Kur tavo Dievas dabar?

Nick Holmes

Tamsa yra filosofija, naktis yra menas. Kad suprastum naktinį meną, turi perprasti tamsos filosofiją. Tai yra du aspektai, kuriais reikia nagrinėti dvasinę sistemą, kurios pagrindą sudaro religijos pakeitimas menu. Barjeras, su kuriuo susiduria dauguma religinių dogmatikų, yra Šėtono sampratos atskyrimas nuo krikščioniškos sistemos. Death/doom pradininkų ir gotikinio metalo krikštatėvių Paradise Lost balsas Nick Holmes nuo Gothic (1991) laikų, kai nuo scenos riaumodamas svaidė savo kultinį klausimą, praėjus trisdešimtmečiui, neprarado savo kandumo: “Pastebėjęs sausakimšus kelius Velykų sekmadienį, negaliu suprasti, kaip tai susiję su Senojo Testamento pranašysčių išsipildymu ir Dieviškojo žmonijos gelbėjimo plano apsireiškimu”. Manau Miltonas pasakytų, jog britiškas humoras turi pranašumą prieš prancūzišką dogmatizmą. Dogmos ir ritualo žinove, sužavėjęs mane savo nuoširdumu, turbūt tebeturėčiau kreiptis į Tave abatai Konstantai? Tavo teologinių šaknų įtaka nuvylė mane nepakankamu ojektyvumu! Sakau tai su deginančiu skausmu širdyje… Šėtoną pavadinai ateizmo ir stabmeldystės personifikacija, tačiau jis toks gali būti tik teologiniuose košmaruose, nes aš nemačiau nei vieno paminklo Šėtonui, tačiau mačiau nukryžiuotojo skulptūras kiekvienuose maldos namuose! Liuciferį pavadinai šviesos nešėju, akinančiu silpnas sielas, tačiau ar galima sąmoningumą laikyti silpnu bruožu? Ar silpna siela gali pasipriešinti absoliutui? Elifasai, turbūt prašytum būti pakrikštytu nauju pseudonimu senojo Nicko kraujo vonioje, jei gyventum mūsų laikais…

Šėtono ir Liuciferio vardus, kurie Viduramžiais per klaidą tapo sinonimais, lydi leksikologinė painiava, įvykusi dėl Izaijo knygos (Senasis Testamentas, Pranašų knygų grupė) posmo “Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau!” (Iz 14,12) liūdnai pagarsėjusio angliško karaliaus Jokūbo Biblijos vertimo (1611), kai po Nabuchodonosaro palyginimo su aušrine žvaigžde, vietoje Babilono karaliaus buvo pradėtas turėti omenyje Šėtonas. Kaip paaiškėjo vėliau, toks išaiškinimas yra neteisingas, kadangi minėtame Vulgatos posme liuciferis iš tiesų naudojamas kaip epitetas, o ne dvasios vardas. Romėnų astronomai liuciferiu, arba aušrine žvaigžde, vadino Veneros planetą, kuri būna matoma tik tuoj pat po saulėlydžio arba prieš pat saulėtekį. Lotyniškas žodis lucifer (šviesos nešėjas: lux – šviesa; fero – nešti), rašomas iš mažosios raidės, ne kartą yra panaudotas ir keliose Naujojo Testamento vietose. Pavyzdžiui apokaliptiniame Apsireiškime Jonui pats Jėzus Kristus vadina save liuciferiu (Apr 22,16): “Aš esu Dovydo atžala ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!”  Esu tikras, kad aklasis regėtojas Miltonas, mokėjęs ne tik graikų ir lotynų, bet taip pat hebrajų ir aramėjų kalbas, Biblijos vertime nepriveltų tokių klaidų. Tai, kad anglų teologai susiejo šviesos nešėjo epitetą su Šėtonu, diletantiškai užkibę ant puolusio angelo motyvo, nėra vienintelis pagrindas teigti, jog Šėtonas neturėtų būti vadinamas Liuciferio vardu. Veneros-liuciferio alegorija, išnagrinėta per kabalistinės astrologijos prizmę, paneigia dar ir metafizinę Šėtono tapatybę su Liuciferiu, kadangi Veneros dvasia, arba planetos genijus, yra arkangelas Urielis (kitaip Anaelis), o ne ugninis serafas Šėtonas. Nėra arkangelo vardu Liuciferis.

