellyz Raven įrašė savo pirmąjį demo Dagen viker og gaar bort bei koncertinį albumą Live Hulen Bergen, išleistą savo lėšomis. Sekančiais metais grupė įrašė antrąjį demo Recrucify, kuris jau tapo rimtu pareiškimu į galimybę išleisti ir pilnaformatį. Kūrinys Nihilist buvo įtrauktas į amerikiečių leidybinės įmonės Dragon Flight Recordings LLS išleistą tamsios muzikos rinkinį, pavadinimu The Cold, The Silent (1999). Demo sudomino nedidelę ispanų leidybinę įmonę War Is Imminent Productions, kuri pasiūlė grupei kontraktą, ko pasekoje 2000 buvo išleistas vienintelis, beviltišką melancholiją sėjantis Shellyz Raven pilnaformatis Desolation. Albumą norvegai suprodiusavo patys, tačiau unikalų Desolation skambesį tikrai buvo verta labiau nušlifuoti. Gitarų skambesys per daug iškraipytas, užtat gausiai naudojami klavišiniai visur puikiai įkomponuoti ir skamba labai nerimastingai. Jeigu būtų sumiksuotas teisingomis rankomis, šaltas ir depresingas Desolation galėjo skambėti dar tamsiau. Nežiūrint į šiuos trūkumus, labai įtraukia įdomi kompozicijų struktūra, o jų trukmė mažiausiai po 4-5 minutes prailgina visą albumą net iki valandos. Ir, žinoma, visą valandą klausytoją lydi desperatiškas ir palaužtas Jenny Hval vokalas…

Desolation priėmimas labai priklauso nuo to, kokioje stiliaus kategorijoje klausytojas jį bandys vertinti. Albumo apžvalgos mirgėjo klaidinančia informacija, jog tai yra gotikinis metalas ir tikras stiliaus fanas, su tokiais lūkesčiais paklausęs Desolation, tiesiog išmestų kompaktinį diską pro langą. Tai yra rokas, ką patvirtina tiek kompozicijų stilius, tiek instrumentinė kolektyvo sudėtis, tiek pati Jenny Hval: “Tuo metu visi grojo metalą ir rengėsi Victorian stiliumi, o mūsų stilius, akivaizdu, buvo kitoks. Bet būti kitokiais šioje scenoje buvo normalu.” Žinoma, Shellyz Raven rokas visiškai nepanašus į britišką gotikinį roką, imantį šaknis iš post-punk scenos. Šių norvegų stilius gerokai sunkesnis, jame neišviangiamai jaučiasi metalinės tautiečių scenos įtaka ir norint įvardinti jį preciziškai, reikėtų naudoti retai girdimą sąvoką heavy goth rock. Nors įdomiausi ir unikaliausi albumai būna būtent tie, kurių stilių sunku tiksliai apibrėžti, taškų sustatymas ant “i” suteikia galimybę pasigilinti į Desolation iš teisingos perspektyvos.

Shellyz Raven nebuvo labai žinomi savo gyvavimo periodu, tačiau jų albumas Desolation, praėjus dešimtmečiui po išleidimo ir nykstant scenai, įgavo unikalios retenybės statusą. Visų kolektyvo muzikantų vardai liko užmaršty, išskyrus vokalistės Jenny Hval vardą. Po Shelyz Raven išsiskyrimo, Jenny išvyko į Australiją, kur Melburno universitete studijavo scenos meną. Grįžusi į gimtinę, ji pradėjo solinę muzikinę karjerą ir išgarsėjo kaip multi-stilistinė, ekspresyvi bei provokuojanti avant-gard ir art-pop muzikos kūrėja, atlikėja bei prodiuserė. Per dvidešimt pilno atsidavimo muzikai metų Jenny Hval įrašė septynis pilnaformačius albumus, iš kurių daugiausiai rezonanso susilaukė Blood Bitch (2016), išleistas amerikiečių Sacred Bones Records. Tai yra koncepcinis albumas apie kraują ir menstruacijas, įkvėptas aštuoniasdešimtųjų žemo biudžeto siaubo filmų apie vampyrus. Tačiau mums charizmatiškoji Jenny Hval visada pirmiausiai bus nepelnytai primištų mazochizmo klasikų Shellyz Raven vokalistė, sugluminusi mus savo išskirtiniu balso tembru, neturinčiu jokių analogų tamsiojoje scenoje.


Ši apžvalga skiriama Brandon Lee, 1993 kovo 31 tragiškai žuvusio “The Crow” filmavimo metu, atminimui.