Tada Saliamonas ištarė: Viešpats pasirinko gyventi neperžvelgiamoje tamsoje...

1 Kar 8,12

Legendinį australų projektą Virgin Black visada gaubė paslapties aureolė. Sudėtingi dvasiniai pranešimai, siunčiami per dar sudėtingesnę simfonijos, doom’o ir… gedulo sintezę jų muzikoje, yra sunkiai suvokiami ir skirti tikrai ne kiekvieno ausims. Virgin Black galima vadinti Rowan London (vokalas, klavišiniai) ir Samantha Escarbe (gitara) tvariniu. Samantha turėjo aiškią kūrybinę viziją ir jau buvo pradėjusi rašyti dainas būsimai grupei, kurią ketino suburti, kai susikirto jos ir Rowano keliai. Abu muzikantai iki šiol didžiuojasi šia ilga ir stipria sąjunga. Pilnas grupės sąstatas susiformavo, kai prie dueto prisijungė antras gitaristas Craig Edis, būgnininkas Dino Cielo ir bosistas Ian Miller. 1995 kolektyvas kasetės pavidalu išleido keturių dainų demo pavadinimu Virgin Black, o po 1998 pasirodžiusio mini albumo Trance grupė tapo žinoma tarptautiniu mastu.

Apšilę balso ir gitarų stygas, 2000 Virgin Black sudrebino pasaulinę tamsiąją sceną brandžiu operos šedevru Sombre Romantic, kurį įrašė, suprodiusavo ir išleido savo lėšomis. Būdami dideliais individualistais, Samantha ir Rowanas turėjo labai specifinę kiekvienos smulkios albumo detalės viziją ir įdėjo daug pastangų, kad pasiektų norimą skambesį, į kurį neturėjo kištis kiti prodiuseriai. Šis nepriklausomas leidinys dabar yra ypatingai sunkiai gaunamas, kadangi yra įgijęs kolekcinę vertę. Debiutinis pilnaformatis iškart sulaukė didelio susidomėjimo bei labai palankių vertinimų iš muzikos kritikų. 2001 Virgin Black gavo leidybinį pasiūlymą iš vokiečių Massacre Records ir perleido Sombre Romantic Europoje, o dar po metų pasirašė ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį su The End Records, kurie taip pat perleido albumą Amerikoje.

Virgin Black

Virgin Black patvirtina tautiečių Avrigus nuogastavimus dėl to, kad tamsioji scena Australijoje yra labai maža. Nežiūrint į tai, nuo pat įkūrimo pradžios grupė intensyviai koncertavo gimtajame kontinente, o po antrojo albumo Elegent… and Dying (2003) išleidimo leidosi į koncertinį turą po Europą ir Ameriką. Virgin Black yra žinomi dėl mokėjimo išradingai interpretuoti tam tikras savo kūrinių dalis, pritaikant jas gyvam atlikimui. Žmonių, girdėjusių Virgin Balck gyvai, atsiliepimai, jog Sombre Romantic įrašai atspindi gyvo grupės skambesio atmosferą, apvertė aukštyn kojom dėsnį, jog neo-klasikinio stiliaus elementais praturtintą muziką per sudėtinga deramai groti gyvai. Nors pati grupė stovėjo vienoje scenoje su tokiais doom grandais, kaip Cathedral, Opeth ir Paradise Lost, įsimintiniausiais laiko smulkesnius renginius, kurių metu galėdavo pilnai atverti savo sielą artimesniam klausytojų ratui.

Dievas, tamsa, sielvartas, viltis, jos praradimas ir mirtis – visa tai yra ne tik Sombre Romantic, bet ir kitų Virgin Black albumų tekstuose. Šie dievobaimingi australai dažnai laikomi krikščioniška grupe, tačiau jų krikščionybę iš tikrųjų reikėtų praplėsti iki gnostikos. Nors Samantha ir Rawanas tiki pagrindiniais krikščionybės idealais, tuo pačiu jie nuolat yra tiesos paieškose. Jų Dievas yra tamsus ir jeigu Jis negali būti mūsų tamsos Dievu, tada Jis išvis yra beprasmis. Virgin Black kūryboje atsispindi idėja, jog Dievas yra pats didingiausias menininkas, o mes turėtume drąsiai bei nevaržomai tirti ir gilintis į tai, kas būdinga jo kūrybinei prigimčiai. Skirtingos kartos nuolat stebėjo įvairias religinio teroro apraiškas ir dabar žmonėms sunku surasti tiesą, nes religija jau seniai ją per stipriai iškreipė. Todėl Virgin Black skatina atsimerkti prieš religinį melą bei atrasti tyrą ir neiškraipytą Dievo grožį ir prasmę.

Virgin Black

Apie Dievą dainuoja daug gothic/doom kolektyvų, tačiau dažniausiai jų gvildenamose temose Dievas žmogų apleidžia. Iš tikrųjų, žmogaus gyvenimas yra pilnas tragedijos, tačiau Virgin Black tiki, kad viltis gali ištraukti žmogų iš bet kokio dvasinio nuosmukio. Žmonijos viltis yra pagrindinė jų tamsiųjų psalmių žinutė klausytojui. Ir žinote, nors norėdamas pabūti arčiau Dievo, aš klausau ne Virgin Black mišių trilogiją Requiem (apie kurią, galbūt, kada nors irgi pašnekėsime), o neortodoksinę Батюшка liturgiją, visgi lenkiu galvą prieš Samanthą Escarbe ir Rowaną Londoną už tai, kad jie suvokia skirtumą tarp šio žmonių “patobulinto” pasaulio ir tikrojo Tiesos pasaulio, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo to, kokiu aklu melu žmonija jį bando perpildyti ir užgožti.