Mes liečiame pagundos ir nuodėmės tematiką bei stengiamės pasižiūrėti giliau į savo vidų…

Aleksėj Nesterov

Rusų death/doom kolektyvas Wine From Tears atsidūrė mano akiratyje dar 2009, po stipraus debiuto su Through the Eyes of a Mad – konceptualaus albumo apie beprotybę. Šis darbas buvo labai palankiai priimtas Rusijos doom’o gerbėjų gretose, o grupė koncertinio turo metu lankėsi ne tik savo gimtinės miestuose, bet ir mūsų kaimyninėje Latvijoje. Wine From Tears 2002 Samaroje subūrė du gitaristai – Aleksėjus Nesterovas, kuris užima ir vokalisto pareigas bei Aleksandras Kudriašovas. Abu iki šiol yra kolektyvo sąstate kartu su originalios sudėties būgnininku Igoriu Andrejevu. Kiti muzikantai, per jau netrumpą Wine From Tears gyvavimo laiką, kelis kartus keitėsi. Dabartinį grupės narių sąrašą papildo bosistas Denisas Veližaninas ir klavišininkė Eugenija Nesterova. Visų šių niūrių vyrukų ir merginos žvilgsniuose atsispindi tyra melancholija, kurią jie puikiai perteikė savo antrajame albume Glad To Be Dead (2013), kuriame pasuko melodingo gothic/doom kryptimi.

Albumą Glad To Be Dead išleido lyderiaujančios doom’o leidybinės įmonės Solitude Productions sub-leiblas BadMoodMan Music, įkurtas platinti muziką, kuri nevisai atitinka griežtų Solitude Productions pogrindinio doom’o kriterijų. Tačiau, kaip ir bet kuris leidinys po šios įmonės globa, albumas Glad To Be Dead pasižymi puikia pateikimo kokybe. Muzikinio turinio kokybė čia taip pat tikrai yra, tačiau tame turinyje mažoka unikalumo. Tai yra gothic/doom, susiurbęs į save viską po truputį, ką apskritai šis stilius turi geriausio. Albumo vietose, kur skamba prižvėrintas growl’as, prieš akis taip ir stovi nuo grandinių nutrūkęs Anders Jacobsson iš Draconian, švarus vokalas stipriai primena buvusio pritariančio Crematory vokalisto Matthias Hechler nostalgišką dainavimo manierą, o girdint rečitatyvines partijas, mintyse iškart iškyla depresingasis Thomas Jensen iš Saturnus. Tačiau tokia ryški žinomų vardų įtaka nekeičia fakto, kad Wine From Tears moka rašyti originalią ir įdomią muziką. Vienus iš savo įkvėpėjų – Saturnus – grupė netgi apšildė 2013 danų turo po Rusiją metu, o tai jau tikrai didžiulis pripažinimas.

Glad To Be Dead prasideda niūriu intro, po kurio seka pagal geriausias tikro doom’o tradicijas 6-7 minutes trunkantys kūriniai. Maloniausia tai, kad juose nėra jokios monotonijos ir visas albumas susiklauso vienu įkvėpimu. Albumo pažiba su savo pritrenkiančiu solo yra melancholiškos agresijos šedevras Let Me In. Labai nuvilia tik finalinė kompozicija Silence No More, sugrota pigaus female-fronted sympho metal stiliumi su sesijine vokaliste Ele Fatova. Jeigu būčiau grupės repertuaro vadybininkas, patarčiau išvis neįtraukti šio kūrinio į albumą, arba blogiausiu atveju pažymėti, kaip bonus’ą. Kol Wine From Tears džiaugiasi, būdami mirę ir neskubėdami ruošia dar ekstremalesnį pilnaformatį I Am Fine, mes tikrai nesigailime būdami gyvi, kol galime klausytis tokių nuoširdžių gothic/doom albumų, kaip Glad To Be Dead. Reikia padėkoti Wine From Tears už tai, kad vis dar sėja melancholiją ir depresiją jau nykstančioje scenoje!