Aš ne teurgas, kad man rūpėtų tariami angelų laipsniai, tačiau štai pastaba užkietėjusiems scholastikams: teologijos profanai tvirtinantys, jog Šėtonas buvo ne serafas, o kerubas, dažnai remdamiesi Ezekielio knyga : “Sukūriau tave kaip kerubą, gyvenai ant Dievo šventojo kalno…” (Ez 28,14-19), – kaip ir fantazijose apkeliavęs visą pragarą Dante Alighieri (1265-1321), pavadinęs Šėtoną juoduoju kerubu, daro tą pačią klaidą, kaip ir KJV Biblijos vertėjai. Minėtame posme, analogiškai liuciferio motyvui, subjektas yra ne Šėtonas, o pats Tyro karalius. Pranašai savo knygose mėgdavo dramatizuoti karalių didybę, jų dideles pasekmes turinčias nuodėmes lygindami su Šėtono nuopuoliu. Hebrajiškos kilmės žodis serafas (klaidingai – serafimas, nes serafim – daugiskaita) verčiamas kaip ugningas, arba degantis – tai arčiausiai Dievo esantys angelai, padaryti iš ugnies. Šėtonas yra glaudžiai susijęs su ugnies stichija. Biblijoje Šėtonas apibūdinamas, kaip sudarytas iš ugnies, gyvenantis liepsnose ir jam lemta sutikti savo pabaigą ugnies ežere. Korane Šėtonas aiškiai teigia, kad jis sutvertas iš šventos ugnies. Abraominėse religijose ugnis naudojama kaip elementas, vaizduojantis laisvą valią, arba sąmoningo pasirinkimo galimybę. Senovės hebrajų kalba seraf taip pat buvo vadinama nuodingųjų gyvačių rūšis – ugningieji žalčiai (Sk 21,8): “VIEŠPATS tarė Mozei: Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo.” Taigi ugnis ir gyvatė yra susijusios, nes žaltys Edene tapatinamas su pačiu Šėtonu: ugnis yra sąmonės simbolis, o gyvatė – Šėtono personifikacija. Jei bažnyčia nesunaikintų universalios Mozės religijos, katalikų maldos namuose ant freskų ir ikonų vietoje nukryžiuotojo būtų pavaizduotas kaducėjus, nes pats krikščionių Išganytojas yra pasakęs (Mt 5,17): „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Mozės įstatymų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.”

Savo traktatuose naudoju judeo-krikščioniškas sąvokas ir cituoju iš esmės Senąjį Testamentą, o ne kokią nors kitą šventąją knygą, nes Pradžios knyga ir Zoharas yra prieinamiausi šaltiniai mano prancūziškos teosofijos pagrindu lavinto proto suvokimui. Galėčiau Trejybę vadinti Brahma (Tėvas), Šyva (Sūnus) ir Višnu (Šv. Dvasia), jei gyvenčiau Indijoje ir studijuočiau Puranas, o Šėtoną vadinčiau Prometėju, kuris padovanojo žmonėms ugnį, jei turėčiau heleniškas šaknis. Žinoma, tai nekeičia esmės, o tik įrodo skirtingose tautose, skirtingu laiku dėstomos teogonijos vientisumą. Tačiau biblijinė etimologija, bažnyčios istorija ir arkangelų rangai toli gražu nėra pagrindinė mano tyrinėjimų ašis – man rūpi reali metafizika ir jos pritaikymas meniniame kontekste. Prieš kelis tūkstantmečius mūsų tamsioji kultūra turėjo mokslinės disciplinos statusą ir gyvavo dvasinių misterijų pavidalu. Prieš kelis šimtmečius jos išraiška rado save didingoje architektūroje. Prieš du šimtmečius ji atgimė literatūroje bei poezijoje. Dar vėliau ji pratęsė gyvavimą simfoninėje muzikoje, o tūkstantmečių sandūroje ji vėl prisikėlė bekompromisiuose metalo garsuose. Išjunkite metalą iš rozetės ir gausite liguistą neo-klasiką! Išgirskite, ką atskleidžia vienas genealiausių protų, kuriuos matė tamsusis metalas – kas pasinėręs į liuciferianizmą giliau nei kompozitorius bei multi-instrumentalistas Alexandre Iskandar Hasnaoui, kurio muzikinių idėjų gylis prilygsta XIX a. prancūziškojo teosofizmo minčių didybei.

Devyniasdešimtųjų viduryje prancūzas A. I. Hasnaoui kartu su austru Renaud Tschirner įkūrę Elend, iškėlė sau tikslą parašyti Officium Tenebrarum – neo-klasikinę mišių trilogiją, giedamą Didžiąją savaitę: Didijį trečiadienį, Didijį ketvirtadienį ir Didijį penktadienį prieš Velykas. Kiekvienos iš trijų mišių savo ruožtu sudarytos iš trijų pamokų, arba paskaitų (leçon’ų) grupės taigi iš viso yra devyni kūriniai. Originalūs trijų kiekvienos dienos pamokų tekstai, atitinkamai paimti iš pirmosios, trečiosios ir penktosios pranašo Jeremijo Raudų knygos (Senasis Testamentas) odžių apie nuniokotą Jeruzalę. Teatrališka Tenebrae (lot. tamsa) ceremonija vykdavo bažnyčioje, kurią apšviesdavo tik penkiolika žvakių. Liturginės tarnybos metu kiekvieną iš trijų dienų žvakės būdavo palaipsniui gesinamos, kad simbolizuotų Išganytojo kančias ir apaštalų apleidimą. Žvakes gesindavo po vieną, išskyrus vienintelę žvakę, paslėptą už altoriaus. Paskutinis pamokų rinkinys, giedamas Didįjį penktadienį, Kristaus mirties dieną, būdavo tamsiausias. Pasibaigus tarnybai, apeigų dalyviai triukšmaudavo, o visa publika atsakydavo riksmais. Šis triukšmas simbolizavo netvarką ir sumaištį, kuri atsirado mirus Jėzui Kristui. Paskutinė žvakė būdavo parodoma, kaip gelbėtojo prisikėlimo įrodymas. Tokios pamokos Romos katalikų liturgijoje buvo švenčiamos nuo VIII a., tačiau jų aukso laikai buvo XVII a. Prancūzijoje, o XVIII a. tradicija išnyko.

