Leidėjas: GUN Records
Metai: 2002
Prodiuseris: Rhys Fulber
Trukmė: 41:40

1. Isolate (3:44)
2. Erased (3:32)
3. Two Worlds (3:29)
4. Pray Nightfall (4:11)
5. Primal (4:23)
6. Perfect Mask (3:46)
7. Mystify (3:49)
8. No Celebration (3:48)
9. Self-Obsessed (3:07)
10. Symbol of Life (3:56)
11. Channel for the Pain (3:55)

Kai dirbi su žmonėmis, jie turi jaustis užtikrintai tuo, ką daro…

Rhys Fulber

Muzikos industrijoje yra vienas mano pačios didžiausios pagarbos nusipelnantis profesionalas, palikęs dramatišką pėdsaką gotikinio metalo istorijoje bei neatsiejamas nuo stiliaus krikštatėvių Paradise Lost karjeros. Iš Vankuverio kilęs industrinės muzikos prodiuseris Rhysas Fulberis greitai tapo didžiulu Paradise Lost gerbėju, kai gyvendamas Europoje devyniasdešimtaisiais, pirmą kartą išgirdo grupę gyvai. Fulberis susipažino su britais asmeniškai, kai jam teko galimybė remiksuoti albumo Host (1999) singlą So Much Is Lost. Melancholiškas remiksas parodė, jog Rhysas gerai perprato Paradise Lost, o pats jis slapta tikėjosi būti paprašytu suprodiusuoti visą albumą. Visgi 2002 pradžioje tokios progos Fulberis sulaukė, kai su juo netikėtai susisiekę britai, pasiūlė prodiusuoti būsimąjį Symbol of Life. Fulberis žinojo, kad po savo elektroninių eksperimentų nukarūnuoti paradaisai siekia persikrauti tiek muzikine, tiek emocine prasme. Skirtingai nuo EMI paskirtų prodiuserių, Rhysas buvo tikras grupės fanas – jis žinojo Paradise Lost muzikines šaknis ir turėjo planą, kur muzikantai turėtų judėti toliau. Jis ketino priminti žmonėms, kuo paradaisai buvo ir parodyti, kad tai niekur nedingo. Kaip pagrindinį savo tikslą prodiuseris iškėlė Paradise Lost grąžinimą į aukštesnę metalo lygą. Gilią krizę išgyvenančiam kolektyvui reikėjo būtent tokio objektyvaus, suinteresuoto ir įkvepiančio pasitikėjimą vedlio.

Išsivadavę iš didžiojo leiblo, kuriam buvo tik dar vienas produktas, išreiškiamas skaičiais ant popieriaus, Paradise Lost jautė palengvėjimą. Sekantis kontraktas buvo pasirašytas su 1992 įkurta vokiečių leidybine įmone GUN Records. Šis leiblas, derinęs metalo senbuvių ir naujų roko talentų globą, pasiūlė išleisti du britų albumus per savo sub-leiblą Supersonic Records. GUN neturėjo tokių biudžetų, kaip EMI, tačiau bendradarbiavo su stambiu platintoju Europoje BMG, tad atrodė kaip puiki pastogė naujam startui. Be to, įmonė labai džiaugėsi galimybe dirbti su Paradise Lost, nes elektroninio roko periodu savo didžiausią ištikimų fanų kiekį grupė išlaikė būtent Vokietijoje, kur tokie stiliai yra labai populiarūs. Ironiška, kad GUN repertuaro vadybininku dirbo buvęs EMI narys Wolfgang Funk, kuriam Host ir Believe In Nothing patiko labiau nei metaliniai Paradise Lost albumai. Funkas tikėjosi, kad britai tęs kūrybą šia kryptimi ir išleis kokį nors roko super hitą. Tačiau, gavęs Symbol of Life demo įrašus, vadybininkas pasakė, jog visgi nieko nekoreguos ir viskas, ko jis nori, yra singlas. Šiuo singlu tapo Erased, kuriame Nickui Holmsui talkina kviestinė vokalistė Joanna Stevens. Paties Holmso, kurio gerklė tuo metu dar leido išdarinėti, ką tik nori, balsas albume spinduliuoja itin abejingą ir stiprią agresiją, kurią kai kuriuose kūriniuose atsveria jo tvirto, ramaus ir persmelkto melancholija vokalo partijos.

