Leidėjas: Napalm Records
Metai: 2000
Prodiuseris: Terje Refsnes
Trukmė: 68:41

1. The Flame of Wrath (9:49)
2. Forever (6:55)
3. Pandemonium (7:29)
4. Partial Insanity (7:43)
5. Perpetual Desolation (4:16)
6. Nebula Queen (7:01)
7. The Mournful Euphony (8:39)
8. A Tormented Soul (4:21)
9. The Thing That Should Not Be (6:03)
10. World of Day (6:25)

Žinoma, ši grupė yra brangiausia mano širdžiai – kartu mes įrašėme du nuostabius albumus…

Pete Johansen

Po pavyzdingo debiuto su albumu Lake of Sorrow (1998) nuodėmingieji norvegų romantikai The Sins of Thy Beloved 1999 pavasarį leidosi į koncertinį turą po Europą su kitomis Napalm Records globojamomis grupėmis. Žmonės buvo pasiruošę parduoti sielą velniui, kad vienoje scenoje pamatytų Tristania, The Sins of Thy Beloved ir Trail of Tears. Belgijoje šis tamsos būrys koncertavo prieš 25,000 klausytojų minią. Atgroję aštuoniolika koncertų ir grįžę namo, The Sins of Thy Beloved pasinėrė į antrojo albumo kūrybinį procesą. Padedant genaeliajam prodiuseriui Terje Refsnes, po metų darbas buvo baigtas ir 2000 birželį Napalm Records išleido antrąjį The Sins of Thy Beloved pilnaformatį Perpetual Desolation, kuriame grupė sužibėjo visai kitame lygyje, o smuikininkas Pete Johansen tapo geidžiamu visuose norvegiško gotikinio metalo kolektyvuose ir kaip sesijinis muzikantas buvo graibstomas į kairę ir į dešinę.

Į naująjį tūkstantmetį The Sins of Thy Beloved įsiveržė gerokai greitesni, agresyvesni ir kontrastingesni nei debiutiniame albume. Perpetual Desolation dominuoja nebe doom, bet death metalas, o vietos, kur greitos ir purvinos gitaros skamba su pirmajame albume išvis negirdėtu Glenno žvėrišku vokalu, primena tikrą norvegišką black’ą. Perpetual Desolation kompozicijų struktūros yra visiškai neprognozuojamos – ten, kur atrodo jau girdima kūrinio pabaiga, netikėtas sekantis kupletas kaskart tiesiog priverčia atvėpti žandikaulį. Tokia struktūra albumo trukmę pratęsė net iki valandos, tačiau šioje beprotybėje norisi likti dar ilgiau ir valanda praskrenda kaip minutė. Paskutinė kompozicija standartinėje devynių kūrinių albumo versijoje yra Metallica koveris The Thing That Should Not Be, parodęs, jog netgi mikimauzų thrash’as perdirbtas gali skambėti įdomiai, o ribotą albumo tiražą sudaro dešimt kūrinių.

Perpetual Desolation yra ypatingai emocionalus albumas, kuriame niūrumas peraugo į audringą beprotybę: jame gausu keistų šnabždesių, paranojiško juoko, erotiškų dejonių, moteriško verkimo, išsigandusios mergaitės šauksmų, žvėriškų riksmų ir demoniškų balsų. Už tokią teatrališką ir dramatišką garsų fantasmagoriją žemai lenkiame galvą muzikos autoriams Glennui, Arildui bei ištikimiausiam scenos angelui sargui Terje Refsnes. Taip pat be jausmingo Pete Johansen smuiko ir tyro dangiškų aukštumų Anitos Auglend mecosoprano klausytojai nepatirtų tokių velniškai geidulingų emocijų. Visi meilės įkaitai, pagundos ir geismo demonai, baigiantys išprotėti dėl nuodėmingos aistros – Perpetual Desolation yra skirtas akomponuoti jūsų siaubingą sielvartą ir įniršį! Galbūt norvegiškas gotikinis metalas jau mirė visam laikui, tačiau nuodėmė gyva visada!


Šis straipsnis skiriamas Metallica bosisto Cliff Burton, tragiškai žuvusio 1986 rugsėjo 27, atminimui.