Tenebrae ritualas yra labai turtingas sakralinės muzikos ir teatro derinys, todėl buvo apibūdinamas kaip Šventoji lyrinė tragedija. Šis aspektas labai įkvėpė A. I. Hasnaoui, kadangi Officium Tenebrae yra daug dramatiškesnė ir įtaigesnė ceremonija nei įprasta šviesi katalikiška tarnyba. Didžioji A. I. Hasnaoui naujovė yra ta, kad Elend pristato istoriją ne krikščionišku prisikėlimo, o Liuciferio nuopuolio požiūriu ir tai yra pirmas kartas, kai taip nutinka muzikoje. Šioje adaptacijoje yra daug žavingų dalykų, pavyzdžiui, kaip Biblijoje neįvardinamas puolęs arkangelas, kaip palaipsniui vyko asimiliacija tarp Jėzaus-Liuciferio ir Veneros-liuciferio, kaip buvo formuojamas Liuciferio-Šėtono – Pandemoniumo imperatoriaus įvaizdis, siekiant išspręsti teologinę blogio egzistavimo problemą. Elend, ištraukę liuciferiškąją figūrą iš katalikiško sistemingumo, suteikė jai visą savo mastą ir gylį. Pirmoji šėtoniškos Officium Tenebrarum trilogijos dalis Leçons de Ténèbres (1994) gimė po nevilties ženklu – tai nusileidimas į tikrą nelaimę ir visišką vargą. Antroji dalis Les Ténèbres du Dehors (1996) – išorinė tamsa, apibūdinanti pragariškos bedugnės regioną krikščioniškoje kosmografijoje, prasideda ten, kur buvo nutraukta Leçons de Ténèbres. Joje Elend taip pat laikosi katalikiškos tarnybos struktūros, tačiau antroji dalis paženklinta prievarta ir maištu. Pati baisiausia, smurtingiausia ir tamsiausia trečioji ir paskutinė dalis The Umbersun (1998) – mirtis. Officium Tenebrarum tekstai, apdainuojantys liuciferinių legionų maištą ir žlugimą, paimti iš epinės Miltono poemos Prarastasis rojus (1667).

Didieji nemirtingieji prancūziškos teosofijos apaštalai, šimtmečiais teberodantys žmonijai tiesos kelią nebe iš šio pasaulio, o iš anapus – žemai lenkiu galvą prieš Jus už tai, kad padėjote man priartėti prie Dievo reiškinių ir suvokti didžiulę žmogaus valios reikšmę dvasiniame gyvenime. Niekam nepavyks išvengti dvikovos tarp intelekto ir instinkto, nes laisva valia negailestingai įtraukia žmogų į dualistinės būties sukūrį. “O kas tada įkvepia mūsų nuodėmes, jei, pasirodo, velnias yra menininkas?..” – buvau paklaustas. Nuodėmės nėra įkvepiamos – jos yra silpnos valios pasekmė, kuria kaltinti žmogus gali tik save patį. Universali valia – Šv. Dvasia, laisvos valios dėsnį žmoguje pasėjo per Šėtoną, įkūnijantį egoizmo principą – sąmonę. Šėtonas yra tikroji mūsų genezė ir tik savanaudiškoje teologijoje, apkaltintas atsisakymu kurti, jis virsta velniu ir yra nubloškiamas į pragarą, o mene dėl patirtos dramos poetiškai pakrikštijamas Liuciferiu. Tačiau tai nėra atsitiktinė drama, o Dieviškojo plano – sudėtingos pirmapradžių dėsnių struktūros – dalis, kuriame Šėtono dvasia tiesiog atlieka savo aktualų vaidmenį. Tą dieną, kai žmonės paragavo uždraustą vaisių, jie pažino gėrį ir blogį, kurie abu atsiranda iš laisvos valios. Gėris nėra geras, o blogis nėra blogas – tai liuciferianistinio gnozio paslaptis. Perkelkite Officium Tenebrarum į kapines ir patys tapsite fantasmagoriško nakties spektaklio aktoriais ir žiūrovais viename – tai mano naktinio manifesto realizacija!

Šis straipsnis skiriamas Prarastojo rojaus autoriaus Johno Miltono (1608–1674) atminimui.