Skirtingai nuo nenusisekusio Believe In Nothing, Symbol of Life turėjo aiškią muzikos kryptį. Iš tikrųjų paradaisus, o konkrečiai pagrindinį gitaristą ir kompozitorių Gregą Mackintoshą, vis dar labai domino elektronika, dėl ko bendradarbiavimui iš esmės ir buvo pasirinktas Rhysas Fulberis. Tačiau vienas labiausiai patyrusių produserių bei muzikantų tamsiosios elektronikos scenoje troško grąžinti grupei sunkesnį skambesį, nes buvo tikras, jog tuo metu būtent šito reikia tiek patiems paradaisams, tiek jų gerbėjams. Fulberis drąsino Gregą naudoti daugiau sunkių gitarų ir iš naujo pamilti savo instrumentą. Žinoma, industrinio genijaus vaidmenį Fulberis irgi atliko. Vietoj naujausių programų jis pasirinko savo plačią old-school’inių sintezatorių kolekciją. Kompromiso rezultatas tarp elektronikos norinčio gitaristo ir metalo norinčio elektronikos prodiuserio kalba pats už save – labai atmosferiniame Symbol of Life paradaisai pademonstravo itin unikalų ir iki tol niekur negirdėtą industrinio gotikinio metalo skambesį. Tuo tarpu būgnininkas Lee Morris, kuriam Symbol of Life tapo paskutiniu albumu su Paradise Lost, džiūgavo dėl galimybės vėl įrašynėti būgnų partijas nuo pradžių iki galo, o ne stebėti, kaip prodiuseris klijuoja kompoziciją iš atskirų jo perkusijos elementų. Nors Lee charakteris niekada nesutapo su niūriųjų Halifakso šunsnukių ketveriukės bruožais, jis buvo ilgiausiai su kolektyvu grojęs būgninkas, kurio meistriškumas ir kantrybė pilnai atitiko grupės lūkesčius.

Albumą Symbol of Life nerimastingai atidarantis Isolate tuoj pat perauga į užtikrintą metalo egzekuciją. Melodingais klvašiniais ir moteriško vakalo pritarimu lydimas Erased nuteikia entuziastingai, tačiau po singlo užklumpantis Two Worlds panardina į šizofrenišką būseną. Pasiekus dugną, prasideda kelionė į aukštumas su svajingiausia albumo daina Pray Nightfall, kurioje Nickas Holmsas demonstruoja labai aukštas natas. Nuo Primal kūną pradeda purtyti drebulys, o atvira aukšto tempo išpažintis Perfect Mask prilygsta šūviui iš revolverio tiesiai sau į smilkinį. Melodingas ir paslaptingas Mistify yra jautriausias ir labiausiai širdį draskantis albumo kūrinys. Doom’o baladė No Celebration – tai tikras triuškinantis anti-naujametinis himnas, po kurio seka dar viena bebaimė, greita ir melodinga diagnozė Self-Obsessed. Titulinis kūrinys Symbol of Life pavojingame albumo kontekste skamba labai lyriškai ir ramiai. Standartinę albumo versiją uždaro netikėta death ir groove metalo injekcija – greičiausias ir agresyviausias albumo kūrinys Chanel for the Pain, kuriame Holmsas tiesiog pyškina rečitatyvinę lyriką, kaip iš kulkosvaidžio. Specialioje albumo versijoje – 1984 Bronski Beat hito Small Town Boy koveris, kurį iš kontraversiško Paradise Lost pavertė kontrastingu, suteikę švelniai melodijai aštrumo ir agresijos, o beprotišką intro riksmą padėjo įrašyti Rhyso tautietis – Strapping Young Lad vokalistas Devin Townsend. Tačiau albumo pažiba yra antrasis koveris, kuriuo Paradise Lost atiduoda duoklę britų gothic/world muzikos apaštalams Dead Can Dance, leisdami sau prisiliesti prie šventojo gralio Xavier. Ši hipnotizuojanti doom’o ir ambiento malda yra tikras istorinio monumentalumo triumfas.

GUN vadybininkas Wolfgang Funk atliko naudingą darbą, suvedęs britus su vokiečių dailininku Dirku Rudolphu, kuris pats buvo Paradise Lost fanas. Grupės pavadinimas savaime nukėlė Dirką į Pradžios knygos puslapius. Edeno sode gyvatė pasiūlė Ievai suvalgyti uždraustą vaisių nuo pažinimo medžio, ko pasekoje rojaus gyventojai pažino gėdą, nuodėmę ir blogį. Albumo viršelyje gyvatė simbolizuoja gyvenimą, o ginklai – blogį. Kadangi Dievas sukūrė Ievą iš Adomo šonkaulio, Dirkas panaudojo gyvatės rentgeno nuotrauką ir taip sukūrė paprastą, tačiau giliai simbolistinį ir efektingą apipavidalinimą. Už viso šio galutinio produkto stovi tikras ideologijos, talentingumo ir profesionalumo simbolis – Rhys Fulber, be kurio pagalbos šis muzikinis šedevras nebūtų gimęs. Prodiuseris, maksimaliai suinteresuotas būti kūrybinio proceso dalimi ir suprantantis, jog kolektyvui reikalinga pagalba neapsiriboja tik muzika – būtent šito tuo sunkiu metu ir reikėjo paradaisams. Rhyso Fulberio savybės ir idėjos padėjo Paradise Lost atsitiesti po fiasko su EMI ir pradėti naują karjeros etapą su albumu, simbolizuojančiu agresyvų sugrįžimą į sunkiąją sceną – savo tikrąjį gyvenimą, neišsižadant uždrausto vaisiaus – elektroninės patirties, Symbol of Life iškeltos į visiškai naują sintezės su metalu lygį. Paradise Lost eilinį kartą pateikė tai, ko niekas nesitikėjo ir įrodė, jog kiekvienas naujas jų darbas kaskart krikštija stilių iš naujo.