Tamsūs ir liūdni dalykai yra ypatingai gražūs

Glenn Morten Nordbø

Kol Stavangeryje, ruošdami debiutinę bombą, darbavosi būsimi scenos elito atstovai – Velandas su Moenu, visai šalia esančiame Norvegijos mieste Bryne 1996 susikooperavo kita trijulė – gitaristai Glenn Morten Nordbø ir Arild Christensen bei būgnininkas Stig Johansen. Netrukus prie vyrukų prisijungė labai aukšto ir jaunatviško balo savininkė Anita Auglend ir bositas Ola Aarrestad, o sekančiais metais dar ir klavišininkė Ingfrid Stensland. Pasikrikštijusi originaliu ir nedviprasmišku pavadinimu – The Sins of thy Beloved, komanda 1997 vasarį išleido trijų dainų mini-albumą All Alone. Prieš įrašant demo Silent Paint 1998 sausį, prie grupės prisijungė dar vienas klavišininkas Anders Thue ir žymusis Norvegijos smuikininkas Pete Johansen (kaip visada, nespėjęs nusifotografuoti). Galutinai įsitvirtino sąstatas, kuris nepasikeitė visą grupės gyvavimo periodą. 1998 oktetui kontraktą dviems albumams pasiūlė scenos globėjai Napalm Records. Grupė jau turėjo krūvą puikios medžiagos, kurią reikėjo tiesiog nušlifuoti, todėl pasiraitoję rankoves kartu su vietiniu prodiuseriu Terje Refsnes, Norvegijoje įkūrusio savo Sound Suite Studio dar 1990, tų pačių 1998 rugpjūtį išleido savo debiutinį pilnaformatį Lake of Sorrow.

Vienatvė, skausmas ir mirtinas liūdesys meilės paieškose – štai apie ką šie kankiniai negalėjo nutylėti savo kūryboje, o muzikinę kryptį, pasirinktą šiai sunkiai jausmų išraiškai, padiktavo tuo metu besiformuojančios norvegiškos gothic/doom scenos tendencija. Visą Europą užkariaujantis death/doom, Skandinavijoje imtas gausiai praturtinti klavišiniais, styginiais, netgi elektronika ir žinoma – sopranu, kuris kartu su tradiciniu growl’u pagimdė pagarsėjusią “gražuolės ir pabaisos” vokalo formulę. The Sins of thy Beloved yra lygiaverčiai stiliaus pionieriai kartu su Tristania, stoveję norvegiškos gothic/doom scenos ištakose ir tais pačiais metais išleidę savo pirmuosius pilnaformačius. Po debiutinio Lake of Sorrow niūrieji norvegai leidosi į koncertinį turą po Europą su kitomis Napalm Records globojamomis grupėmis. Žmonės buvo pasiruošę parduoti sielą velniui, kad vienoje scenoje pamatytų Tristania, The Sins of thy Beloved, Trail of Tears ir Siebenbürgen. Belgijoje šis tamsos squad’as koncertavo prieš 25,000 žmonių minią. Grįžę iš turo, The Sins of thy Beloved pasinėrė į antrojo albumo kūrimo procesą ir čia grupė sužibėjo visai kitame lygyje.

Antrasis darbas Perpetual Desolation, padaręs didžiulį žingsnį į priekį aranžavimo ir gamybos atžvilgiu, buvo paruoštas 2000 birželį. Albumą sudaro devyni kūriniai, iš kurių paskutinis yra Metallica koveris, įprastoje versijoje ir dešimt su bonus kūriniu ribotoje. Į naująjį tūkstantmetį nuodėmingieji norvegai įžengė gerokai greitesni, agresyvesni ir kontrastingesni nei debiutiniame albume. Perpetual Desolation dominuoja nebe doom, bet death metal, o vietos, kur greitos ir purvinos gitaros skamba su pirmame albume išvis negirdėtu Glenno beast vokalu, primena tikrą norvegišką black’ą ir puikiai atitika naujojo skambesio koncepciją. Vokalistė Anita Auglend taip pat neatsiliko ir savo angelišką mecosopraną iškėlė į tiesiog dangiškas aukštumas. Pasijautė ir antrojo klavišininko Anders Thue indėlis – Perpetual Desolation turi daugiau bauginančios elektronikos interliudų, kurie išstūmė dalį Pete Johansen smuiko partijų. Šiame albume beprotiškai dinamiško ir jaumingo smuiko vis dar gausu, tačiau dabar jis nebesudaro tokio kertinio pamato kūrinių struktūrose, kaip albume Lake of Sorrow. Apskritai Perpetual Desolation savo neprognozuojama kūrinių struktūra labai panašus į Tristania albumą Beyond the Veil (1999). Vidutinė kūrinių trukmė yra apie septynias minutes. Vietose, kur atrodo jau girdima kompozicijos pabaiga, netikėtas sekantis kupletas kaskart tiesiog priverčia atvėpti žandikaulį.

Perpetual Desolation yra ypatingai teatrališkas albumas: jame gausu keistų šnabždesių, juoko, erotiškų dejonių, moteriško verkimo, išsigandusios mergaitės pagalbos šauksmų, žvėriškų riksmų ir net elektroninio demono balso. Už tokią dramatišką garsų fantasmagoriją turėtumę būti dėkingi ne tik produseriui Terje Refsnes bei pagrindiniams grupės kompozitoriams – dainuojantiems gitaristams Glenn Morten Nordbø ir Arild Christensen, bet ir bosistui Ola Aarrested ir klavišininkui Anders Thue, kurie irgi prisidėjo prie muzikos ir tekstų kūrimo. Taip pat be tyro nuostabiosios Anitos Auglend balso klausytojai nepatirtų tokių velniškai geidulingų emocijų. Visi nuodėmės ir geismo demonai, išdavystės ir neištikimybės sleidėjai, o taip pat visi tie, kas dėl meilės be atsako bei nesibaigiančios vienatvės kenčia nepakeliamoje agonijoje ir nemato kito būdo išvengti skausmo, kaip tik greičiau numirti – Perpetual Desolation yra skirtas akomponuoti jūsų siaubingą sielvartą ir įniršį!

Ši apžvalga skiriama bosisto Cliff Burton, tragiškai žuvuio 1986 rugsėjo 27, atminimui.