Smuikas yra labai sbarbus instrumentas mūsų grupėje ir Pete Johansen pagalba mes kuriame tikrai unikalų stilių

Ola Aarrestad

Kol Stavangeryje, ruošdami debiutinę bombą, darbavosi būsimi scenos elito atstovai – Velandas su Moenu, visai šalia esančiame Norvegijos mieste Bryne 1996 susikooperavo kita trijulė – gitaristai Glenn Morten Nordbø ir Arild Christensen bei būgnininkas Stig Johansen. Netrukus prie jų prisijungė labai aukšto bei jaunatviško balo savininkė Anita Auglend ir bositas Ola Aarrestad, o sekančiais metais klavišininkė Ingfrid Stensland. Pasikrikštijusi originaliu ir nedviprasmišku pavadinimu – The Sins of thy Beloved, komanda 1997 vasarį išleido mini-albumą All Alone. Prieš įrašant demo Silent Paint 1998 sausį, prie grupės prisijungė dar vienas klavišininkas Anders Thue ir žymusis smuiko virtuozas Pete Johansen. Galutinai įsitvirtino sąstatas, kuris nepasikeitė visą grupės gyvavimo laiką. 1998 oktetui kontraktą dviems albumams pasiūlė scenos globėjai Napalm Records. Grupė jau turėjo krūvą puikios medžiagos, kurią reikėjo tiesiog nušlifuoti, todėl pasiraitoję rankoves kartu su vietiniu prodiuseriu Terje Refsnes, dar 1990 Norvegijoje įkūrusio savo Sound Suite Studio, 1998 rugpjūtį išleido debiutinį pilnaformatį Lake of Sorrow.

Vienatvė, skausmas ir mirtinas liūdesys aistros paieškose – štai apie ką šie meilės kankiniai negalėjo nutylėti savo kūryboje. Muzikinę kryptį, pasirinktą šių sunkių jausmų išraiškai, padiktavo tuo metu besiformuojančios norvegiškos gothic/doom scenos tendencijos. Visą Europą užkariaujantis death/doom, Norvegijoje buvo imtas gausiai praturtinti klavišiniais, styginiais, netgi elektronika ir žinoma – moterišku vokalu, kuris kartu su tradiciniu riaumojimu pagimdė populiariąją “gražuolės ir pabaisos” vokalo formulę. The Sins of thy Beloved yra lygiaverčiai stiliaus pionieriai kartu su Tristania, stoveję gothic/doom scenos ištakose savo šalyje ir tais pačiais metais išleidę savo pirmuosius pilnaformačius. Po debiutinio Lake of Sorrow niūrieji norvegai leidosi į koncertinį turą po Europą su kitomis Napalm Records globojamomis grupėmis. Žmonės buvo pasiruošę parduoti sielą velniui, kad vienoje scenoje pamatytų Tristania, The Sins of thy Beloved ir Trail of Tears. Belgijoje šis tamsos būrys koncertavo prieš 25,000 žmonių minią. Grįžę iš turo, The Sins of thy Beloved pasinėrė į antrojo albumo kūrimo procesą ir čia grupė sužibėjo visai kitame lygyje.

Antrasis darbas Perpetual Desolation buvo paruoštas 2000 birželį. Į įprastą albumo versiją pateko devyni beprotiškos dinamiškos kūriniai, iš kurių paskutinis yra Metallica koveris, o ribotą tiražą sudaro dešimt kompozicijų. Į naująjį tūkstantmetį nuodėmingieji norvegai įžengė gerokai greitesni, agresyvesni ir kontrastingesni nei debiutiniame albume. Perpetual Desolation dominuoja nebe doom, bet death metalas, o vietos, kur greitos ir purvinos gitaros skamba su pirmajame albume išvis negirdėtu Glenno žvėrišku vokalu, primena tikrą norvegišką black’ą. Vokalistė Anita Auglend taip pat neatsiliko ir savo angelišką mecosopraną iškėlė į tiesiog dangiškas aukštumas. Pasijautė ir antrojo klavišininko Anders Thue indėlis – Perpetual Desolation turi daugiau bauginančios elektronikos. Šiame albume vis dar daug greito ir jaumingo Pete Johansen smuiko, tačiau dabar jis nebesudaro tokio kertinio pamato kūrinių struktūrose, kaip albume Lake of Sorrow. Apskritai Perpetual Desolation savo neprognozuojama kūrinių struktūra labai panašus į Tristania albumą Beyond the Veil (1999). Vidutinė kūrinių trukmė yra apie septynias minutes. Vietose, kur atrodo jau girdima kompozicijos pabaiga, netikėtas sekantis kupletas kaskart tiesiog priverčia atvėpti žandikaulį.

Perpetual Desolation yra ypatingai emocionalus albumas: jame gausu keistų šnabždesių, juoko, erotiškų dejonių, moteriško verkimo, išsigandusios mergaitės pagalbos šauksmų, žvėriškų riksmų ir net elektroninio demono balso. Už tokią dramatišką garsų fantasmagoriją turėtumę būti dėkingi ne tik produseriui Terje Refsnes bei pagrindiniams grupės kompozitoriams – dainuojantiems gitaristams Glenn Morten Nordbø ir Arild Christensen, bet ir bosistui Ola Aarrested ir klavišininkui Anders Thue, kurie irgi prisidėjo prie muzikos ir tekstų kūrimo. Taip pat be tyro nuostabiosios Anitos Auglend balso klausytojai nepatirtų tokių velniškai geidulingų emocijų. Visi nuodėmės ir geismo demonai, išdavystės ir neištikimybės sleidėjai, o taip pat visi tie, kas dėl meilės be atsako bei nesibaigiančios vienatvės kenčia nepakeliamą agoniją ir nemato kito būdo išvengti skausmo, kaip tik greičiau numirti – Perpetual Desolation yra skirtas akomponuoti jūsų siaubingą sielvartą ir įniršį!

Ši apžvalga skiriama Metallica bosisto Cliff Burton, tragiškai žuvusio 1986 rugsėjo 27, atminimui.